Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dailininkė, teptuku sustabdanti laiką

Neseniai Kaune kabojo vilnietės, jaunos dailininkės Aistės Bugailiškytės darbų ciklo Interjero portretai“paroda. Pasak menotyrininkės Jolitos Mieželaitienės, tai itin populiarus tapybos žanras XIX amžiuje –„Interior portraits“. Ji Aistę pavadino savotiška laiko tramdytoja. Vienu teptuko mostu menininkė geba „prisijaukinti“ laiką kaip laukinį žvėrį, paversti jį romiu naminiu katinu, – rašė menotyrininkė. –Jos interjero portretuose laikas virsta tingia, mieguista būsena. Visa kuriama paveikslo tikrovė binariška – antikvarinių baldų interjeruose įsispraudusi kokia nors šiuolaikiška detalė, jie teatrališki tarsi scena, kurioje netrukus prasidės gyvenimo spektaklis...“

Jaunajai dailininkei A.Bugailiškytei svarbu kalbėti realistiškai, kelti nuotaiką, dalintis džiaugsmu.

Koridorius į ateitį

Dailininkė šiuo darbų ciklu siekė papasakoti antikvarinių baldų istoriją, parodyti paslaptingą jų grožį. Juolab kad juos mato prieš akis – tokių senovinių baldų netrūksta tėvų namuose bei sodyboje Vilniuje, Marijampolio seniūnijoje, Galinių kaime. Čia mergina surengė ir vieną pirmųjų savo parodų. Tuomet apie save pasakojo taupiai: „Vaikystė ir piešimas man buvo neatsiejami dalykai. Balto popieriaus lapo virsmas spalvotu – tai stebuklas, gimstantis nuo mano rankų prisilietimo ir dažų pasirinkimo... Popieriaus lakštuose sutalpindavau visą savo pasaulį: mokyklos kasdienybę, mamos laukimą pareinant iš darbo, brolio išdaigas, tėvo susirūpinimą,ar rinkdamasi dailę einu teisingu keliu,nes –pritariu jam – norint kažko pasiekti reikia įdėti labai daug darbo.“

Vaikiškas spalvų vėrinys Aistę vedė pirmyn – ieškoti, pažinti. Tvirtas žinojimas,kad ji studijuos Vilniaus dailės akademijoje,vedė į tikslą tarsi į kalną: pradinėse klasėse ji uoliai piešė mokyklos dailės būrelyje, paauglystėje – dailės studijoje „Dailės kalba“,pagaliau ji – laiminga Vilniaus dailės akademijos studentė. Apie tuos laikus dailininkė kalba svajingai: „Kartais būdavo labai sunku, kartais trapu ir lengva. Kartais norėdavosi visus apkabinti ir besąlygiškai mylėti, o kartais – pakilti, išsitiesti ir eiti savo keliu... Tas kelias – laisvė, laimė, nepriklausomybė. Tokiu keliu einu, tapau. Dažnas personažas – moteris, suvokianti visa ko trapumą, laikinumą, bet kartu savo galią keisti save ir aplinką. Kartais ji pasimeta gyvenime, bet lyg voverė sukasi įprastu ritmu. Man moters gyvenimo sūkurys tarsi kokia mistika. Nors tiesa paprasta:moteris yra pasaulio–ir artimo, ir tolimo –kūrėja nes į ją savo klausiančiais žvilgsniais žvelgia vaikai.“

Aistės dėstytojai ir įkvėpėjai Vilniaus dailės akademijoje – Arvydas Šaltenis (diplominio darbo vadovas), Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras. Ką ji prieš 13 metų norėjo pasakyti savo bakalauro darbu „Koridoriai“? „Tai koridoriai, kuriais kasdien vaikštome, čia praleisdami daug laiko: sėdime ant palangių, šnekučiuojamės, susitinkame ir išsiskiriame. Jie ne tik užburia šiandiena, bet  ateitį. Tai tarsi kelias išeiti į kažką daugiau, toliau...“

Aistė vienu metu buvo prisirišusi prie raudonos spalvos.

Skirtingos vizijos

Įdomu, kokios įtakos Aistės meniniams įgūdžiams turėjo jos tėčio,tautodailininko, medžio drožėjo, skulptoriaus Jono Bugailiškio darbai? „Buvau dar paauglė, kai tėvelis Galinių kaimo sodyboje įsirengė kuklias dirbtuves muzikos instrumentams, kryžiams, koplytstulpiams ar kitiems dideliems paminklams gaminti. Pirkia pasitarnavo ne vien tam – čia savo vietą surado ir seni buities rakandai, pradėti kaupti dar tėvelio gimtajame Rokiškyje, ir senoviniai retro baldai, kuriais apstatyta sodyba. Būtent senove bei ankstesniais gyvenimais alsuojantys baldai įkvėpė mane pastarajam darbų ciklui „Interjero portretai“. Įtakos turėjo ir mamos mamytė, mano močiutė Aleksandra Pocienė – puiki raštuotų pirštinių mezgėja. Ji iki šiol jas mezga,ypač mėgsta ryškių spalvų siūlus, nors močiutei daugiau nei 90 metų. Ji mielai dalyvauja (tiesa, iš tolo)sodyboje rengiamose kalendorinėse šventėse, kurios skirtos visam kaimui. Ypač populiaria tapo Rasos šventė vasaros viduryje... Štai kokiame verpete nuo vaikystės sukuosi.“

Vis dėlto medis Aistės taip, kaip tėčio, nežavėjo, netraukė. Ką gi, išties tai labiau vyriška specialybė, kuriai reikia daug fizinės jėgos. „Na, ne, rūpintojėlio, kurį visi menininkai stengiasi pavaizduoti, niekada netapiau, – nusijuokė pašnekovė. – Man tai artima, tačiau norėjosi kažko priešingo. Ar kalbamės su tėčiu apie menus? Kartais padiskutuojame, pamėtėjame pastabų vienas kitam, bet vizijos, natūralu, skiriasi. Kokie jo žodžiai įstrigo? Norint pasiekti rezultato reikia įdėti labai daug darbo.Daug dirbu, bet po parodų darau pertraukas, kad nesikartočiau ir į kitą darbų ciklą įneščiau kažką naujo. Tam reikia ir paskaityti, ir apsidairyti aplink, paieškoti savyje.“

Dailininkė interjerų portretais siekė papasakoti antikvarinių baldų istoriją, parodyti paslaptingą jų grožį.

Vedė raudona spalva

Pirmąją savo darbų parodą Aistė patikėjo Užupio galerijai. Jos studijų laikų darbai į dienos šviesą buvo ištraukti po pertraukos, nes tame tarpsnyje ji sukūrė šeimą, pagimdė sūnų, kuriam šiandien 13 metų. Ne, sūnus daugiau piešė tik ankstyvoje vaikystėje, dabar paauglį yra užkariavusios informacinės technologijos.Sūnui augant Aistė užsiėmė edukacija, bandydama sudominti vaikus meno pasauliu, rodė meno albumus, pasakojo, kartu su jais piešė... Dabar ji to nesiima, nors šalia dailės studijų yra baigusi pedagogiką.„Reikia gana daug savęs investuoti, perprasti vaikų psichologiją. Tokio darbo tikrai nenorėčiau, nes man patinka mano pačios kūrybinis procesas. Taip pat vienatvė man patinka labiau negu triukšminga aplinka. Bandžiau sudominti vaikus spalvomis, nes man pačiai spalva labai svarbi. Vienu metu buvau prisirišusi prie raudonos spalvos, jos buvo net per daug. Galbūt dėl to, kad buvau laiminga, įsimylėjusi, o ir tos vasaros siautulys... Man patinka vasara, ruduo, tik žiemą sunkiau dirbti – šalta, nemalonu net dirbant studijoje.

Sūnus daugiau piešė tik ankstyvoje vaikystėje, dabar paauglį yra užkariavusios informacinės technologijos.

Sustabdė bėgančius

Aistės interjerų portretai šilti, mįslingi. Žiūrovai jaučia, kad dailininkė tapo su meile, nors kai kurie paveikslai turi atstumiančius pavadinimus, pavyzdžiui, „Išeik“. Šį kūrinį dailininkė tapė besiskirdama su vyru, tačiau paveikslo nuotaika švelni.Tuo švelnumu bei šviesa Aistė norėjo perteikti pasauliui, kad viskas praeina –nuoskaudos, pyktis, nemeilė, kad kiekvienas turime nugyventi mums skirtą gyvenimą, kad jai skirta tapyti tai, kas arti, kas gražu aplinkui.

„Mes nuolat bėgame, skubame ir nematome savo namų jaukumo, grožio, – pastebi ji. – Gal bent karantinas sustabdys ir privers apsidairyti – kokios nuostabios senovinės kėdės, spintos, staltiesė ant apvalaus stalo...Šiuo metu kaip tik gyvenu ir tapau sodyboje, bet dauguma darbų gimė senamiesčio dirbtuvių erdvėje, kurią dalinamės su tėčiu.Beje, labai mėgstu pasivaikščiojimus po senamiesčio gatves. Jos tokios kasdieniškos ir tuo pačiu kaskart sušvyti vis kitomis spalvomis. Esu laiminga, kad užaugau šimtamečio miesto širdyje: Aušros Vartų, Subačiaus ir Savičiaus gatvių namuose. Aušros Vartų gatvės kiemelyje turėjau asmeninę smėlio dėžę, dabar tapusią tėvelio prižiūrimu gėlių darželiu.“

Darbų paroda po atviru dangumi Galinių kaime turėjo kuklų, tačiau dailininkei itin reikšmingą pasisekimą.

Tapyba – jausmas

Šiuo metu Aistė netapo žmonių figūrų, to išeinančio žmogaus silueto nėra... „Ilgai tapiau žmonių figūras, bet šiuo metu jų nesinori. Tai atsitraukimo periodas, nors figūras mėgstu...Ar priskiriu save prie impresionistų? Galbūt esu postimpresionistų atstovė. Man artimas pasaulio dailės kūrinių „Naive art“ (naivus menas) stilius.Darbų ciklą Interjero portretai“sukurti mane įkvėpė tokie dailininkai kaip Henri Matisse. Man svarbi gryna, sodri spalva, interjero gylis, perspektyva, jausmų ir proto sintezė, ryšys tarp vaizduotės ir objektyvios tikrovės. Sodriais potėpiais, dažais kuriu paveikslą, vaizduojantį aplinką. Ieškodama savojo tapybos identiteto, vaizduodama interjerus, žmonių siluetus juose, jaučiuosi laisva. Tiesa, siluetų pastarajame cikle nedaug.“

Interjeruose daug detalių. Ką dailininkė nori jomis papasakoti? „Man svarbu kalbėti realistiškai, kelti nuotaiką, dalintis džiaugsmu. Manau, kad žiūrovas turi tai jausti, nes tapyba – jausminis dalykas, tai nėra darbas vien sau. Na, kad ir staltiesė ant staliuko – kiek daug ji sako – senamadiška, šviesi, darbščių rankų nerta, rūpestingai užklota...“

Kada tampi menininku?

Baigdama savo pasakojimą,A.Bugailiškytė reziumuoja: „Manau, kad man dar viskas prieš akis. Menininko dalia,statusas –sudėtingi dalykai. Kada tampi menininku? Kai dalyvauji parodose, kai tavo darbus perka, kai baigi studijas? Pasak tėčio, tapyba yra prabanga – investuoji daug, o grįžtamojo ryšio gali ir nebūti. Džiaugiuosi turinti tėvų paramą ir visas galimybes dalyvauti Vilniaus senamiesčio, Užupio galerijų gyvenime, savo darbus parodyti kitose Europos šalyse. Tikiu, kad nuolat tapydama ir nuoširdžiai vedama vidinio balso tapsiu tikra menininke.“

Rekomenduojami video