Asociatyvi nuotr.

Lapkritį neretai sulaukiame šalnų ir sniego, todėl labai svarbu sodą, daržą ir gėlyną tinkamai paruošti žiemai.

Rūpinamės vaismedžiais

Nuo vaismedžių nukratome likusias mumijas (sukamštėjusius vaisius), juos užkasame į žemę, taip sunaikindami ligų pradus. Nuo vaismedžių kamienų nuimame juostas su prilipusiais kenkėjais, jas sunaikiname, nugramdome žievės atplaišas (jei to dar nepadarėme anksčiau), nubaltiname vaismedžių kamienus ir prieš žiemą aprišame. Daugelis sodininkų daro klaidą medelius baltindami pavasarį. Medžius reikia nubaltinti rudenį – taip medelių kamienai žiemą apsaugomi nuo staigių temperatūros pokyčių, žievės pleišėjimų, be to – sunaikinami kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Vaismedžius baltiname kalkių pienu, papildomai į jį įmaišę lipalo ar molio miltelių, arba vandens emulsiniais dažais.

Žiemą aprišalai vaismedžius gelbės ir nuo šalčio, ir nuo temperatūros svyravimų (kad nepleišėtų žievė), ir nuo kiškių bei graužikų. Vaismedžius aprišame impregnuotu popieriumi, eglišakėmis, šiaudų arba nendrių pynėmis, dviguba agroplėvele, medžiagos atraižomis. Popieriumi ar kita medžiaga kamienus vyniojame nuo apačios į viršų. Tada susidaro savotiškas stogelis ir pro sudūrimus ant žievės nepatenka vandens. Pasiruošiame eglišakių, tinka ir smulkesnės. Pasikarpome minkštos vielos gabaliukų. Prie kamieno pridedame eglišakių ir viela dviejose ar trijose vietose jas sukabiname. Taip viela apjuosiame ir surišame nendres ar šiaudų pynes. Žemaūgius medelius apvyniojame nuo žemės iki viršūnių, pusiau žemaūgių – tik kamienus. Vaismedžių kamienus taip pat galime aprišti specialiu plastikiniu tinklu, kurio nenuimti galima ir vasarą. Pati geriausia apsauga nuo kiškių ar kitų miško svečių – 3 m aukščio sandari tinklinė tvora.

Vaismedžių šaknys jautrios žiemos šalčiams, todėl pradėjus šalti mulčiuojame durpėmis, smulkinta medžių žieve, pjuvenomis ir kt. Šaknys labiausiai nukenčia, kai žiemą mažai sniego, todėl žiemos metu prie augalų šaknų reikia prikaupti daugiau sniego. Čia gali padėti tie patys eglišakiai ir mulčias. Mulčiuoti rudenį būtina naujai pasodintus ir 2–3 metų amžiaus medelius. Mulčiuojama, kai dirva truputį pašąla (mažiau kenkia graužikai), iki 10-15 cm storio sluoksniu, 50–100 cm spinduliu aplink kamieną (pagal vaismedžio dydį). Dedant šviežią mėšlą, kad nenukentėtų žievė, tarp kamieno ir mulčio paliekamas apie 5 cm tarpelis.

Gynyba nuo kenkėjų

Apsaugai nuo pelių ar kitų graužikų sode nuodus dedame į plastikinius vamzdelius (galima panaudoti plastikinius butelius), paslėpus po žolių kuokšteliu, kad apnuodyto jauko nesulestų paukščiai. Neretai sode būna kurklių. Veiksmingiausiai juos žiemai suviliosime po mėšlu. Tam sode pamėtome šviežio mėšlo krūvelių. Po jomis kaip tik ir sulenda kurkliai. Užėjus šalčiams, šį mėšlą iškratome ir kenkėjai žūva. Naikinkime graužikus spyruokliniais spąsteliais ir apnuodytu masalu. Galima pasigaminti masalo iš grūsto stiklo, miltų ir cukraus pudros (1 : 2 : 1). Paruoštą masalą supilkite į mažas skardinėles.

Pradėjus šalti, 5 cm storio durpių sluoksniu apmulčiuojame braškių kerelius.

Mėnesio pradžioje, jeigu žemė neįšalusi, dar galime sodinti žieminius česnakus.

Sutvarkykime į rūsį suneštas daržoves, perrinkime, surūšiuokime. Šakniavaisius sudėkime į dėžes, susluoksniuokime su drėgnu smėliu, durpėmis ar pjuvenomis – per žiemą nesuvys ir gerai išsilaikys iki pavasario. Šias daržoves galite laikyti ir neužrištuose polietileniniuose maišuose po 10–15 kg.

Šiltnamiuose iš vandens sistemų išleiskime vandenį ir paruoškime žiemai. Taip pat vandenį išpilkite iš rezervuarų, kad jie nenukentėtų nuo didesnių šalčių. Ištuštinus indus, sandariai uždenkite. Neįkastus į žemę indus išvalę apverskite dugnu į viršų. Apverstas indas statomas ant akmenų (ar plytų) taip, kad jo kraštai nesiliestų su žeme. Lauke surinkime dėžes, laistytuvus, kibirus. Nuvalykime įrankius, suneškime į sandėlį, sutepkime tepalu, kad per žiemą nerūdytų. Užkamšykime rūsio vėdinimo angas, kad į vidų neprilįstų pelių ar kitų graužikų.

Laikymas ir sodinimas

Jeigu norėdami ilgiau ir geriau išlaikyti šviežius kopūstus, dalį jų iki šiol buvome palikę darže ir staiga juos užklupo –6–8 laipsnių šaltis, nenuogąstaukime, kopūstai pakelia trumpalaikį oro atšalimą. Tačiau po tokio stipresnio pašalimo juos būtinai palaistykime šaltu vandeniu, o pjaudami palikime kuo ilgesnius kotus, o dar geriau – jeigu rausime su šaknimis. Jei planuojate nuo sausio mėnesio rūsyje auginti rabarbarus, šakniastiebius iš žemės iškaskite vėlai rudenį. Atželdinimui geriausiai tinka 3–4 metų augalai. Galima naudoti ir senesnius, jei esate numatę juos pakeisti naujais augalais. Kai rabarbarų lapai nuvysta, šakniastiebiai su žemės gumulu iškasami (laikymo metu žemė turi būti drėgna) ir pridengti eglišakėmis laikomi šaltoje pašiūrėje ar kitoje panašioje patalpoje iki sausio mėnesio. Šaltyje palaikyti stiebai geriau atželia.

Jei dar nepasėjote iš rudens, dabar galima sėti krapus, salotas, ridikėlius, špinatus, kalendras, petražoles, porus, svogūnus, burokėlius, morkas. Iškart po sėjos lysvę apmulčiuokite durpėmis, pavasarį dirva neišdžius ir greičiau sudygs. Šias daržoves kitais metais valgysime 2–3 savaitėmis anksčiau, negu sėtas pavasarį.

Darbai gėlyne

Lapkričio mėnesį baigiame tvarkyti gėlynus, pašaliname augalų liekanas. Prieš įšąlant žemei, pilnai apdengiame rožes ir raganes. Kai pradės šalti žemė, mulčiuosime svogūnines ir daugiametes gėles 5–8 cm durpių ar pjuvenų sluoksniu. Mulčias apsaugos nuo iššalimo, jeigu spustelės šalčiai be sniego. Sumedėjusių bijūnų, hortenzijų, magnolijų ir kitų jautrių šalčiui augalų stiebus aprišame šiaudais, eglišakėmis arba prilenkiame ir apdengiame sausais lapais ir eglišakėmis.

Kaip visus kitus pomedžius bei pokrūmius, taip ir dirvą apie gyvatvorę mulčiuokite durpėmis arba perpuvusiomis pjuvenomis.

Šiuo metu, atvėsus orams, laisvame gėlyno plotelyje ar daržo lysvėje galite sėti vienmetes gėles: pajūrines lobularijas, medetkas, vienametes aguonas, ešolcijas, kochijas, žioveinius, dvirages leukonijas, šakotąsias perilas, uodeguotuosius burnočius, paprastąsias kosmėjas, kvapiuosius tabakus, rugiagėles, klarkijas, darželines graželes, darželines juodgrūdes; sausažiedes: rausvuosius sausučius, sparnuotąsias sagutes, smiltyninius šlamučius ir pan.; varpines sausažiedes: karčiažiedžius miežius, kiškio uodegėles, didžiąsias kiškio ašarėlės ir kt.; dvimetes gėles: darželines blizges, šiurpinius gvazdikus, paprastąsias rusmenes; daugiametes gėles: astilbes, gausialapius lubinus, pentinius, rudenines saulaines, darželinius sinavadus, rožinius skaistenius, kaukazines laumenes, vaistinius smidrus ir t. t.

Šių gėlių sėklas sėkite atvėsus orams, 5–7 dienas prieš pat užšalimą, t. y., kada po truputį pradeda šalti dirvos paviršius, kad jos tik subrinktų, bet nespėtų sudygti. Jei pasėsite per anksti, sėklos gali išleisti daigelius, kurie žus nuo stiprių rudens šalnų. Į šviežiu mėšlu patręštą plotą gėlių sėklų nesėkite, nes augalai neišgyvena, žūsta. Pasėjus mulčiuokite 5 cm storio durpių ar pjuvenų sluoksniu, apdenkite eglišakėmis. Dabar pasėjus gėles, pavasarį jos anksčiau sudygs ir pražys.

Kardelių, frezijų bei montbrečių išdžiovintus ir švarius gumbasvogūnius per žiemą laikykite sausoje, gerai vėdinamoje 5 laipsnių temperatūros patalpoje, jurginų šakniagumbius – 3–5 laipsnių šilumos patalpoje, kurios santykinė oro drėgmė ne didesnė kaip 70 proc. Gumbinių begonijų apdžiovintus gumbus susluoksniuojame su sausomis durpėmis ir per žiemą laikome 5–8 laipsnių šilumos patalpoje. Chrizantemos, kurias palikome pavasariniam dauginimui, laikykite vėsioje, 1–4 laipsnių šilumos patalpoje ir, kai reikia, šiek tiek palaistykite. Parneštas iš baseinų vandens lelijas su vazonėliais laikome 2–5 laipsnių šilumos rūsyje. Senus ir pažeistus lapus nukirpkite, augalus retkarčiais palaistykite. Lapkričio pabaigoje eglišakėmis pridenkite visžalius daugiamečius alpinariumų augalus ir dvimetes gėles: našlaites, saulutes, neužmirštuoles, paprastąsias rusmenes, šiurpinius gvazdikus, darželinius katilėlius ir aukštąsias piliarožes, kurios žydės kitų metų pavasarį ar vasarą.

Pražydiname gėles

Svogūninės gėlės: tulpės, narcizai, hiacintai, žydrės, krokai nuostabiais, kvapniais, įvairių spalvų ir formų žiedais džiugina dažniausiai anksti pavasarį, tačiau nesunku jas pražydinti ir kitu metų laiku – žiemą, kada trūksta ryškių, džiaugsmingų spalvų. Lapkričio mėn. tulpių, narcizų, hiacintų ir kitų svogūninių gėlių svogūnus pražydinimui žiemą sodiname į vazonėlius, įvairius dubenėlius ar dėžutes. Šiam tikslui tinka neaukšti plačiadugniai moliniai ar plastikiniai vazonėliai. Į 10 cm skersmens vazonėlį sodiname 3 svogūnus, į 12 cm – 5, į 15 cm – 6–7, ir į 20 cm – 9–10 svogūnų plokščiąja puse į vazonėlio kraštą.

Svogūnus sodiname į indus arba dėžutes (sekliau negu lauke, substrato storis minimalus – 10 cm), pripildytas labai pralaidaus substrato, kurio pH – 6,5, o mineralinių druskų koncentracija labai maža. Geriausia sodinti į lygių dalių kompostinės žemės, durpių, perlito ir smėlio arba durpės ir smėlio (4 : 1) mišinį. Pražydinami tiktai visiškai sveiki, nesužaloti, 4–5 cm skersmens svogūnai. Prieš sodinimą svogūnus būtinai beicuojame fungicidais (tinka 0,2–0,3 proc. topsino tirpalas) arba intensyvios spalvos kalio permanganato tirpale. Svogūnėlius pasodinus, paviršių užpilame 1–1,5 cm storio smėlio sluoksniu. Paskui perneškite į vėsią patalpą (2–5 laipsnių). Laistykite tiek, kad neperdžiūtų žemė.

Jeigu Kovo 8-ajai norite pražydinti tulpes, narcizus – juos įneškite į šiltą, 16–18 laipsnių patalpą prieš 4, hiacintus – prieš 6–7 savaites.

 

Elena Matiukaitė