„Aš gimiau name pačiame miesto centre, taigi esu Vabalninko aborigenas“, - sako geros nuotaikos nestokojantis AdolfasSlavinskas, gimtajame miestelyje praleidęs visą gyvenimą.

„Nėra miestelyje namo, į kurį per tiek metų nebūčiau ėjęs elektros tvarkyti“, – sako visą gyvenimą elektriku Vabalninke dirbęs Adolfas Slavinskas, visų meiliai Adučiu šaukiamas. Visi Vabalninke jį pažįsta ir negaili gerų bei šiltų žodžių – už malonų būdą, nesavanaudišką pagalbą, optimizmą. Aštuntą gyvenimo Vabalninke dešimtį skaičiuojantis guvus vyras mena gausybę žmonių ir įvykių, su kuriais jam teko susidurti ar prasilenkti.

Su ponu Adolfu apie gyvenimą, darbus, linksmus ir liūdnus nutikimus kalbamės jo namuose, kuriuos tuometinio Vabalninko pakraštyje penktajame dešimtmetyje pasistatė tėvai. Vyras atvirai kalba apie savo gyvenimą, nevengdamas tiesmukų ir komiškų jaunystės epizodų, kuriuos kiti tikriausiai būtų linkę nutylėti.
Vaikystė ir šeima

„Aš gimiau name pačiame miesto centre, taigi esu Vabalninko aborigenas. Gimiau 1942 metais. Atsimenu, kaip gatvėje, šalia namo, stovėjo tankas. Tai galėjo būti 1944 vasarą, kai vėl užėjo rusai, o gal kokiais metais vėliau. Mano mama niekaip netikėdavo, kad aš galiu tai prisiminti, nes dar toks mažas buvau. Su tuo tanku buvo atsitikimas. Su panašaus amžiaus draugeliu užlipome į namo palėpę, ten radome daug visokių tuščių butelių. Na, mes kelis ir numetėme pro langelį. Tanko liukas atsidarė, išlindęs tankistas paleido seriją iš automato. Mums nekliuvo, tik skiedros nuo pastogės pabiro. Gal todėl viską taip gerai ir atsimenu, įstrigo vaiko atmintyje toks baisus dalykas.
Statėsi tėvai šiuos namus kone plyname lauke. Aplinkinių gatvių nebuvo, čia buvo mūsų, vaikų, poligonas – žaisdavome, kamuolį spardydavome, šaudydavome ir kitų dalykų prigalvodavome.

Tėtis dirbo pieninėje, mama buvo pieno ir kiaušinių priėmimo punkto priėmėja. Kiaušinių namuose būdavo sočiai. Atveždavo ūkininkai priduoti kiaušinius, pasirodo, keli yra sudužę. Negi tuos dužusius besiveš atgal, palikdavo mamai. Mes tuos kiaušinius tuoj čiumpame, nusinešame pas tėtį ir padedame ant garo katilo viršaus. Iškepdavo, net paruduodavo ir apskrusdavo. Kertam, būdavo, vaikai tuos kiaušinius pilna burna.
Maisto užteko, nebadavome. Mama važiuodavo į Rygą, ten gyveno jos dėdė. Atsiveždavo miltų, sausainius kepdavo. Niekur neberandu tokių skanių sausainių, kokie mamos būdavo. Panašaus skonio pasitaiko, bet ne tokie. Po daugelio metų buvę vaikais kaimynai prisimindavo, kokia mama gera buvo, jiems sausainių davusi.
Jie skurdžiau gyveno ir pavalgyti gal kartais neturėjo.

Tėvas darydavo gerą alų, bet pats beveik negerdavo. Gal paimdavo stiklinę paragauti. Mama buvo žinoma šeimininkė, per kelis rajonus eidavo šeimininkaudama pokyliuose. Gyrė ją ir jos gaminamus patiekalus žmonės.
Šeimoje aš buvau vyriausias. Turėjau brolį Praną, vėliau gimė seserys Rima ir jaunėlė Zita. Brolis ir sesutė Rima jau išėjo Anapilin.

Mano tėvas Napuleonas jaunystėje tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo kovose su bermontininkais. Gaila, kad neišklausiau jo, kaip ten tada kare buvo, tuomet praeitis neatrodė tokia svarbi.
Mama Julė buvo kilusi iš Pasvalio rajono, ten kasmet lankau senelių ir giminaičių kapus“.

Reikėjo sportininko

„Baigiau Vabalninko Balio Sruogos vidurinę mokyklą. Pradėjo mane kalbinti netoliese gyvenantis Antanas Bajorūnas, kad ateičiau dirbti į elektros tinklus. Sakė, kad jiems labai reikia sportininko. O aš smarkiai sportavau visose sporto šakose, kur tik galėjau ir reikėjo. Ir krepšinį, ir tinklinį, ir futbolą žaidžiau, lengvąja atletika užsiiminėjau, buvau įvairių varžybų nugalėtojas.

Prikalbino. Įdarbinimo dokumentų tvarkyti važiavome į Pasvalį, nes tada Biržai ir Vabalninkas buvo Pasvalio elektros tinklų skyriaus poskyriai. O jau kitą dieną važiavau su komanda į Panevėžio elektros tinklus žaisti tinklinio, dar ir šaudyti reikėjo. Pasirodėme gerai, aš geras šaulys jaunystėje buvau.
Kai pradėjau dirbti, elektrą Vabalninkui tiekė generatorių stotis, elektrine vadinama. Tada čia dirbo gal keturi motoristai ir keturi ar penki elektrikai. Stotyje stovėjo 5 generatoriai, juos suko skirtingų markių dyzeliniai varikliai. Vienam iš jų reikėjo kažkokio specialaus tepalo, jo tekdavo važiuoti net į Šiaulius, niekur arčiau nebuvo. Važiuodavo žmogus po karo į Šiaulius arkliu, kitų susisiekimo priemonių nebuvo. Pasakojo, kad visokių nuotykių teko patirti, ginkluoti vyrai kelią buvo užstoję, tikrino, ką vežąs.

Teko prie generatorių ir man padirbėti. Gal po pusės metų nuo darbo pradžios paliko mane vieną prie jų budėti, nes motoristas nuolatos būdavo girtas. Buvo sutarta, kad jei kas atsitiks, aš trumpai išjungsiu elektrą gatvėje, kur gyvena patyręs kolega. Taip ir atsitiko. Žiūriu, vienas variklis dūmais apsipylęs, perkaitęs, nežinau, ką daryti. Motoristas, kaip paprastai, drybso girtas. Aš tris kartus pamirksėjau elektra, bendradarbis tuoj atbėgo. Pasirodo, reikėjo perjungti iš kitur variklio aušinimą, bet aš nežinojau, niekas man nebuvo parodęs“.

Kas daro įspūdį

„Atidirbęs metus, išvažiavau tarnauti į sovietinę kariuomenę. Tarnavau Baltarusijoje, prie Polocko, mačiau, kaip greitai tuščioje vietoje buvo statomas Novopolockas.
Kai nuvažiavau tarnauti sovietinėje kariuomenėje, manęs ruskeliai klausė, koks vardas. Sakau, Adolfas. Žiūri tokie nepatenkinti, mat vardas su Hitleriu asocijuojasi. Na, o koks tėvo vardas? Napuleonas, sakau. Visi ruskeliai baisiausiai nustebę buvo, kad žmogus gali turėti tokį vardą ir tėvavardį.

Grįžau po kariuomenės 1964 metais, tas pats Antanas pakvietė vėl grįžti į buvusį darbą. Tais metais kaip tik buvo baigiamas kolūkių elektrifikavimas, J. Biliūno kolūkis Meilūnuose buvo Lietuvoje paskutinis, į kurį atvesta elektra. Ten buvo atvažiavęs pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Antanas Sniečkus, tai visas kelias nuo Vabalninko raudonomis vėliavomis buvo nusmaigstytas. Prie mokyklos buvo sukonstruotas „Laimės žiburys“ su lemputėmis, veikėjai sakė kalbas. Vėliau vyko didelis šio reikalo laistymas.

Dar po kurio laiko nukirpome kabelį, kuris maitino tas „Laimės žiburio“ lemputes, nes kažkam kitam kabelio prireikė, didelis deficitas buvo“.

Darbinė kasdienybė ir paukščiai kenkėjai

„1961 metai į Vabalninką atėjo aukšta įtampa – pirmoji 10 kV linija iš Pasvalio, buvo pastatyta elektros pastotė. Paskui atvestos linijos ir iš kitų pusių, atsirado linijų žiedai. Į Vabalninką dabar užsuka ir 35 kV linija, einanti iš Kupiškio į Pasvalį.

Oro linijose tada labai dažnai trūkdavo laidai. Ploni jie buvo, be plieninės gyslos. Ypač rudenį, kai išskrisdavo paukščiai. Sutupia grupė keliauninkų pailsėti ant laidų ir kas nors juos pabaido. Vienu metu atsispiria pulkas paukštelių pakildamas – laidas ir nutrūksta. Ir vėl tenka važiuoti remontuoti.
Laidus Vabalninke keitėme 1960-1961 metais. Linijos buvo nutiestos daugiagysliais ir viengysliais variniais laidais. Niekam jų tada nereikėjo, nebuvo kur dėti tų varinių laidų. O dabar tik pasiūlyk. Iki 1982 metų Vabalninke visos elektros laidų atramos buvo medinės. Pakeitėme jas gelžbetoninėmis, keitėme ir laidus, senieji jau per ploni buvo. Tada sakė, kad tokių atramų tarnavimo amžius – 20 metų. Praėjo jau beveik 40, vis dar tos pačios stovi.

Vėliau teko važinėti po visą rajoną, prižiūrėti linijas, valyti linijų trasas, keisti atramas, šalinti gedimus. Kai pradėjau dirbti, transporto nebuvo, žiemą pagal linijas čiuoždavome slidėmis“.

Bauda ar degtinė

„Nors sovietmečiu elektra buvo pigi, nemažai nustatydavome mėgėjų ją vogti. Tuomet populiariausia buvo stabdyti elektromechaninius elektros skaitiklius. Vaikščiodavome po namus, tikrindavome ir Biržuose. Pradžioje mums žadėjo premiją – procentus nuo išieškotų baudų. Vaikščiojom, ieškojom, radom – o premijų kaip nėra, taip nėra. Viršininkas gavo, meistras irgi, o mums, brigadai – nieko.

Buvau brigadininkas, tada nusprendžiau mokestį iš pažeidėjų imti degtine ir lašiniais, o apie vagystes nepranešti. Žinoma, liepdavome žmonėms kuo skubiausiai pažeidimus susitvarkyti. Dažnai labai jau negrabiai tie prisijungimai padaryti būdavo, nesunkiai aptinkami.
Esu ir pats išbandęs visokių skaitiklio stabdymo ar sukimo atgal metodų – šiaip sau, įdomumo dėlei. Dabartiniai apskaitos prietaisai nuo to apsaugoti, nebėra prasmės ir bandyti“.

Kai nėra darbo

„Išgerdavome dažniausia tada, kai darbo nebūdavo, iš nuobodumo. Būdavo, kokiam žmogui ką nors elektros instaliacijoje patvarkome, ar medį kokį nupjauname, ar dar ką padarome, tas buteliu ar rubliais atsilygina.

Iš butelių ir papildomo uždarbio televizorių „Šilelis“ nusipirkome. Atvažiuodavo visokių tikrintojų ir, kad tušti buteliai į akis jiems nepakliūtų, ėmėme juos kaupti antrame aukšte, vadinamoje „karvelidėje“. Pridavus į supirkimo punktą ir dar pinigų pridėjus, išėjo nešiojamasis televizorius. Žiūrėdavome, laiko turėdami, į trasą išvažiavę, vietą, kur geresnis priėmimas, susiradę“.

Baseino testas

„Būdavo, susirenkam kartais elektrinėje pagurkšnoti. Kieme buvo vandens baseinas, skirtas generatorių variklių aušinimui. Jis buvo aprėmintas betonine sienele.
Jau matau, kad bendradarbis gerokai girtas, sakau, tau jau užteks. „Ne, ne aš negirtas“, – dievagojasi žmogus, juk degtinė ant stalo dar stovi. „Tai apibėk apie baseiną“, – tokia būdavo skiriama patikrinimo užduotis. Baseino kraštas ėjo palei tvorą, dar žilvičio šakos ten šiek tiek trukdė. Būdavo, bėga bėga bėga ir nukrenta kartais į išorinę pusę. Bet dažniausiai virsdavo į vidų. Iki pažastų šlapi išlįsdavo.

Atsirasdavo norinčių baseiną kraštu dviračiu apvažiuoti, parodyti, kokie jie yra negirti. Ten pravesti dviračio nėra kaip, o pravažiuoti tai išvis jokių šansų. Tik pradeda važiuoti, žiūrėk, jau svyra svyra ir pūkšt! Išlipa nelaimingas, nieko nebenorintis, sėdi, vos neverkia. Duodi tokiam kokį gramą, kad taip liūdna nebūtų…
Baseine laikydavome ir karosiukus, ir lydekų buvome įleidę. Rudenį galvojome, kaip tas užaugusias lydekas paimti. Sugalvojome – su elektra…“

Bėgo kiškis, bėgo lapė

„Buvo nukračiusi mane ir žema, ir aukšta įtampa. Seniau nutrūkusį laidą galėjai rasti tik eidamas stulpų linija. Ypač sunku būdavo miškuose, kur per krūmus tekdavo prasibrauti. Būdavo pavojus ir ant nukritusio laido užlipti.
Guodžiuose aukšta įtampa buvo nutrenkusi briedį. Laidas buvo atitrūkęs nuo izoliatorių, bet žemės nesiekė. Briedis eidamas užkliuvo ir užgriuvo. Žuvo žvėris vietoje, dar gerokai apdegė.

Kitoje vietoje, kur aukštos įtampos laidas buvo nukritęs ant žemės, radome elektros nutrenktą kiškį ir lapę. Vijo lapė kiškį, tas užlipo ant laido, lapė jam iš paskos.

Pakvailiodavome ir mes, bandydavome, kas prieis arčiau gulinčio ant žemės aukštos įtampos laido. Slinkdavome suspaudę kojas, mažučiukais žingsneliais, kad žingsninė įtampa nekirstų.
Pasitaikė, kad į kokią balą ar upelį fazinį laidą įmesdavome – žuvį vieną kitą nusitrenkdavome. Dabar prisiminti nesmagu, bet jaunystėje taip yra buvę, ir nėra ko čia slėpti“.

Vėžiaujant 1992 metais Tatuloje su brolio sūnumi Artūru. Dabar Artūras - gydytojas ortopedas Raudonojo kryžiaus ligoninėje Kaune.

Vėžiaujant 1992 metais Tatuloje su brolio sūnumi Artūru. Dabar Artūras -gydytojas ortopedas Raudonojo kryžiaus ligoninėje Kaune.

Netektys

„Buvo ir skaudžių dalykų. Prisilietęs prie šynų elektros pastotėje apmaudžiai žuvo jaunas kolega. Bandėme gaivinti, atlėkusi greitoji deguonies atvežė, deja, niekas nebepadėjo.
Mano draugas Antanas prie Dirvonakių žuvo. Norėjo gerą darbą padaryti – įtampa buvo išjungta, o jis norėjo į vieną sodybą, kurioje vyko laidotuvės, elektrą paduoti. Juk sunku be elektros apsieiti per pakasynas. Išjungimas pasirodė buvo ne visiškas, dirbdamas prisilietė prie fazės ir viskas, nėra žmogaus.

Petrą Raudonikį Biržuose, prie Muravankės, nutrenkė. Buvo jis įlipęs į atramą, po įtampa dirbo, prie apatinės linijos kabelį prijungti norėjo. Draugas jam peilį iš apačios pametėjo, bet kiek per stipriai. Petras gaudydamas kilstelėjo per aukštai ranką ir palietė laidus…

Mano draugai vienas po kito išeina. Kai pasižiūriu į bendrą nuotrauką, tai vieno, tai kito bendradarbio jau nebėra. Metai bėga, ir nieko čia nepadarysi“.

Nemokamos kelionės

„Mėgstu pakeliauti. Seniau vasaromis, atostogų metu, važinėdavau su broliu po Sovietų Sąjungą. Jis buvo tolimųjų reisų vairuotojas. Aš jam pasakydavau, kada man bus atostogos, kad jis „susireguliuotų“ kokį tolimesnį reisą. Važinėjau po Rusiją, buvome pasiekę Odesą, Kišiniovą ir kitus miestus.

Tekdavo kartais ir kroviku padirbėti, bet pasaulio šiek tiek pamačiau. Keista tvarka tuomet buvo. Tarkime, iš Talino vežėme plytas į Kaliningradą. Nors visai šalia, Gargžduose, buvo plytų gamykla. Bet tada buvo tarybinė tvarka, su sveiku protu prasilenkianti, kuomet niekas išlaidų neskaičiavo. Iš kitos pusės, ir nuvargindavo gerokai tokia kelionė, sausas maistas, kiti nepatogumai“.

Apie antrą pusę

„Žmonos neturiu. Meilė buvo, bet taip susiklostė. Liko daug prisiminimų, nuotraukų ir buvusių pretendenčių. Džiaugiuosi seserų ir brolio vaikais“.
Vienoje darbovietėje išdirbęs 43 metus, 2003 metais Adolfas išėjo į pensiją. „Dar patvarkau elektros instaliaciją namuose, jei kas paprašo. Dabar smagu dirbti, visokiausių medžiagų ir priemonių yra, tik pinigų turėk“, – sako vyras.

Nuo 16 metų fotografavęs, pats ryškinęs juostas ir daręs fotografijas, dabar sako tuo užsiimantis mažai.
Vasaromis Adolfas mėgsta pažvejoti. Pagavęs lydekaičių dovanoja jas kaimynų tvenkiniams įžuvinti. Adolfas sakė nesąs medžiotojas, bet prijaučiantis. „Kai kaimynas ką nors sumedžioja, mielai einu į svečius laimikio apžiūrėti ir rezultatų apsvarstyti“, – šelmiškai šypsosi guvus vyras. Adolfas gyvenimu nesiskundžia, optimizmo jam netrūksta: „Jei ta pensija būtų kiek didesnė, gyventi būtų lengviau. Bet jei nesi pijokas, pragyventi galima“.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“