LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Šį kartą lankomės beveik 35 kilometrus nuo Kėdainių ir 7 kilometrus į rytus nuo Gudžiūnų prie Liaudės upės įsikūrusiuose Devynduoniuose. Pasirodo, šio kaimelio pavadinimas – ne iš piršto laužtas.
Mat, anais laikais čia gyvenę turtingesni žmonės, išsikepę devynias duonas, su didžiausiu malonumu priimdavo skurdžiau gyvenančiuosius, o šiems persižegnojus, jomis ir pamaitindavo.
Gimė žymus lituanistas
Niekam ne paslaptis, jog šiame kaimelyje gimė ir buvo palaidotas žymus lituanistas, lietuvių literatūros istorikas, habilituotas daktaras Jurgis Lebedys.
Jo garbei pavadinta pagrindinė Devynduoniuose esanti gatvė. Tačiau, manau, kad ne tik išlikusios praeities istorijos gali visapusiškai apibūdinti šį visai nediduką, vos 124 gyventojus turintį kaimelį.
Dabartiniai Devynduonių gyventojai, čia vykdoma veikla, kultūrinis gyvenimas bei gabūs kaimelio žmonės ne ką prasčiau reprezentuoja jau nuo 1593 metų rašytiniuose šaltiniuose minimus Devynduonius.
Nestovi vietoje
2015 metais įsikūrusios Devynduonių bendruomenės pirmininkė Audronė Konderauskienė džiaugiasi vos per ketverius metus įgyvendinta veikla.
„Nors mūsų bendruomenė dar jauna, bet per jos gyvavimą spėjome tikrai nemažai nuveikti. Visų pirma, išsprendėme vieną opiausių problemų – įsirengėme bendruomenės centro patalpas.
A. Barzdžiaus nuotr.
Kadangi Devynduonių kultūros namai, kuriuose dabar esame įsikūrę, priklausė privačiam asmeniui ir visiems aišku, kad dėl valstybei priklausančio pastato tartis būtų buvę kur kas lengviau nei su privatininku, tačiau po ilgų derybų išperkamuoju būdu mums pavyko šį pastatą įsigyti.
Žinoma, nelengva tokio gigantiško dydžio patalpas per trumpą laiką tinkamai įsirengti, bet ilgainiui mes tikrai stengsimės tai padaryti. Šiuo metu gyvename, nors ir paprastai, bet tvarkingai.
Turime prižiūrėtą ir kartkartėmis bendruomenės narių aptvarkomą salytę, kurioje galime koncertus ar šventes susiorganizuoti. Taip pat bendruomenės centre turime tvarkingą, suremontuotą patalpą, į kurią renkamės aptarti svarbius klausimus dėl kaimo bendruomenės bei jos gyvenimo.
Itin džiaugiuosi ir kaime nesnaudžiančiu jaunimu. Bendruomenės centro patalpose savo iniciatyva 16–17 metų paaugliai savo pačių lėšomis, savo pačių rankomis įsirengė sporto salytę.
A. Barzdžiaus nuotr.
Smagu žinoti, kad mūsų bendruomenės centro patalpos, buvęs Devynduonių kultūros centras, buvo vienas žymiausių bei didžiausių rajone. Iš pasakojimų esu girdėjusi, kad čia koncertavo Stasys Povilaitis, Nelė Paltinienė ir kiti garsūs Lietuvos grandai“, – apie senojo Devynduonių kultūros centro įsigijimą ir bendruomenės centro patalpų įsikūrimą juose užsimena Audronė.
Teko sunkesnis variantas
Džiaugdamasi per tokį trumpą laiką bendruomenėje įgyvendintais ir atliktais darbais Audronė prisipažįsta, kad viskas, kas Devynduoniuose padaryta – tik pačių kaimelio gyventojų dėka.
„Labai gaila, kad praleidome tuos metus, kada buvo galima pagal projektus gauti finansavimą, todėl mums teko sunkesnis variantas. Išsipirktas patalpas turėjome tvarkytis iš savo lėšų.
Žinoma, esame labai dėkingi prie paramos prisidėjusiems ūkininkams bei pavieniams kaimo gyventojams už geranorišką finansinį palaikymą.
A. Barzdžiaus nuotr.
Taupydami gautus pinigėlius ir norėdami kuo daugiau už juos įsigyti reikiamų remontui medžiagų, visus darbus stengėmės atlikti savomis rankomis.
Dar dabar prisimenu, kai visi vaikščiojome balti, dažyti, bet širdyje laimingi. Juk žinojome, kad dirbame dėl bendro tikslo“, – bendruomenės narių iniciatyva prisidėti prie atliekamų darbų pasidžiaugė aktyvumo nestokojanti bendruomenės pirmininkė.
Tradiciją išlaikys
Bendruomenės pirmininkė neslepia, jog jau nuo tada, kai pradėjo eiti pirmininkės pareigas, ji, organizuodama kaimelyje jau tradicija tapusius renginius, kaip įmanydama stengiasi suburti Devynduoniuose gyvenančius žmones.
„Prieš ketverius metus mokyklinio amžiaus vaikų skaičius buvo kur kas didesnis, todėl net dvejus metus iš eilės organizavome jiems birželio 1-osios šventę. Jos metu vaikai tikrai nenuobodžiaudavo. Renginyje atlikdavo įvairias užduotis, žaisdavo daug smagių žaidimų.
Tačiau, kaip bebūtų gaila, vaikų su laiku vis mažėja. Pastebėjome, kad vis tik jų nebesusirenka tiek, kiek norėtųsi. Todėl ilgainiui tos šventės organizavimą teko nutraukti.
A. Barzdžiaus nuotr.
Tada palaipsniui, norėdami pritraukti tiek kaime likusį jaunimą, tiek ir jų tėvelius bei vyresnio amžiaus žmones, kasmet pradėjome organizuoti Joninių šventę. Jau trejus metus iš eilės sėkmingai pavyko tai padaryti.
Kaimo žmonės liko labai patenkinti, nes, kaip visi sako, buvo išties pasiilgę panašių susibūrimų, pasibendravimo, smagaus pasidainavimo ar net pasišokimo.
Na, o matydami tokį begalinį jų džiaugsmą stengsimės šią tradiciją išlaikyti ir šiemet. Kaip seksis toliau, vienas Dievas žino, bet tikėkimės, kad ši graži mūsų kaime puoselėjama tradicija ilgainiui nenunyks“, – pagrindines Devynduoniuose švenčiamas šventes pristatė Audronė.
Turi planų
Ateityje, anot bendruomenės pirmininkės, planų yra visokių, bet kartu pašnekovė pabrėžia, jog visus užsibrėžtus tikslus įgyvendinti tikrai nebus lengva. Visų pirma, Audronės nuomone, reikia žvelgti į padėtį, esančią ne tik Devynduoniuose, bet ir visoje Gudžiūnų seniūnijoje.
„Devynduonių kaimas su laiku sensta, jaunimo su metais vis mažėja, todėl perspektyvoje turiu idėją, kad galbūt kažkada mūsų kaimelyje atsiras priežiūros namai senjorams.
Bendruomenės centro patalpų antras aukštas – tam puiki vieta, kur išlikę atskiri nedideli kambarėliai, puikiai tiksiantys mūsų ateities vizijai įgyvendinti.
Kaip sakant, padėtis šiuo metu yra tokia, jog apie visą tai galime tik pasvajoti, o laikas viską parodys. Galbūt ir pavyks mums kažką panašaus kaimelyje ilgainiui įkurdinti“, – ateities planus apžvelgia moteris.
Bendruomenėje – 70 narių
Nors Devynduoniuose įsikūrusios bendruomenės aktyvumas nėra labai didelis, tačiau Audronė patenkinta visur dalyvauti besistengiančiais jos nariais.
„Devynduoniuose šiuo metu iš viso gyvena 124 žmonės. Daugiau kaip pusė devynduoniškių, 70 kaimo gyventojų, priklauso bendruomenei.
Nekreipdama dėmesio į tai, ar prie mūsų prisijungę kaimo gyventojai vėliau prisideda prie vykdomų veiklų bei įgyvendinamų uždavinių ar ne, stengiuosi į bendruomenę priimti visus norinčius.
Nors per metus įstengiame susiorganizuoti tik kelis didesnius renginius, tačiau nenuogąstaujame. Širdį paglosto žinojimas, kad bendruomenės nariai visada su dideliu užsidegimu laukia tų renginių“, – pabrėžia bendruomenės pirmininkė.
A. Barzdžiaus nuotr.
Atsikėlė iš Radviliškio
Jau 20 metų Devynduoniuose gyvenanti ir net ketverius metus bendruomenės pirmininkės pareigas einanti Audronė į kaimelį atsikėlė iš Radviliškio rajono.
„Visada visiems sakau, kad į Devynduonius mane atvedė pats likimas. Jaunystėje dažnai lankydavausi organizuojamuose šokiuose. Būdavo, kad su jaunimu važiuodavome ir į kituose kaimuose rengiamas diskotekas. O kada prisiklausėme pasakojimų apie itin smagius Devynduoniuose rengiamus šokius, į kuriuos kaip niekur kitur susirenka daug pasilinksminti norinčio jaunimo, nieko nelaukę nusprendėme apsilankyti ir savo akimis pamatyti, kas ten tokio yra.
Galima sakyti, papuoliau čia visai netyčia ir pasilikau, sukūriau šeimą, su vyru susilaukėme trijų atžalų, kurios kol kas dar gyvena su mumis ir tikrai nesumeluosiu pasakydama, kad gyvenimo kitur nebeįsivaizduočiau“, – apie gyvenimą čia, Devynduonių kaime, kalba Audronė ir iš visos širdies džiaugiasi Devynduoniuose gyvenančiais ir namuose užsisėdėti nemėgstančiais žmonėmis bei iš kitų miestų kaimelyje besikuriančiomis naujomis jaunomis šeimomis.
A. Barzdžiaus nuotr.
Auksarankių netrūksta
„Prieš kelerius metus į Devynduonius iš Kauno atsikraustė menininkė, užsiimanti įvairiausiais rankdarbiais ir dalyvaujanti su savo darbais mugėse. Važiuojant pagrindine kaimelio gatve iš karto galima atpažinti išskirtine aplinka spinduliuojantį jos namą.
Tai tikrai labai darbšti ir esant reikalui niekada neatsisakanti ir bendruomenei visada pasiruošusi pagelbėti moteris.
Visai neseniai atsikėlė dar viena jauna šeima, užsiimanti žolelių auginimu. Gaila, su ja dar nespėjau susipažinti.
Turime kaimelyje ir labai gražiai piešiančių, mezgančių ir neriančių garbaus amžiaus, bet labai šviesių minčių senjorių, kurios nevengia ir savo namų aplinkos prižiūrėti, kruopščiai susitvarkyti“, – džiūgauja talento nestokojančius devynduoniškius vardydama Audronė.
Neiškėlė kojos
Devynduoniuose visą savo gyvenimą praleidusi Vanda Kuprienė pabrėžė, kad šis kaimelis ne tik jos ir vyro bei uošvių, bet ir mamos bei jos tėvų gimtasis kraštas, kupinas šviesių ir šiltų prisiminimų.
„Vienintelis mano tėtis buvo kilęs nuo Krakių. Gyvendama čia nė karto nebuvau kojos iškėlusi iš Devynduonių. Visi kiti šeimos nariai palaipsniui išsisklaidė, o aš vis tik likau čia, kur gražiausi prisiminimai, kur šilčiausios vaikystės dienos.
Dar ir dabar prisimenu, kai eidavau į mokyklą, tik gaila, jog baigus aštuonias klases, teko mokyklą mesti ir eiti dirbti.
Bedirbdama susipažinau su vyru, sukūrėme šeimą, bet gyvenimas taip susiklostė, kad dabar Devynduoniuose likau gyventi viena.
Na, ne visai viena, turiu šunytę. Su ja ir pasikalbame, ir miegame kartu, vis smagiau“, – apie savo gyvenimo vingius ir likimo posūkius pasakoja Vanda ir patikina, kad dabar, kas jai belikę Devynduoniuose – jos augintinė šunytė ir nuo vaikystės itin mėgiama senjorės veikla – piešimas.
Mėgsta piešti
„Besimokant mokykloje yra tekę daug ką išbandyti. Tačiau ne paslaptis, kad anais laikais dailės priemonių, tokių, kokių dabar galime įsigyti, tikrai nebuvo, todėl ir darbeliai tikrai nebuvo tokie, kokius galima sukurti šiais laikais.
O mėgau viską: ir piešti, ir megzti, ir siūti, ir siuvinėti. Gimus pirmajam sūnui įsigijome siuvimo mašiną. Ja ne vieną savo vaiką apsiuvau ir sau paltuką ne kartą esu pasisiuvusi.
O dabar siūti jau nebetraukia. Šiuo metu didelį potraukį jaučiu piešimui. Labiausiai mane traukia gamtos vaizdai, įvairūs augaliniai motyvai“, – kalba kiekvieno savo paveikslo atsiradimo istoriją žinanti Vanda.
Išsaugojo gimtąją sodybą
Be to, Vanda savo paveiksluose išsaugojo 1971 metais paliktus gimtuosius namus, kurie po melioracijos buvo tiesiog nuversti. Dabar kiekvieną Vandos tėvų sodyboje augusį krūmelį, pastatų kompleksą ar tvoros detales mena tik senjorės nupieštas kūrinys, kurį kaip palikimą ji paliks savo anūkams.
Ištrėmė į Sibirą
86 metus skaičiuojanti Elena Gustienė, taip pat visą gyvenimą nugyvenusi Devynduoniuose, geru ir nusisekusiu, kaip kad kitų kaimo gyventojų, gyvenimu pasigirti negali. Nuo 18 metų į Sibirą su šeima ištremta Elena dar ir dabar prisimena tas baisias lageryje praleistas dienas.
Sunkius išbandymus įveikusi garbaus amžiaus moteris gali pasidžiaugti ir keliais gyvenimo džiaugsmais.
Ji nepaprastai gražiai neria adatėle, būdama jaunesnė buvo puiki šeimininkė, ruošdavusi vaišes vestuvėse ar laidotuvėse.
A. Barzdžiaus nuotr.
Kelsis pas sūnų
Taip pat Elena išbandė save muzikinėje srityje, o dabar senjorė dar kalba ir apie sparnų iš gimtųjų Devynduonių pakėlimą.
„Grįžusi iš Sibiro sukūriau šeimą. Su vyru susilaukėme dviejų sūnų. Po vyro mirties su sūnumis išsikėliau gyventi į Kauną. Ten dirbau.
Kada reikėjo pradėti slaugyti tėvus, grįžau į Devynduonius. Po kurio laiko jiems išėjus anapilin likau čia visam, o dabar jau kyla minčių, kad galbūt teks ir man keltis pas sūnų į Radviliškio rajoną. Vis tik sveikatos nebėra, sunku vienai man čia gyventi“, – nuogąstauja Elena.
Džestina BORODINAITĖ
