Kazliškio kultūros centro specialistė Svetlana Šerepkienė niekada negalvojo, kad pamėgs virtuvę ir savo šeimai ims kepti net kasdienę duoną. O dabar kepa ne tik sau, bet ir kitiems bei dosniai su visais dalijasi sukaupta patirtimi ir duonos raugu. Susitikome su Svetlana vienoje iš daugelio jos vedamų duonos kepimo edukacijų. Šį kartą šv. Agotos, arba Duonos dienos, proga Salų dvaro sodyboje surengtoje Duonos šventėje.

Šventa

Salų dvaro sodybos saviveiklininkai, vadovaujami laisvalaikio organizatorės Ingos Stočkutės-Tervydienės, duonai skyrė posmus ir dainas, visus vaišino Svetlanos iškepta duonele, o vyresnieji dalijosi žiniomis apie senolių papročius, kurie byloja, jog anksčiau duona buvo šventa.

Sakoma, nukritus duonos gabalėliui, žmonės pagarbiai jį pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Duonos niekada nedėdavo ant stalo apverstos, nes tai – jos išniekinimas. Ją raikydavo tik pats šeimininkas. Niekas duonos nelauždavo viena ranka, sakydavo, kad viena ranka jos niekas neuždirba. O statydami gryčias, duonos dėdavo į pamatus, tikėdami, kad tuomet jos niekada nepristigs.

Tad nenuostabu, kad atsirado ir duonai pagarbinti skirta diena – vasario 5-oji. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Krikščionybėje ją pakeitė Šv. Agotos diena, bet papročiai išliko. Tikėta, kad pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies, nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones, padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo, jei nešiesi kišenėje eidamas į mišką.

Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.

Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.

Laiko ženklų neišvengė ir duona kasdienė

Nors daugelis papročių, o ir prietarų išnyko, nors duona vis rečiau kepama namuose, nes tą dabar atlieka šimtai kepyklų, nors dėl pertekliaus ji taip nebebranginama ir net lengva ranka išmetama, ji tebelieka ta kasdiene, be kurios nepasieina nė vieni namai.

Kaip sako Svetlana, nieko nėra nuostabesnio, kaip namuose sklindantis kepamos duonelės kvapas, todėl tikrai verta pabandyti patiems jos išsikepti. „Nemanykite, kad tai sunku. Aš irgi anksčiau taip galvojau, mano anyta vis sakydavo, oi, reikia duoną kepti. Ruošdavosi kaip didžiausiam darbui. Bet šiais laikais taip nebėra. Sveikos, skanios kasdienės duonos be vargo galima išsikepti namuose ir tam nebūtina senovinė duonkepė“, – sako Svetlana.

Ir edukacijoms ji naudoja šiuolaikinius indus, kurie patogūs visoms šeimininkėms. „Esu dalyvavusi daugelyje duonos kepimo edukacijų. Matau, kaip kepėjos atvyksta su moliniais senoviniais indais, tik žinau, kad kasdien jų tikrai nenaudoja. Ir vežiotis juos nepatogu, todėl aš edukacijose demonstruoju viską taip, kaip darau savo virtuvėje, tuomet moterys supranta, kad ir šiais laikais, naudojant modernias priemones, galima kepti duoną“, – prisipažįsta Svetlana.

Duonkepėj keps, kai vėl važinėsim arkliais

Daugelis klausia Svetlanos, kodėl ji nekepa duonos duonkepėj. „O aš atsakau – kepsiu, kai jūs į edukacijas ar į darbą pradėsit važinėti arkliais“, – šmaikštauja moteris ir prisipažįsta, kad duonkepę ji turi, tačiau ją iškūrenti – laiko reikalaujantis darbas. „Supratau, kad taip paprastai kasdienės duonos neišsikepsiu. Pasikeitė laikai, o prie pokyčių galima priderinti ir kasdienės duonelės kepimą. Tą galima daryti greičiau ir paprasčiau tiesiog orkaitėje, o duonelė gaunasi labai skani. Žinau, ko į ją dėjau ir ką valgys mano vaikai“, – sako Svetlana.

Viskas prasidėjo nuo recepto „Gimtajame…“

Prieš aštuonerius metus Svetlanos akis užkliuvo už „Gimtajame…“ išspausdinto duonos recepto. „Pagalvojau, paprasta. Kodėl gi nepabandžius? Pabandžiau. Pasisekė ir jau aštuonerius metus mano šeima nebevalgo pirktinės duonos“, – džiaugiasi moteris.

Taip jau sutapo, kad tuomet, kai Svetlana pirmą kartą kepė duoną, jos namuose apsilankė svečias, dirbantis kepykloje. „Jis ėmė klausinėti, kaip kepu, ką dedu. Sakau, nieko, tik miltai ir vanduo. Sako, taip nieko nebus, reikia dėti ir mielių, ir to, ir ano. Tuomet supratau, ko tik į duoną nepriberia ir neprideda kepyklose. Juk nereikia mums tiek daug tų mielių su duona, todėl mano pasiryžimas pačiai ją kepti tik sutvirtėjo“, – prisimena Svetlana.

Eksperimentai

Pirmą kartą kepdama duoną Svetlana rūpestingai laikėsi receptūros. „Viską dėjau, kaip parašyta, viską svėriau. Ir dabar viską sąžiningai sveriu, nors, tarkim, į pyragus daug ką beriu iš akies“, – sako moteris.

Pirmasis namuose keptas kepaliukas pavyko, bet Svetlanos vaikai rugine duonele nebuvo sužavėti. „Tuomet pradėjau eksperimentuoti ir receptūrą keisti pagal savo šeimos poreikius. Supratau, kad reikia dėti mažiau cukraus, galima visai jo nedėti, bet aš truputį vis tiek įberiu. Pradėjau dėti mažiau ruginių miltų, o daugiau kvietinių. Eksperimentavau ir su pagardais, kurių gali būti pačių įvairiausių: kmynai, saulėgrąžos, moliūgai, sezamo sėklos. Galima kepti duonelę ir su džiovintais vaisiais. Pagaliau suradau labiausiai mano šeimai tinkantį receptą – per pusę ruginių ir kvietinių miltų, kmynai, saulėgrąžų sėklos. Tokią duonelę galima valgyti ir su medumi, uogiene, ir su mėsa. Vaikams ji labiausiai patinka“, – patirtimi dalijasi Svetlana.

Moteris prisipažįsta, kad tikrai nebuvo viskas sklandu, ištikdavo ir nesėkmių eksperimentuojant, duona ir sukrisdavo, ir skonio būdavo prasto, tik jos tai neatbaidė.

„Daug moterų pabando kartą kitą, jei kas nepavyksta, liaujasi, o aš – ne. Net raugą vis tą patį naudoju“, – sako Svetlana.

Tą patį raugą išlaikė aštuonerius metus

Svetlana sako, kad ji kepa raugo duoną. Tik ne pati jį pasigamino, gavo iš kaimynės. To pradinio raugo per aštuonerius metus neprarado – vis atnaujindama, išlaikė jį gyvybingą iki šiol. Ir kiek duonelės išrūgo iš to nedidelio kiekio, o kiek to raugo padalinta – net nebesuskaičiuotų.

„Raugas gyvybingas būna apie dešimt dienų, todėl per tą laiką būtinai reikia iš jo užminkyti tešlą duonelei, kad jis atsinaujintų ir vėl atskirti nedidelį jo kiekį kitai duonelei“, – sako Svetlana.

Net kai prie sergančio vaiko budėjo ligoninėje, duonos raugo nepamiršo. Atėjus laikui, paprašė vyro, kad ją ligoninėje pakeistų, o pati grįžusi namo užminkė tešlą, viską paruošė ir vėl grįžo į ligoninę, prisakiusi vyrui vakare pašauti duoną kepti.

Duona supuolė – miltai kalti

Įgudusi kepti Svetlana panoro turėti savų miltų. „Nesam dideli ūkininkai, bet nusprendėm duonai užsiauginti savų grūdų. Kad ir vištoms užtektų. Pasisėjom rugių, kviečių ir užsiauginom. Grūdus vežam malti arba į Šlyninkos arba Ramygalos malūną. Bet, va, šiemet vėl miltų teko pirkti“, – juokiasi Svetlana ir pasakoja apie neseniai gautą patirtį.

Kaip ir visuomet, bando išsikepti vieną kepaliuką, kitą – o, vos ištraukta iš orkaitės duona, nors ir gražiai iškilusi, ima, ir supuola, tiesiog susmenga. „Na, galvoju, kas gi čia yra, darau kaip visada, o vis nepavyksta. Šlapia, neiškilusi, kaip tešla. Niekaip nesupratau priežasties, kol nepakeičiau miltų. Tik tuomet pavyko“, – prisimena Svetlana.

Pasirodo, į šiųmečių grūdų derlių buvo įsisukusi erkutė. „Suvalgė visą grūdų glitimą, o iš miltų be glitimo duonos neiškepsi – neiškils. Miltai labai svarbūs duonai“, – sako moteris.

Patarimai iš patirties

Svetlana su Salų moterimis pasidalijo ne tik duonos raugu, bet ir sukaupta patirtimi.

Pasak moters, ji duoną kepa visuomet gerai nusiteikusi, su meile, galvodama, kaip pasisekė jos trims vaikams, kad jie valgys tikrą, mamos rankų išglostytą duonelę. O anksčiau, pasakoja, vos susiruošdavusi kepti duoną, vyras stengdavosi ją supykdyti, kad piktumo apimta ji kuo geriau išminkytų tešlą, išlietų visą pyktį. „Sako, pyktį duonai atidavusi, būdavo geresnė žmona. Tik taip niekada nedarau ir kitiems nepatariu“, – prisipažįsta Svetlana.

Ji visuomet sąžiningai sveria miltus, o kvietinius būtinai persijoja. Svetlana duonai naudoja rupaus malimo ruginius ir smulkaus – kvietinius. Tešlą visuomet minko rankomis, ne šaukštu ir atkreipia šeimininkių dėmesį, kad duona mėgsta vandenį, tik jį reikia naudoti šaltą, o ne šiltą. „Kepaliukus gerai išglostau vandeniu ir nuo rankų duonos tešlą lengva nuimti vandeniu“, – sako moteris.

Kilogramui duonos beria tik 50 g cukraus, nors recepte nurodyta daugiau, bet, Svetlanos nuomone, cukraus geriau mažiau, galima ir visai nedėti. O štai druskos įdėti būtina – geri du žiupsniai kilogramui. „Pamiršau kartą įdėti, nevalgoma buvo. Nuo to laiko druskos berti niekada nepamirštu“, – juokiasi Svetlana.

Pagardų galima dėti pagal skonį. Tinka įvairios sėklos, kmynai – kas ką mėgsta. O štai jeigu kepama su džiovintais vaisiais, tai juos reikia į tešlą dėti tik po to, kai atskiriate raugo kitai duonelės partijai.

Skardą, kur keps duona, kepėja barsto ne miltais – tuomet duona gali trupėti, o tiesiog dengia sviestiniu popieriumi.

Ir štai senasis „Gimtajame…“ prieš aštuonerius metus išspausdintas receptas, patobulintas Svetlanos patirties.

Labai skanios duonelės receptas

1 kg miltų (miltus dedame pagal tai, kokios duonelės norime, – kvietinius, ruginius arba maišytus įvairiomis proporcijomis).

100 g cukraus (geriau mažiau, galima visai nedėti).

Trys saujos avižinių dribsnių, po dvi saujas kmynų ir saulėgrąžų (šiuos tris ingredientus reikia nuplikyti verdančiu vandeniu ir būtinai ataušinti).

Du žiupsneliai druskos.

Pusė litro raugo.

Litras vandens.

Suberiu visus miltus, druską, cukrų į dubenį, užpilu kmynų, saulėgrąžų ir dribsnių mase. Minkydama vis po truputį pilu vandens. Minkyti reikia tol, kol tešla pasidaro vientisos masės. Tuomet sudedu raugą ir dar kartą kruopščiai perminkau. Tuomet į pusės litro stiklainį vėl atidedu raugo – suminkytos tešlos kitam kartui – šiek tiek daugiau nei pusę stiklainio, bet nepilną, kad būtų raugui kur gyventi ir rūgti. Šį raugą 6 val. palieku kambario temperatūroje neuždengtame stiklainyje, bet įdėtame į maišelį, kad neišliptų ant stalo. Po to maišelį išmetu, o pridengtą raugą stiklainyje įdedu į šaldytuvą. Jis bus gyvybingas 10 parų. Per tą laiką būtinai reikia jį sunaudoti. Jis atsinaujina, kai vėl suminkome naują duonelę…

Iš kitos tešlos formuoju duoną ir sudedu į skardą, labai gerai apglostau kepaliuką vandeniu. Šiltai jį palaikau dar 6 val. ir tik tuomet kepu. Kepu 180 laipsnių temperatūros orkaitėje apie 2 val., kuo kepaliukas storesnis – tuo ilgiau kepamas.

Iškepusią duonelę reikia uždengti drėgnu drobiniu rankšluosčiu ir valgyti geriausiai pradėti tik po paros. Jeigu mėgstate sausą, storesnę plutą, tuomet duonos galima ir nedengti.