Rubrika

Apleistą kaimo namą pavertė muziejumi

Kiekvienas daiktas gali papasakoti įdomių istorijų. Juose užkoduota ne tik atmintis, bet ir šeimos istorija, o liesdamas beveik pusantro šimto metų skaičiuojančią senelės kraičio skrynią supranti: be tų žmonių nebūtų tavęs. Smilgių kaime (Panevėžio r.) gyvenantis Dainius Jurevičius seną ir apleistą namą pavertė nedideliu muziejumi, o prisilietimai prie senų daiktų jam yra susitikimas su praeitimi.

Pasoginė skrynia

Prieš kurį laiką Dainiaus namuose savo vietą rado daiktas, apie kurį jis svajojo jau seniai – jo sodybą papuošė nuostabi skrynia. Dainius skaičiuoja, kad ši skrynia buvo pagaminta maždaug 1880 metais. Iš nuotraukos žvelgia skrynios savininkė, dar jauna Dainiaus močiutė su savo vyru.

„Gavau dovanų močiutės pasoginę skrynią, kurią jai dovanojo jos močiutė. Skrynioje radau su jos mergautiniais inicialais E.S. (Elžbieta Svirplytė) išaustus lininius rankšluosčius ir pagalvių užvalkalus. Skrynios rakinimo mechanizmas veikia puikiai. Dar keturios kėdės, šakės ir keli smulkūs eksponatai papuoš mano muziejų“, – socialiniame tinkle pasidžiaugė D.Jurevičius.

[caption id="attachment_109319" align="alignnone" width="1080"] Štai kaip dabar atrodo neseniai perdažyta sodyba, virtusi muziejumi[/caption]

Grįžo į kaimą

Dainius ir jo žmona yra kilę iš Smilgių. Po santuokos jiedu išvažiavo gyventi į miestą, tačiau kone kiekvieną savaitgalį sugrįždavo į Smilgius, pas tėvus. „O ir draugai visi iš Smilgių“, – sako savininkas. Galiausiai nutarė patys ieškotis namo. Apleistą ir griūvantį pastatą, kuriame įkurtas nedidelis muziejus, D.Jurevičius įsigijo 2006 metais, kai amžinybėn iškeliavo paskutinė jo šeimininkė.

Ne tik žmonės, bet ir daiktai turi savo pradžią ir istoriją. Dainiui pavyko sužinoti, kad 1916-aisiais šį nedidelį namą ūkininkas pastatė savo dviem dukterims. Vėliau savininkai keitėsi, čia apsigyveno kiti žmonės. Tvarkydamas namo palėpę, D.Jurevičius rado seną nuotrauką, iš kurios žvelgia dvi jaunos ir tikro grožio moterys. „Gal tai tos dukterys?“

D.Jurevičius su žmona ketino rekonstruoti daugiau nei prieš 100 metų pastatytą namą, tačiau šeimai, auginančiai du vaikus, jis buvo per kuklus: senas, mažas, be pamatų, dar ir papuvusiais sienojais. Tik pernai šeimininkas jį perdažė. „Nutariau jame įrengti muziejų, o šeimai skirtą namą pasistatėme kieme“, – sako D.Jurevičius.

[caption id="attachment_109318" align="alignnone" width="1200"] Štai taip atrodė ką nupirkta sena ir apleista pirkelė[/caption]

Dovanoti ir surinkti eksponatai

Taip visiškai neplanuotai atsirado erdvė Dainiaus pomėgiui – seniems daiktams. Juos kolekcionuodavo ir seniau, tik ne tiek daug, nes neturėjo kur laikyti. Dabar Dainius į muziejumi virtusį namą užeina kasdien, nuvalo dulkes, iš vienos vietos į kitą dėlioja daiktus. Be to, karštą dieną čia taip vėsu, lyg nematomoje vietoje būtų įrengtas kondicionierius.

Visi muziejaus eksponatai, išskyrus kelis senovinius ąsočius, yra dovanoti arba surinkti iš artimųjų, giminių. Čia užsuka ir Dainiaus šeimos draugai. Vos įėjus į namą ir pasisukus į kairę, kabo „senoviniai kedai“ – vyžos. Seną komodą, kaip ir suolą, Dainiui atidavė šeimos nariai. Įrankiai priklausė seneliui, buvusiam staliui.

[caption id="attachment_109323" align="alignnone" width="1200"] Tradicinį lietuvių apavą vyžas šeimininkas pavadino senoviniais kedais[/caption]

Atsekė giminės šaknis

Muziejuje kabo senelių iš mamos ir tėvo pusės nuotraukos. „Iš vieno senelio kiek daugiau sužinojau, jis mirė 2008 metais. Senelio tėvas buvo išvažiavęs į Ameriką, Čikagoje turėjo duonos kepyklą. Paskui grįžo į Lietuvą ir Pasvalio rajone nusipirko apie 20 hektarų žemės, pasistatė namą“, – sako Dainius.

Tačiau giminės istorijos neretai yra tik mūsų gyvenimo epizodai, kapinės, senos nuotraukos... „Dabar gailiuosi, kad ne visko išklausinėjau. Dažnai kyla klausimų, į kuriuos niekas negali atsakyti“, – apgailestavo muziejaus įkūrėjas.

Savo šeimos atmintį vyras nusprendė gaivinti pats, tyrinėdamas savo ir žmonos genealoginius medžius, bažnytines knygas, suskaitmenintus įrašus Lietuvos kultūros paveldo platformoje epaveldas.lt. Šeimos istorija siekia maždaug 1790-uosius.

[caption id="attachment_109317" align="alignnone" width="1200"] Garbingoje vietoje ant sienos – šeimininko seneliai[/caption]

Dainiaus teigimu, ieškoti savo šeimos šaknų labai įdomu, tačiau nelengva. Pavyzdžiui, iki 1820 metų dokumentai parašyti lotynų kalba, paskui – lenkų, o nuo 1840-ųjų – rusų.

Geresnės kokybės daiktai

Dainiaus namų muziejuje galima rasti jo senelės rankinę, pavartyti 1936 metais išleistą knygą apie baudžiavą. „Joje surašytos istorijos iš pirmų lūpų. Skaičiau, buvo labai įdomu“, – patikino Dainius.

Muziejaus savininkas rodo metalinį krepšį, kuris iš šalies atrodo kaip paprastas krepšys, į kurį kaime kasdavo bulves, tik didesnis. Tačiau jo paskirtis – ne ta. Pasirodo, metaliniuose krepšiuose žmonės laikydavo lašinius, kad nepragraužtų pelės.

[caption id="attachment_109320" align="alignnone" width="1200"] Eksponatus Dainiaus muziejui atidavė ir padovanojo artimieji ir draugai[/caption]

Pats muziejaus įkūrėjas nežino medinio daikto, kuris buvo naudojamas sviestui sverti, pavadinimo. Tarpai tarp skyrių prilygsta svarstyklėms, nuo vienos lentelės iki kitos – kilogramas sviesto. „O gal pusantro, – svarsto. – Neišbandėme, tad sunku pasakyti, kiek tiksliai.“

Prieš maždaug penkerius metus į šeimos muziejų ateidavo Dainiaus uošvė, kad ką nors susiūtų, nes čia stovi ir iki šiol veikianti siuvimo mašina „Singer“, kuri priklausė Dainiaus močiutės seseriai. „Ji gimė 1909 metais, buvo siuvėja. 1940 metais lankė kursus ir įsigijo tą siuvimo mašiną“, – sako D.Jurevičius.

Kai pagalvoji, niekas seniems daiktams nesuteikė dviejų metų garantijos, o ir nereikėjo. „Jie buvo kokybiškesni. Žmonės įsigytus daiktus labiau tausodavo, todėl galėdavo perduoti juos iš kartos į kartą. Man patinka visi šie sendaikčiai, nes mes, ypač mūsų vaikai, jų nematę“, – teigia Dainius.

Jei būsite Smilgiuose, užsukite – muziejaus savininkas tikrai leis prisiliesti prie atminties.

Jurgita Lieponė