Gamtinė žemdirbystė skirta ne tinginiams, o norintiems tausoti aplinką.

Pasak gamtinės sodininkystės propaguotojos Nijolės Baronienės, toks sodininkavimo būdas – tai ne kokiomis nors taisyklėmis ar nuostatomis apibrėžta veikla, o kūrybinis procesas.

Užsiima ne tinginiai

Gamtinę žemdirbystę savo 30 arų sodo sklype plėtojanti Nijolė sako, kad manantieji, jog tai tinginių veikla, klysta. „Reikia turėti daug žinių, išmanyti įvairius niuansus, nes kiekviena situacija reikalauja atskiro sprendimo. Vienintelis tikrai lengvas ir paprastas dalykas yra šiauduose auginti bulves: rudenį pakloji ant žolės pusės metro storio patalą iš šieno ar šiaudų, per žiemą jis suplonėja iki 30 centimetrų, pavasarį į jį sukiši bulves, nesvarbu, daigintas ar nedaigintas, o rudenį nusirenki derlių“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak N.Baronienės, užsiimant gamtine žemdirbyste svarbiausia išmokti nekreipti dėmesio į piktžoles. „Tiesiog į jas reikia pakeisti požiūrį – nėra piktų žolių, tik žmonės gali būti pikti, o žolės visos yra geros. Tiesa, kai kurios jų mums nereikalingos ir auga ten, kur nenorėtume, kad augtų, – aiškina Nijolė. – Tokiais atvejais galima tiesiog jas išnaikinti – ne chemija, o išmanymu. Tarkime, šiais metais sumaniau panaikinti sode augantį avietyną. Ant nukirptų aviečių stiebų užklojau drėgmei pralaidžią medžiagą (galima naudoti daržo plėvelę ar nereikalingą paklodę), ant jos prikroviau daug šieno ir sukišau bulves. Avietės nepralindo, o bulvės užaugo.“

Bulvių lysvė šiauduose vietoj senojo avietyno.

Bulvių lysvė šiauduose vietoj senojo avietyno.

Paklausta, kaip vertina daržininkų mėgstamą raundapą – preparatą pikžolėms naikinti, – N.Baronienė teigia, kad Europos Komisijos sprendimas riboti šios priemonės naudojimą pagrįstas įvairiais tyrimais. „Jei būčiau Seimo narė, tikrai siekčiau, kad būtų priimtas įstatymas, draudžiantis sodininkams mėgėjams, kurių Lietuvoje yra apie milijoną, naudoti cheminius preparatus. Juolab kad yra alternatyvių priemonių, kaip, tarkime, gamtinėje žemdribystėje naudojami augaliniai preparatai.“

Cheminiai preparatai tabu

Jau maždaug penkerius metus jokių cheminių preparatų nenaudanti sodininkė tikina, kad jos požiūrį į sodininkystę pakeitė suvokimas, kad sintetinės priemonės per vaisius ir daržoves patenka ir į žmogaus organizmą. „Chemikalai nužudo viską – dilgėles, usnis, varputį – augalą, kurio struktūra sudėtingesnė nei gyvo sutvėrimo, – sako N.Baronienė. – Galite juoktis iš manęs, kad esu pamišusi dėl gamtinės sodininkystės. Galbūt mes, gamtinės žemdirbystės puoselėtojai, atrodome kaip maniakai, tačiau į chemiją mūsų požiūris kategoriškas. Kiekvienais metais renkama gražiausia sodininkų bendrija, o juk tai yra niekalas, geriau būtų rengiamas natūraliausios bendrijos konkursas, tai tikrai atitiktų šių laikų dvasią. Kas iš to, kad turi gražių gėlyčių ir dusini jas chemija, negalvodamas apie mus supančią aplinką.“

20170729_171514t

Pasak Nijolės, biologiniai preparatai taip pat yra veiksmingi. Ji pati savo šiltnamyje išbandė priemonę su cinamonu. „Šiek tiek padauginau šio prieskonio. Ir ką jūs manote, ryte visus pomidorus radau nušutusiais lapais“, – dalijasi patirtimi sodininkė. Jos teigimu, veiksmingi ir aitriųjų paprikų preparatai.

Vis dėlto, anot N.Baronienės, gamtinė sodininkystė nėra panacėja, visur reikia ieškoti aukso vidurio. Elementarus pavyzdys – bulvės. Šiene jas auginti paprasčiau nei žemėje, tačiau sodininkė teigia pastebėjusi, kad užaugintos žemėje jos skanesnės. „Tyrimo iki galo dar neatlikau, tačiau mano mamos tos pačios veislės bulvės, augintos žemėje, daug skanesnės, saldesnės nei mano pačios ekologiškosios. Taigi žemė augalams reikalinga“, – pasakoja Nijolė.

Užsimant gamtine sodininkyste būtina turėti ir biologijos žinių, reikia išmanyti sodininkavimo paslaptis. „Geriausia daryti viską su saiku – galima užsiimti ir gamtine, ir tradicine sodininkyste, jas derinant pavyksta nemažai išlošti, – tikina pašnekovė. – Kai kuriems augalams, pavyzdžiui, pomidorams, labai patinka mulčas. Kai užkloju žolėmis, jie tarpsta. Tačiau paprikos mulčo nemėgsta.“

gamtinės sodininkystės puoselėtoja šiltnamyje mulčiuoja pomidorus ir agurkus, o šie atsidėkoja gausiu derliumi.

Gamtinės sodininkystės puoselėtoja šiltnamyje mulčiuoja pomidorus ir agurkus, o šie atsidėkoja gausiu derliumi.

Nijolė sako esanti pavyzdys, kaip nepervargstant galima tvarkytis savo sklype ir prisiauginti daugybę gėrybių. „Vyrauja nuomonė, kad sodo sklypas turi atrodyti kaip iš paveikslėlio, veja privalo būti nupjauta kaip parke, išravėtos visos piktžolės. O štai man didžiausia širdgėla pavasarį pjauti žolę, kurioje dūzgia kamanės, bitės, drugeliai, nes nupjaudamas netenki tų vabzdžių teikiamų gėrybių – juk jie naikina parazitus“, – aiškina sodininkė.

Vasaros antroje pusėje Nijolė iš sandėliuko išsitraukia ir žoliapjovę, tačiau, pasak jos, mulčui tinka tik dalgiu nupjauta žolė. „Todėl kai kiti nupjauna, aš ją susirenku ir susidedu savo sklype, man tai yra didžiulė vertybė, nes žolėje yra visos Mendelejevo lentelės elementų“, – sako moteris.

Žolės yra gražios

Šiandien Nijolė džiaugiasi atradusi gamtinę žemdirbystę. „Norėtųsi pakeisti žmonių protus, kad jie suprastų, jog kiekviena žolelė yra graži“, – prisipažįsta ji.

A. Baronienė: "Nėra piktų žolių. Tik žmonių būna piktų."

A. Baronienė: „Nėra piktų žolių. Tik žmonių būna piktų.“

Pašnekovės manymu, reikia mąstyti, kaip gyveni ir ką darai, atsakingai elgtis su augalais, aplinka, savo šeima, saugoti sveikatą. „Lygindama savo ir kaimynės sodybas, galiu pasakyti, kad mano augalai gražesni, nors chemikalais jų nepurškiu. Obelys tarpsta, putinai, kuriuos ypač mėgsta amarai, klesti, – pasakoja ji. – Gamta susitvarko pati. Geriausiai tai iliustruoja senos apleistos sodybos, kur didžiuliai sodai  ir toliau veda vaisius, nors jų niekas nebepurškia ir niekas jais nebesirūpina.“

Pasak Nijolės, kad sodas būtų sveikas, medžių nereikia nei balinti, nei genėti. Sodininkės teigimu, ligos ir kenkėjai vaismedžius puola tik tada, kai augimo sąlygos jiems netinka, o genėjimas irgi reikalingas ne medžiams, o žmogaus patogumui.