Lyg pir­mo­kas, sle­bi­za­vo­jan­tis iš ne­ži­no­mos abė­cė­lės rai­džių ne­pa­žįs­ta­mus žo­džius, – taip pa­si­jun­ti Pu­nios ši­le vaikš­ti­nė­da­mas su gam­ti­nin­ku Žyd­rū­nu Preik­ša, ku­ris ži­no šį miš­ką kaip sa­vo pen­kis pirš­tus. Sa­ky­da­mas, kad žmo­nių pro­tai gal ir są­mo­nin­gai klai­di­na­mi, kai ie­tis su­re­mia bū­si­mo re­zer­va­to ša­li­nin­kai ir prie­ši­nin­kai, jis tu­ri ome­ny­je taip pat ir mi­tus, gy­vuo­jan­čius dėl to, kad ma­žai apie gam­tą ži­no­me.

Juo­lab sen­gi­rė – jau ir vi­sai nau­jas ter­mi­nas, ku­rio gy­va iliust­ra­ci­ja yra Pu­nios ši­lo gam­ti­nio re­zer­va­to zo­na. Kai ku­rie jo kvar­ta­lai žmo­gaus ne­lies­ti pu­sę šim­to me­tų, bet gam­tai tas – tik aki­mir­ka. Tai­gi, net jei lan­ko­mu re­zer­va­tu bus pa­skelb­tas di­des­nis plo­tas (da­bar dėl šio siū­ly­mo vyks­ta dis­ku­si­jos), vi­du­ti­nio žmo­gaus gy­ve­ni­mo pri­reiks, kol ja­me pra­si­dės na­tū­ra­lūs pro­ce­sai. Gal per tą lai­ką ir apie gam­tą dau­giau su­ži­no­si­me? Nes nei švie­so­lai­di­nis in­ter­ne­tas, nei šiuo­lai­kiš­kiau­sias mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas šio­je vie­to­je ne­ga­li ly­gin­tis su gy­vu pa­sa­ko­ji­mu žmo­gaus, ku­ris my­li ir pa­žįs­ta miš­ką.

20181103_111726

Mi­tas nr. 1. Sen­gi­rės vaiz­dų ma­žai ir vi­si į „Sen­gi­rę“ su­dė­ti.

Pu­nios ši­lo gam­ti­nia­me re­zer­va­te bu­vo fil­muo­ja­mas do­ku­men­ti­nis Min­dau­go Sur­vi­los fil­mas „Sen­gi­rė“. Ž.Preik­ša pa­sa­ko­ja, kad ši­le bu­vo įreng­ta iš­ti­sa fil­ma­vi­mo aikš­te­lė, ka­me­ros įkel­tos į šim­ta­me­čius me­džius.

Jo­mis ope­ra­to­riai tu­rė­jo įam­žin­ti Pu­nios ši­lo vaiz­dus iš… auk­sa­va­ba­lio skry­džio. Tą re­tą va­ba­lą gam­ti­nin­kai gau­dė fe­ro­mo­ni­nė­mis gau­dyk­lė­mis, bet į fil­mą sun­kiai su­gau­dy­ti kad­rai net­gi ne­pa­te­ko. Tai­gi vaiz­dų nu­fil­muo­ta ir už kad­ro tiek, kad jų už­tek­tų dar vie­nam fil­mui.

Mi­tas nr. 2. Me­dis sa­ma­no­ja iš šiau­ri­nės pu­sės.

Pri­si­me­na­te, dar mo­kyk­lo­je mus mo­kė orien­tuo­tis miš­ke pa­gal sa­ma­no­mis ap­au­gu­sius me­džius? Mo­ky­to­jai sa­kė, kad jie ap­sa­ma­no­ja iš šiau­ri­nės pu­sės. Gam­ti­nin­kas Ž.Preik­ša sklai­do mi­tą. Pa­si­ro­do, tai pri­klau­so tik nuo pa­svi­ri­mo kam­po – į ku­rią pu­sę pa­vir­tęs me­dis, kur te­ka lie­taus van­duo, ten ir sa­ma­nos. Sau­so­jo­je pu­sė­je au­ga ker­pės, ku­rioms rei­kia ne drėg­mės, o švie­sos.

DSC_3148

Mi­tas nr. 3. Pir­mykš­tis miš­kas – tan­kus ir ne­pra­žen­gia­mas.

Kaip Lie­tu­vos miš­kai at­ro­dė prieš tūks­tan­tį me­tų? Tai ga­li­ma pa­ma­ty­ti Pu­nios ši­lo re­zer­va­te. Ja­me nuo 1969 me­tų ne­vyk­do­ma jo­kia žmo­gaus veik­la. „Jei Ama­zo­nės ar In­do­ne­zi­jos miš­kuo­se mes­tu­me ke­pu­rę, tai ji grei­čiau­siai nu­kris­tų ant moks­lui nau­jos rū­šies. Pu­nios ši­lo re­zer­va­te ji nu­kris­tų ant sau­go­mos rū­šies – šio­je vie­to­je ne­ras­tu­me plo­to, ku­ria­me ne­bū­tų to­kios“, – tei­gia Ž.Preik­ša.

Ant že­mės gu­li sto­ri, su­trū­ni­ję ar tik ne­se­niai nu­griu­vę vir­tuo­liai. Pra­skren­da gul­bės ne­by­lės. Gam­ti­nin­kas sa­ko, kad toks se­nas miš­kas ir tu­ri bū­ti: ne­tan­kus, jam bū­ti­ni pa­vie­niai stam­būs me­džiai. Nu­griu­vus me­džiui at­si­ran­da ert­mė, pra­de­da aug­ti jau­ni me­de­liai – pir­mykš­tis miš­kas yra įvai­ria­am­žis, ja­me vyks­ta nuo­la­ti­nė kai­ta. Pri­va­lo bū­ti daug ne­gy­vos me­die­nos, nes jo­je, ša­lia ar­ba ant jos ga­li gy­ven­ti apie 5 tūks­tan­čius rū­šių.

Mi­tas nr. 4. Ei­fe­lio bokš­tas ver­tin­ges­nis už šim­ta­me­tį lie­tu­viš­ką ąžuo­lą.

Ly­gi­nant su žmo­gaus am­žiu­mi, pra­mo­ni­nia­me miš­ke ąžuo­lai spė­ja pa­gy­ven­ti vos 12 me­tų. Tai yra iki anks­ty­vo­sios pa­aug­lys­tės. Iš tik­rų­jų šis me­dis au­ga am­žius. Net­gi nu­džiū­vęs ąžuo­las ga­li sto­vė­ti dar šim­tą me­tų. Toks gra­žuo­lis, skai­čiuo­jan­tis 600 me­tų, au­ga ir Pu­nios ši­le, o jo gi­mi­nai­tį, ku­riam bu­vo 400 me­tų, nu­kir­to – tik iš­pu­vęs kel­mas li­ko.

„Eko­no­mi­nė ver­tė ly­gi nu­liui, nes iš­pu­vęs kel­mas, o gam­ti­nė ąžuo­lo ver­tė bu­vo mil­ži­niš­ka“, – kon­sta­tuo­ja Ž.Preik­ša. Kas ver­tin­ges­nis – toks ąžuo­las ar, pa­vyz­džiui, Ei­fe­lio bokš­tas? „Bokš­tą ga­li­ma per me­tus nau­ją pa­sta­ty­ti, o kol to­kį me­dį už­au­gin­si, net jei tu­rė­si vi­sus pa­sau­lio pi­ni­gus, pra­bėgs am­žiai. Dvi­de­šimt pro­tė­vių kar­tų jį sau­go­jo, kol at­ėjo vie­nas mū­sų am­ži­nin­kas ir nu­pjo­vė“, – gam­ti­nin­kas šį sa­vo pa­mąs­ty­mą pa­va­di­na mo­ra­lu.

DSC_3105

Mi­tas nr. 5. Miš­ką bū­ti­na va­ly­ti.

Ž.Preik­ša sa­ko, kad šiuo me­tu Lie­tu­vo­je la­bai ga­jus no­ras miš­kus va­ly­ti: „Tai – so­vie­ti­nio mąs­ty­mo re­lik­tas, o miš­ko va­ly­mas „su­ga­di­na“ si­tu­a­ci­ją ma­žiau­siai 50-čiai me­tų. Ne­se­niai bu­vau Aust­ra­li­jo­je, ten nu­vir­tu­sių me­džių nie­kas ne­lie­čia. Vir­tuo­liai pa­lie­ka­mi gam­tai ir ki­toms rū­šims, ku­rioms rei­ka­lin­ga ne­gy­va me­die­na. Be to, la­bai pa­į­vai­ri­na­mas kraš­to­vaiz­dis“.

Lie­tu­vo­je gi ten­ka iš­girs­ti nuo­gąs­ta­vi­mų, kad už­puls ken­kė­jai, vi­sus me­džius su­grauš ir miš­ko ne­be­liks. Gam­ti­nin­kas taip mąs­tan­čių­jų klau­sia: „Va­di­na­si, Pu­nios ši­lo re­zer­va­te se­niai miš­kas tu­rė­jo bū­ti su­grauž­tas?“ Ž.Preik­ša už­tik­ri­na, kad iš tie­sų miš­ko nė­ra ten, kur jį iš­ker­ta.

DSC_3179

Mi­tas nr. 6. Sen­gi­rė kir­var­pas pla­ti­na.

Pa­si­ro­do, vi­siš­ka ne­tie­sa, kad re­zer­va­te au­gan­tys me­džiai, ku­rie na­tū­ra­liai džiūs­ta ir virs­ta, už­kre­čia svei­kus. Ken­kė­jų (čia žmo­gaus po­žiū­riu) pa­pli­ti­mas pri­klau­so nuo kli­ma­to. Jei va­sa­ra bu­vo sau­sa, kaip šie­met, reiš­kia, kad ki­tą­met eg­lės tu­rės ma­žiau sa­kų ir ne­ga­lės ap­si­gin­ti juos lie­da­mos nuo kir­var­pų.

Mi­tas nr. 7. Se­ni stuob­riai – ne­nau­din­gos tre­še­nos.

Pu­nios ši­le gau­su gel­to­nos ker­pės, va­di­na­mo­sios auk­suo­tės. Ji – se­nų miš­kų in­di­ka­to­rius, au­gan­tis tik ant la­bai se­nų me­džių, jau­nuo­ly­nuo­se auk­suo­čių ras­ti ne­įma­no­ma. Moks­li­nin­kai ro­do ki­tą ypač re­tą rū­šį – ąžuo­li­nę bak­tros­po­rą, ku­ri ran­da­ma vos 50-yje vie­tų vi­so­je Eu­ro­po­je, nes šioms ker­pėms rei­kia se­nes­nių ne­gu 200 me­tų ąžuo­lų. Jei­gu iš­kir­si­me se­nus miš­kus, jų ne­be­liks, bet jei me­dis sto­vės, ir ta rū­šis gy­vens kar­tu su juo.

Be­je, ar ži­no­te, kad stuob­riai (dar ne­nu­vir­tę, bet nu­džiū­vę me­džiai) bū­ti­ni re­tiems paukš­čiams – tri­pirš­čiams ge­niams? Jie gy­ve­na ten, kur hek­ta­re miš­ko yra 10 ku­bi­nių met­rų sau­suo­lių.

Mi­tas nr. 8. Už­draus­ti ūki­nę veik­lą miš­ke pa­skel­biant jį lan­ko­mu re­zer­va­tu yra ne­ūkiš­ka.

Pa­ly­gi­nęs il­gai žmo­gaus ne­lies­tus miš­kus (ma­žiau­siai 50 me­tų) su bran­džiais ūki­nin­kau­ja­mais me­dy­nais Lie­tu­vos, Bal­ta­ru­si­jos, Len­ki­jos ir da­lies Ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­se, Ž.Prek­ša nu­sta­tė mil­ži­niš­kus re­tų rū­šių gau­sos ir įvai­ro­vės skir­tu­mus. „Iš­oriš­kai ūki­nis miš­kas ga­li bū­ti pa­na­šus, ta­čiau rū­šių pras­me jis yra pus­tuš­tis. O juk žmo­gus, at­va­žia­vęs į miš­ką pail­sė­ti, no­ri pa­si­vaikš­čio­ti ne po kir­ti­mą ar jau­nuo­ly­ną, jis no­ri sen­gi­rės, to­dėl sau­go­ti miš­kus – yra vi­suo­me­nės in­te­re­sas“, – kon­sta­tuo­ja gam­ti­nin­kas.

 

Sau­lė Pin­ke­vi­čie­nė