Raseinių rajono Dievogalos kaimo gyventojos Eugenijos Maslauskienės sodyba yra iš tų, pro kurią važiuodamas negali nesustoti, kad ir kokiais reikalais beskubėtumei pro šalį. Negali nesusirasti tos sodybos šeimininkės ir nepasikalbėti su ja apie tai,  kas visų akį traukia. Pagojukų seniūnas Albinas Renusas sako, kad ši sodyba toli gražu nebėra tokia, kokia ji buvo kadaise, tačiau savita ir už tai įdomi. Pačios šeimininkės šiandien sodyboje jau nebesutiksite, tačiau jos įdėtas triūsas vis dar stebina.

Senoviškos ir paprastos

Pamenu, kai prieš keletą metų riedėdama per Dievogalą kitais reikalais sustojau prie E. Maslauskienės sodybos, šeimininkė iš pradžių net nustebo, kad jos kiemas dar ir dabar kažkam yra įdomus. Sako, nė iš tolo nebelikę ankstesnio jo grožio. Senuosius sodybos medžius tekę iškirsti, nes juos nebepataisomai sugadinusios kolchozmečiu iš „kukurūzninkų“ barstomos trąšos, mat šalimais buvo aerodromas. Kai pakildavo trąšų bei chemikalų debesys, visiems trošku darydavosi. Žmonės nuo jų trobose pasislėpdavo, duris, langus aklinai užsidarinėdavo, o augmenijai viską atlaikyti teko. Iš padebesių trąšos, pesticidai ant laukų ne tik dulkių migla krisdavo, bet ir moteriškę prie Grinkiškio užmušė su trąšomis iš „kukurūzninko“ iškritęs kažkoks luitas. Jautresnių dekoratyvinių augalų iš karto nebelikę, bet ilgainiui net tradiciniai mūsų medžiai nebeatlaikę. Tik senovinių mūsų darželių gėlės visas negandas pakėlusios.

Kai vyras pamatė

Tačiau vis tik ne gėlės šiandien pirmiausiai verčia sustoti prie E. Maslauskienės sodybos. Jos žydi atokiau nuo kelio, ir iškart akys už jų neužkliūva. Gėlių grožį pamatai pasukęs keleliu į kiemo gilumą. Pusiaukelėj pasitinkanti  gėlių piramidė taip ir nuvilioja gilyn. Eugenija, per 40 metų išdirbusi vietos mokykloje biologijos ir geografijos mokytoja, apie augalus tikrai išmano. Ir kokių jų čia tik nėra, tačiau pirmenybę grožio puoselėtoja vis tik atiduoda vaikystės darželio puošmenoms. Tai kartu yra ir prabėgusių metų prisiminimai. Anų laikų panelės be gėlių darželio, kuriame būtinai žaliosios rūtelės kerojo, negyveno, tad kone kiekvienas žiedas į mielus prisiminimus nukelia.

E. Maslauskienės sodyba iš kitų jau daug metų išsiskiria prie jos „besiganančiomis“ stirnomis, briedžiais. Čia pat sutūpusios tingios meškutės, pingvinų šeimynėlė ir t. t.

Kiemo šeimininkė sako, jog ir šie „žvėriukai“ per metų bėgsmą šiek tiek aptriušo, kad jie būtų gražūs, reikia juos dažnai perdažyti, prižiūrėti. Jei laikai nagus prikišęs,„žvėrinčius“ visai neprastai atrodo. Bet metai, prisipažįsta moteris, jau daro savo. Jiems bėgant sunku viską beaprėpti, tačiau be gražios aplinkos ponia Eugenija gyventi negalėtų.

E. Maslauskienė prisimena ir savitos sodybos pradžią: sykį jos vyras Jonas, kaip ir mes dabar, važiuodamas keliu kažką panašaus pamatė ir grįžęs savo moteriai tarė: „Važiuojam, ką aš tau parodysiu…“ Jonas buvo iš tų, kurie pro gražią sodybą abejingai praeiti negali, jis neretai ir kokią idėją iš gražiai tvarkomų kiemų pasivogdavo.

Ir tuokart jis buvo pamatęs jam labai patikusį „žvėrinčių“, tik vienas dalykas – pamatyti, o visai kitas – pačiam viską padaryti. Tačiau Jonas buvo ne tik atkaklus, bet ir puikus suvirintojas, todėl bemat sumąstė, kad pirmiausiai reikėtų iš metalo suvirinti karkasą, kurį Eugenijai belikdavę aplipdyti betono mase. „Tai daug laiko atimantis

darbas. Briedį apie porą savaičių lipdžiau. Jo pilvą vyras iš volo padarė. Pribėgęs iš karto visko nesudrėbsi. Reikia po truputėlį, palaukiant, kol pirmasis sluoksnis sustings. Paskui vėl dedi sluoksnį. Lipdžiau kaip kregždė lizdą – po kąsnelį. Antraip viskas būtų nusmukę. Lipdydama po truputį mačiau, ką reikia padailinti, pataisyti.“

Žvėrys išsilakstė

E. Maslauskienė sako, jog nemažai „žvėriukų“ yra ištrūkusių iš jų sodybos aptvaro. Ji žinanti, kad jų yra ir Šiaulėnuose, ir Radviliškyje. Būdavo, sustos žmonės, pasigrožės ir paprašys ką nors panašaus padaryti. Atsisakyti Maslauskai negalėdavę, nes bendramintis bendramintį juk visuomet supranta.

Deja, Jonui iškeliavus Amžinybėn, nors pasigrožėti sustojančiųjų ir toliau netrūko,  našlė „žvėrinčiaus“ veisimu nebeužsiėmė, o tik tuos pačius „ganė“. Tai daryti kartais jai padėdavo ir į namus nuolat parlekiantys trys Maslauskų vaikai – du pedagogai ir medikė. Motina sakėsi visuomet ir vaikų, ir anūkų labai laukianti, bet apkrauti jų ūkio

darbais nenorinti. Todėl iki minimumo sumažinusi savo ūkelį ir palikusi tik tai, kas gražiai žydi ir visiems akį džiugina. Deja, su metais ir šito pasirodė esą per daug… Bet tai, kas padaryta, vis dar maloniai nuteikia.

Ugnė TIMONYTĖ

www.alioraseiniai.lt