Pasak virtuvės virtuozės, maisto drožinėtojos Vitos Brūzgienės, iš vaisių, daržovių ir sūrio galima išdrožti viską: nuo ąsotėlio, arbatos puodelio iki smulkiausių gėlių girliandų...

2016-aisiais ji tai įrodė pasaulinėje olimpiadoje, iš kurios parsivežė nei daug, nei mažai – sidabro medalį. Kad mūsų šaliai atstovautų ne koks nors profesionalus virėjas, o maisto drožinėtoja, kuri komisijai pristatė neregėtą darbą – iš sūrio išskabtuotą laikrodį, – precedento neturintis įvykis Lietuvos istorijoje. Visi tik ir klausinėjo: koks čia sūris, iš kur, ar tai itališkasis parmidžanas? Lietuviškas? Rokiškio? O laikrodis ypatingas, su visais mechanizmais, išdrožtais vien iš sūrio, neturintis jokių pridėtinių detalių...

Išgirdę, kad šiam darbui prireikė kelių parų darbo, daugelis stebisi, iš kur moteris semiasi tiek kantrybės. Tačiau pedagoginį darbą dirbančiai kaunietei V.Brūzgienei, jau aštuonerius metus nepaleidžiančiai iš rankų drožinėjimo įrankių, ši veikla – atgaiva širdžiai. Ji atidžiai seka viską, ką nauja šioje srityje nuveikė pasaulio meistrai, ir žiniomis bei patirtimi dalijasi su Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre studijuojančiais būsimaisiais virtuvės asais.

Kaip susidomėjote šia gana reta meno šaka, kaip pati pradėjote kurti?

Sykį atradusi drožinėjimo knygą, net sustingau iš nuostabos, kaip paprastos daržovės, vaisiai virsta meno kūriniais. Štai kasdienė morka – kankorėžis, burokėlis – gėlė, moliūgas – pintinėlė. Pamaniau, jei kiti gali, tai ir aš galiu. Priėmiau tai kaip iššūkį. Ne iš karto, žinoma, pavyko, bet galop pasidavė baltasis ridikas, virtęs papūga, burokėlis, pražydęs rože. Smelkiausi gilyn, ieškojau įvairesnių knygų, atsisiunčiau įrankių. Susirgau šia liga, ir ji progresuoja...

Dekoratyvinis vaisių ir daržovių pjaustymas tarptautinėje erdvėje vadinamas karvingu. Tolimuosiuose Rytuose net XIV amžiuje atsiradęs meninis vaisių ir daržovių pjaustinėjimas per tūkstančius metų daugelyje šalių tapo neatsiejama šventine tradicija. Menas reikalauja didelio kruopštumo, žinių ir, be abejonės, kūrybiškumo. Tailandiečiai, kurie laikomi šio meno pradininkais, mieliau pjausto įvairiausias gėles, ypač nuostabiasias orchidėjas, lotosų žiedus, povus. Kinai ir japonai mėgsta pjaustyti sau artimą atributiką – drakonus, gyvūnus, paukščius. Iki šiol ginčijamasi, kinai ar japonai šį meną paskleidė, nes ir vienos, ir kitos šalies karaliams maistas būdavo patiekiamas prašmatniai papuoštas.

Iš sūrio išdrožinėjusi laikrodį, menininkė praėjusiais metais iš pasaulio virėjų olimpiados parsivežė sidabro medalį. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš aštuonerius metus Lietuvoje neturėjau su kuo pasikonsultuoti. Pasitelkiau feisbuką – čia radau draugų, kuriems ši veikla artima. Pati ilgai nedrįsau rodyti savo darbų, atrodė, vis dar trūksta žinių, meistriškumo. Pirmuosius savo darbus skyriau draugams, pažįstamiems. Vėliau žmonės ėmė užsisakyti vardinių arbūzų jaunavedžiams, krikštynoms, gimtadieniams. Aišku, su meilės simbolika: širdelėmis, balandžiais, žiedais, gandru.

Kuo sekate, iš ko mokotės – iš tailandiečių, japonų, kinų? Kaip jūs dirbate?

Tailandiečių darbuose visos detalės labai smulkios, gilios, ryškios: ažūrai, gėlytės, bangelės, lapeliai – matyti kiekvienas įpjovimas, linkis. Paveikslas tarsi virpa. Štai lotoso lapai slepia gėlės žiedą, kuris skleidžiasi ne tik į išorę, bet ir į vidų. Įvaldęs Tailando drožinėjimo meną, tampi meistru. O japonai ir kinai mėgsta dirbti su specialiais trafaretais, kuriuos apdrožinėja, apipjausto. Jų darbuose daug karo vaizdų, grėsmingų drakonų. Tai nesunki technika, ją nesunkiai įvaldžiau. Aš pradedu drožinėti nuo vidurio. Išsipjaunu gėlės kontūrus ir ją suformuoju, toliau drožiu bangeles, lapelius, kitus žiedus ar pumpurus. Žaviuosi garsiu Amerikos skulptoriumi Ray Villafane‘u, kuris iš moliūgo išdrožia bet kurio garsaus žmogaus portretą. Menininkas važinėja po pasaulį, mokydamas skaptuoti žmonių veidus. Tai labai subtili technika. Būtina gerai išmanyti proporcijas tarp akių, nosies, burnos, smakro... Galima atkurti smulkiausias veido mimikos raukšleles, šypseną, akis... Naudojuosi Tailando peiliuku, jis labai plonytis, siaurėjantis. Yra ir daugiau įrankių, bet jie pagalbiniai. Lenkti, įvairesnių formų peiliai tinka labai smulkiems įbrėžimams, pvz., veido raukšlelei išgauti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar visus vaisius ir daržoves galima drožinėti?

Gaila, kad vaisiai – obuoliai, kriaušės – greitai pajuosta, juos galima naudoti tik pamokose. Iš vaisių populiariausi melionai. Gana geri drožinėti yra arbūzai: čia ir balta, ir raudona, ir žalia spalvos. Į Lietuvą sėkmingai atkeliauja papajos. Išėmus sėklas, iš šio vaisiaus galima padaryti puikią vazą vaisiams laikyti. Dažniau naudoju daržoves – morkas, burokėlius, baltuosius ridikus. Puikiai tinka moliūgai. Iš jų galima išpjaustyti įvairių skulptūrų, kriauklių, pintinių, karietų, paukščių, gėlių. Tiesa, moliūgai neretai laikomi kaip Helovino šventės atributais, bet aš jais dekoravau net arbatos parodą – išdrožinėjau virdulį, puodelius arbatai, įvairiausių ornamentų. Iš moliūgo galima pagaminti puikiausią pintinėlę, iš kurios krunta vaisiai, daržovės, netgi pyragas. Šalia tupi papūgos, skleidžiasi gėlės... Arba vaikišką vežimėlį krikštynoms. Rudenį atkakliai ieškau kriaušės formos moliūgų – grublėtų, pilnavidurių. Iš jų lengviau sukurti ką nors išskirtinio.

Tačiau pastaruoju metu man labiausiai patinka drožinėti sūrius. Renkuosi ne per kietus, kad netrupėtų, ir ne per minkštus sūrius. Kuo didesni gabalai, tuo lengviau sukurti ką nors didelio. Laikrodį olimpiadai išdrožinėjau iš 35 kg sūrio, šalia jo pastačiau dar kelis gėlių žiedus imituojančius mažesnius sūrius. Užsienyje drožinėtojai netgi specializuojasi – yra vien tik sūrių drožinėtojų... Dabar tai bene pati madingiausia medžiaga. Drožinėjimo madas diktuoja pasaulio meistrai, laimėję aukso medalius. Ypač madingi ažūrai. Tai savotiški mezginiai – lengvi, grakštūs. Dirbti tenka ne tiesiu, o lenktu peiliuku, naudojamas skriestuvas.

Ar namuose taip pat esate virtuvės karalienė?

Niekuo negaliu nustebinti šeimos. Ir vyras Vidmantas, ir keturiolikmetė dukra Gerda neprasti kulinarai, konditeriai, jie net dažniau gamina nei aš. Todėl iš jų sulaukiu ne tik liaupsių, bet ir kritikos. Tik keturmetis Norbertas niekada nešykšti pagyrų: „Oi, mamyte, kaip gražu!“ Vis dėlto šeima mane palaiko. Jei nepalaikytų, argi galėčiau valandų valandas leisti prie užsakymų? Žinoma, jie laukia vis naujų bandymų. Po jų vaišinamės drožiniais – ir pasisekusiais, ir tais, kurie mane, galbūt, kuo nors nuvylė. Man negaila laiko, kurį skiriu šiam menui, nors šeimą gal šiek tiek ir nuskriaudžiu. Galiu drožinėti kad ir dvylika valandų iš eilės (vienam arbūzui išdailinti reikia maždaug trijų valandų). O norėdama išbaigti kompoziciją, drožinius dar derinu su floristika. Iš pradžių klausdavau floristų nuomonės, kas geriausiai tiktų prie mano meno, bet jie dažniau gūžčiodavo pečiais negu galėdavo patarti, taigi visko imuosi pati.

Kas jums svarbiausia užsiimant šia veikla?

Grįžtamasis ryšys. Žmonės nustemba, džiaugiasi, jų akys žiba, veidai dega. Dirbdama nuolat atrandu ką nors naujo. Juk tai toks subtilus menas...