Iki rugsėjo vidurio pats tinkamiausias laikas dauginti ir persodinti puikiuosius, vaistinius, siauralapius, rūšinius bei sumedėjusius bijūnus. Persodinus vėlų rudenį, nutrupa antrojo šaknų augimo metu, rudenį, išaugusios jaunos siurbiamosios šaknys, o iki šalnų pasodinti augalai nesuspėja vėl išleisti naujų šaknelių, todėl blogai prigis, bus silpni.

Bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, vidutinio sunkumo priesmėlio arba priemolio gerai drenuotoje, nerūgščioje (pH 6-6,5), giliai įdirbtoje, derlingoje dirvoje, kurioje neužsilaiko gausesnių kritulių ar sniego tirpsmo vanduo. Pasodinti pavėsingoje vietoje nežydi arba žydi silpnai.

Kadangi pasodinti bijūnai gali augti iki 20 metų, todėl reikia rūpestingai paruošti duobę sodinimui. Duobės dugne įrenkite drenažą. Tam tinka rupus žvyras, skalda. Jei puveningasis dirvos sluoksnis nestoras (maždaug 20 cm), naudinga į 50-60 cm gylio ir 50-80 cm skersmens duobutes iki pusės įberti tos pačios puveningos žemės, dar geriau – pridėjus du trečdalius gero pūdinio (kitaip sakant, trąšios kompostinės žemės, sumaišytos su perpuvusiu mėšlu, smulkiu upės smėliu ir trąšomis). Atstumai tarp duobių 50–100 cm. Bijūnų sodmenys sodinami negiliai, ūglius užpilant tik 5–6 cm storio žemės sluoksniu. Per giliai pasodinti bijūnai žydi menkai arba visai nežydi, pasodinti per sekliai – nukenčia nuo šalčių, o vegetacijos pradžioje – nuo sausros. Pasodinus palaistoma, kad šaknys apliptų žemėmis, ant viršaus užberiama sausos žemės arba durpių. Sumedėję bijūnai dažnai dauginami sėklomis. Jos sėjamos tik ką surinktos arba per žiemą stratifikuojamos ir sėjamos anksti pavasarį.