Taujėnai – jaukus miestelis, esantis už 15 kilometrų nuo Ukmergės. Nors gyventojų skaičiumi jis nepasižymi – čia jų yra kiek daugiau nei 300, miestelis gali pasigirti įspūdinga istorija, aplinka ir atgimusiu naujam gyvenimui dvaru, kuris vilioja mėgstančiuosius Lietuvos praeities paminklus.

Gyvenimo būdas

Dar prieš kelis dešimtmečius apleistas dvaras tikrai nepuošė miestelio erdvių. Tačiau Taujėnų dvarui, kaip nedaugeliui paveldo objektų Lietuvoje, pasisekė – 1995-aisiais apleistus statinius nusipirko trys broliai Stackevičiai. Kaip šiandien prisipažino vieno iš brolių sutuoktinė Vida, dvaro administratorė, vadybininkė ir ekskursijų vadovė, tada dar jie patys nelabai žinojo, ką su jais darys. Pirkinys nelabai džiugino: nuniokoti rūmai buvo paversti landyne, kurioje buvo kūrenami laužai, girtaujama, erdviose salėse važinėjama motociklais, perdangose tarp aukštų žiojėjo skylės. Nebuvo langų, durų, sienos apgriuvusios, aprašinėtos, apaugusios žolėmis. Vietiniai iš rūmų tempė ką galėjo – nepadėjo nei metalinės grotos ant langų, nei metalinės durys.

M. Ambrazo nuotr.

„Pradėjome tvarkyti tik 2005-aisiais, nes nebuvo iš valdiškų instancijų tikslios instrukcijos, ką bus leista daryti“, – pasakojo šeimininkė Vida. Sunkiausia buvo surasti banką, kuris patikėtų dvaro ateitimi. Tačiau broliai rado. Jau iš pradžių buvo aišku, kad tai bus komercinės paskirties, o ne privačiam gyvenimui skirtas objektas, nes jo plotas buvo pernelyg didelis – 2 500 kvadratinių metrų.

Dvaro atstatymas tapo Stackevičių giminės gyvenimo, kuris nė iš tolo nepriminė romantiškai įsivaizduojamos dvarininkų kasdienybės, būdu. Šeimoje netgi apie tai nekalbama, nes visi šeimynykščiai atstatinėdami dvarą dirbo juodžiausius darbus. „Norėjosi įvykdyti gyvenimo misiją – prikelti antram gyvenimui tokį įspūdingą objektą. Buvo labai įdomu tvarkyti, ruošti, įrenginėti, – dalijosi prisiminimais Vida. – Visi broliai iš tiesų turi avantiūristo gyslelę, todėl jiems buvo labai įdomu kurti ir įgyvendinti idėjas. Taigi dvarininkais mūsų nereikėtų vadinti, mes – šeimininkai.“

M. Ambrazo nuotr.

Ji neslėpė – verstis tenka gana sunkiai, juk reikia atiduoti paskolą. „Krutame, priimame visus kiek įmanoma renginius, šiaip taip dar gyvi. Tik žiemą būna ypač sunku, nes patalpas tenka apšildyti, – pripažino šeimininkė. – Vasarą atsigauname, nes tikrai sulaukiame daug turistų. Labai gerai, kad dvaras pritaikytas didelėms žmonių grupėms priimti.“

Anot Vidos, bėgančių metų našta jau reikalauja lėtesnio tempo, taigi labai praverstų jaunesni pagalbininkai, tačiau visi vaikai turi savo užsiėmimus, darbus. „Turime čia dirbančių žmonių, buvome atidarę savo kavinę, restoraną, dabar pavargome, juos išnuomojome kitiems“, – sakė Vida.

M. Ambrazo nuotr.

Radvilų valdos

Taujėnai kartu su dvaru pirmą kartą buvo paminėti 1595 metais. Kurį laiką jie priklausė įvairioms giminėms, iš kurių žymiausi buvo Radvilos, dvarą valdę iki 1939 metų. Taujėniškiai didžiuojasi ne vien nuostabaus parko apsuptu dvaru, bet ir bažnyčia, kuri yra tikra Vilniaus arkikatedros kopija, tik 25 kartus mažesnė.

Be Radvilų, Taujėnų valdos priklausė Nonhartams, Masalskiams, Eperješams. XVIII a. pabaigoje dabartinius Taujėnų dvaro rūmus pastatė Radvilų žentas grafas Benediktas Morikonis (ar Marikonis). Jis 1785 metais vedė M.Radvilaitę ir dvarą gavo kaip žmonos kraitį. Klasicistinio stiliaus rūmus ir parką projektavo italų kilmės architektas Pjetras de Rosis. XIX a. rūmų interjeras buvo prabangiai išpuoštas giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Įrengta turtinga biblioteka. Tuo metu tai buvo ilgiausias Lietuvos dvaras – jo ilgis siekė 150 metrų. B.Morikonio valdymo metais Taujėnų dvare lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. Po grafo mirties jis sugrįžo Nesvyžiaus Radviloms. Juo rūpinosi Karolis Radvila, vėliau – jo sūnus Konstantinas. Šis paskutinis dvaro savininkas buvo aistringas medžiotojas, turėjo per 60 medžioklinių šunų. Dažnai pas jį svečiuodavosi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, svečiai iš Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos. Atkūrus Lietuvos valstybingumą 1918 m., Lietuvos dvarų reforma palietė ir Radvilą. Jam paliktas dvaras ir 80 hektarų žemės. Didikas gyveno labai plačiai, rengė pokylius, negailėjo išlaidų prabangai, įvairiems poreikiams. Taip gyvendamas jis nesugebėjo tinkamai prižiūrėti žemės ir įsiskolino valstybei. 1940 m. Žemės ūkio bankas dėl skolų paskelbė dvaro varžytines. Dvaras nyko, stambesni ūkininkai ėmė supirkinėti žemes.

Paskutinio dvaro šeimininko K. Radvilos ir jo šeimos gyvenimo akimirkos, užfiksuotos nuotraukose. M. Ambrazo nuotr.

Visai tautai tragiški sovietų okupacijos metai nepagailėjo Taujėnuose likusio paskutinio dvaro valdytojo Konstantino Radvilos. 1941-aisiais, būdamas 68 metų našlys, jis buvo ištremtas į Sibirą, ten netrukus mirė. Jo duktė Sofija pasitraukė į Didžiąją Britaniją, kita duktė Marija liko Lietuvoje, o sūnus Konstantinas (1913–1989) išvyko į Lenkiją, kur dirbo inžinieriumi. Po Antrojo pasaulinio karo Taujėnų dvaras buvo naudojamas kaip tarybinio ūkio kontora.

Rūmų menės ir rūsiai

Rūmų interjeras buvo sunaikintas karo ir pokario metais. „Centrinis išorinis fasadas vienintelis išliko nepakeistas, ir tuo galime didžiuotis. Kaip ir anksčiau, paradinis įėjimas į rūmus pasitinka šešiomis vienodu atstumu viena nuo kitos nutolusiomis kolonomis, jos remia sijų perdangas, papuoštas dekoratyvine juosta, bareljefais, vaizduojančiais amatus, – pasakojo šeimininkė. – Dvaro interjeras nėra autentiškas, neišlikę ir didikų šeimos naudotų daiktų. Praeities detales stengėmės atkurti pagal to laikotarpio ypatumus. Daugumą baldų – bufetus, stalus, kėdes, gobelenus, indus, statulėles parsivežėme iš Prancūzijos.“

Taujėnų dvaro interjeras buvo kuriamas iš naujo. M. Ambrazo nuotr.

Kažkada rūmų interjerą puošė Radvilų giminės portretai, skulptūros, medžioklės trofėjai, senoviniais ginklai. Ir dabartiniai šeimininkai stengiasi neatsilikti – rūmuose gausu gobelenų, veidrodžių, to meto atributų, paveikslų.

Vienoje menėje ant sienos kabo Sofijos Tyzenhauzaitės, rašytojos, rašiusios prancūziškai, portretas. Didžioji dalis S.Tyzenhauzaitės-de Šuazel-Gufjė kūrybos – istoriniai romanai, pagrįsti tikrais faktais ir susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu. Ji parašė kūrinius „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga“, „Barbora Radvilaitė“, „Halina Oginskaitė, arba Švedai Lenkijoje“. Sofija Taujėnų dvare susipažino, o vėliau ir susibičiuliavo su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Tarp jų įsižiebė abipusė simpatija. Kai Sofija ištekėjo ir pagimdė sūnų, rusų imperatorius tapo jo krikštatėviu. Ši bičiulystė truko iki Aleksandro I mirties.

Ant kai kurių kambarių sienų – fotografijos iš paskutinio dvaro šeimininko ir jo šeimos gyvenimo. Taip pat pateikiamas įdomus Radvilų giminės genealoginis medis su daugybe atšakų – lietuviškoji Taujėnų Radvilų šakelė užima tik nedidelį plotelį įspūdingoje garsios giminės istorijoje.

M. Ambrazo nuotr.

Apžiūrėjus rūmų menes, dėmesį patraukia oranžerija, įrengta toje pat vietoje, kur ji ir buvo. Gėlių, kurias sunešė visi aplinkiniai gyventojai, gausa net nustebino. Nusileidus laiptais į vieninteles rūmuose autentiškas rūsio patalpas, akį patraukia mūriniai skliautai, kai kuriose vietose mūras specialiai paliktas neatnaujintas. Rūsyje įrengtas ir medžioklės kambarys su daugybe trofėjų, yra ir kitų eksponatų. Didžioji dalis jų dovanota dabar jau mirusio ūkininko ir medžiotojo Stasio Blockaus.

Angliškasis parkas

Viena iš svarbiausių vertybių – Taujėnų dvaro parkas, sukurtas angliškuoju kraštovaizdžio stiliumi, apsuptas senųjų ąžuolų. Parkas užima apie 25 hektarų plotą, čia atkurti tvenkiniai su kaskadomis. Dvaro parkas minimas nuo 1698 metų. Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalkis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką puoselėjo ir gražino B.Morikonis. Radvilos čia laikė stirnų, danielių, įvairių paukščių, o didžiajame tvenkinyje priešais dvarą – gulbių.

XIX a. rūmų interjerą puošė giminės portretai, skulptūros, medžioklės trofėjai, senoviniai ginklai. M. Ambrazo nuotr.

Taujėnų dvaro parke atstatyta koplytėlė su Švč. Marijos skulptūra. Ji pastatyta toje vietoje, kur, remiantis istoriniais šaltiniais, Radvilų laikais buvo Lurdo Dievo Motinos koplytėlė. Didelė rotonda, kurioje mėgsta tuoktis jaunavedžiai, taip pat yra toje pat vietoje, kur buvo Radvilų laikais. Parke išlikęs rūsys su didelėmis medinėmis durimis, o teritorijoje arčiau senojo Vilniaus kelio – mūrinis bitininko namas. Taujėnų dvaro parke yra išlikusių ir kitų statinių. Dvaro svirnas – vienintelis Lietuvoje trijų aukštų tokios paskirties statinys. Pastatui daugiau nei 250 metų, jis – saugomas paveldo objektas. Lankytojai dar gali pasigrožėti oficina, dviem kumetynais, dviem rūsiais, tvartu ir kalve. Taujėnų dvaras, kaip ir parkas, yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.