Salakas, kuriame rastas pilkapynas priskiriamas net IX–XII amžiams, kadaise garsėjo savo malūnu, sūrine, alaus darykla, taip pat auksinių rankų meistrais ir žvejais. Šiandien 500 gyventojų turintis miestelis gyvena ramų gyvenimą ežerų ir miškų apsuptyje. Nors gyvenvietė nuo Baltijos jūros nutolusi net per 300 kilometrų, jame įkurtas turtingas Jūrų muziejus. O didžiausias stebuklas – muziejaus įkūrėja, Salako metraštininkė, pradinių klasių mokytoja Vida Žilinskienė. Sunku patikėti, kad ši smulkutė, trapi 91-erių moteris iki šiol priiminėja lankytojus, pristatydama jiems krašto istoriją ir, žinoma, per 55 metus surinktą savo kriauklių bei jūros gyvių kolekciją.

Kaip gimė jūsų unikali kolekcija? Gal meilė jūrai, o ne ežerams, kurių apstu Zarasų krašte, paskatino jus rinkti kriaukles?

Mano kolekcija – tai mokymo priemonės. Gamta, geografija – platūs dėstomi dalykai, jie aprėpia visą pasaulį. Jei ketvirtokams, kuriuos reikia supažindinti su pasaulio jūromis, vandenynais, upėmis, vien pasakosi, o nieko neparodysi, tai jų žinios bus tik iki durų, jie nieko neįsimins. Mano kolegė, pastebėjusi, kad kasdien į mokyklą einu lyg į stotį su lagaminėliu, iš pažįstamo jūrininko „nudžiovė“ vėduoklinį koralą ir mažą tritono kriauklę, sakydama: „Tau prireiks.“ Ir išties, vaikai pažįsta vien ežero kriauklytes, o čia – jau jūros gražuolė. Nuo šių pirmųjų eksponatų ir prasidėjo kolekcija. Iš pradžių juos laikiau namuose, bet labai greitai juose pasidarė per ankšta. Apsidžiaugiau, kai Gražutės regioninis parkas pasiūlė patalpas, nors ir čia buvo nelengva sutalpinti 4 500 jūros dovanų, be to, kolekcija pasipildė vis naujais eksponatais. Muziejaus vardas jau įpareigojo juos klasifikuoti, ir aš suskirsčiau: žuvys, žvaigždės, vėžiagyviai, koralai, kriauklės. Daugiausia radinių – iš Atlanto vandenyno. Mes didžiuojamės Baltijos jūros gintarais, o gyventojai, gyvenantys šalia kitų jūrų, galbūt didžiuojasi įvairiarūšėmis kriauklėmis ar jūrų ežiais, koralais. Štai prie Kubos krantų galima rasti tokių kriauklių, kokių mes net susapnuoti negalime...

Vida Žilinskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš kur dažniausiai atkeliauja eksponatai į jūsų muziejų?

Vienas iš pirmųjų eksponatų – viršutinėje lentynoje besipuikuojanti kriauklė – šakotasis mureksas. Ji nuo seno stovėjo mūsų namuose ant stalo, pagal tuometę madą – vietoj peleninės. Kadangi šeimoje niekas nerūkė, aš vaikystėje su ja žaisdavau, su ja užaugau, todėl ją vadinu „Mano auklė“... Daugybę eksponatų nusipirkau, nors Sovietų laikais tik didžiųjų miestų universalinėse parduotuvėse tarp suvenyrų galėdavai aptikti kriauklių ar kitokių jūros dovanų. Kol kriauklių kolekcija puošė mano namus, kolegos, pavyzdžiui, gamtos ar geografijos pamokas kartais pravesdavo mano namuose. O kai eksponatus perkrausčiau į Gražutės regioninio parko patalpas, garsas apie turtingą Salako krašto muziejų bei jūros kriauklių kolekciją nuvilnijo iki turizmo centro. Greitai muziejus buvo įtrauktas į lankytinų vietų sąrašą. Aš dar aktyviau ėmiau rinkti jūros gelmių dovanas. Daug gėrybių parsivežiau iš Italijos jūrų, iš Baltijos, daug ką, žinodami mano pomėgį, dovanojo mano anūkai, buvę auklėtiniai, muziejaus lankytojai.

Ar jums svarbu eksponatų įvairovė?

Svarbu vaikams parodyti ne tik, kas gyvena jūroje, bet ir paaiškinti, kokie pavojai joje mūsų tyko, ko reikėtų saugotis. Kadangi mažieji pažįsta pasaulį liesdami, čiuopdami, tikėtina, kad atsidūrę pajūryje puls rinkti kriauklių. Deja, kai kurios jų labai nuodingos. Lentynose pavojinguosius eksponatus pažymėjau kaukolėmis. Bene labiausiai nuodingi didžiausia kolekcininkų svajone laikomi kūgeniai, kurie yra gamtos apdovanoti įvairiausiais ornamentais, raštais ir spalvomis. Papuošalų gamintojai iš kūgenio kriauklių kuria ne tik įspūdingus vėrinius, sages ar apyrankes, bet ir namų apyvokos daiktus. Kuo pasižymi gražiose kriauklėse gyvenantys moliuskai? Juda lėtai, bet... žudo greitai. Jų puolamasis ginklas – geluonis – tai aštrus spyglys, kuriuo į pasigautą auką įšvirkščia itin stiprių nuodų. Auka paralyžiuojama, ir moliuskas ją godžiai praryja. Gink Dieve, rankomis jų geriau neliesti, net sausos, išdžiūvusios kriauklės nepjaustyti, nekrapštyti – joks gydytojas neišgelbės.

Iš mureksų moliuskų, kurių yra labai daug rūšių ir kurie gyvena koraliniuose rifuose, ant povandeninių uolų, net jūros smėlyje ar dumble, pavojingiausi šakotieji, panašūs į bajorišką pypkę. Nuo kitų jie skiriasi savo išvaizda, gyvena skirtingose vietovėse, bet visus juos vienija viena savybė – plėšrumas. Jie minta kitais moliuskais. Aukas mureksai dažniausiai užpuola naktį, iš pasalų – užšliaužia ant sėslaus dvigeldžio moliusko, pragręžia jo geldutę, įleidžia virškinimo sulčių ir auką iščiulpia.

Iš tam tikrų mureksų (Hexaplextrunculus) jau nuo antikos laikų buvo gaminami retų spalvų dažai. Nusipirkti šių brangių dažų galėdavo tik labai turtingi žmonės, todėl jie dar vadinami karalių bei popiežiaus dažais. Senovės mokslininkai moliusko liaukas naudojo violetinės, indigo ir purpuro spalvoms gaminti. Norint pagaminti 1 gramą dažų, reikia net 12 tūkstančių moliuskų.

Per 55 metus surinktą savo kriauklių bei jūros gyvių kolekcija. Asmeninio archyvo nuotr.

Matyt, kai kuriomis kriauklėmis net būdavo grojama?

Kad kriauklės gaudžia, žinome visi. Galime to gaudimo pasiklausyti. Geriausiai gaudžia, lyg koks trimitas, tritono ragas. Jį kaip muzikos instrumentą nuo seno naudojo žvejai. Iš kriauklių pasidirbdinę dūdeles, plaukdami namo dūduodavo. Žinoma, tuomet, kai triumai būdavo pilni žuvies, – taip jie namiškiams pranešdavo džiaugsmingą žinią. Jei žuvies pagaudavo vos vakarienei, tritono ragai tylėdavo. Taip jie virto muzikos instrumentu.

Kuriuos savo kolekcijos eksponatus laikote unikaliais?

Unikalus eksponatas – sepija. Jūreiviai, ypač žvejai, ją arba jos šarvą dažnai nešiojasi kišenėje. Įsipjovus ar susižeidus tereikia uždėti arba sepiją, arba susmulkintą lyg streptocido milteliai jos šarvą, ir žaizdos kaip nebūta. Anksčiau šį jūros gyvį juvelyrai naudodavo kaip papuošalų formelę, į kurią įliedavo aukso. Be to,iš sepijų rašalinių liaukų pigmento, kuris yra juodas, sudarytas iš smulkių melanino dalelių, išgaunamas raudonai rudas, sodrios spalvos pigmentas, tinkamas audiniams, popieriui dažyti. Tai labai brangūs,natūralūs dažai, kuriais buvo dažomi išskirtinai karalių bei bažnyčios hierarhų rūbai. Šiandien žmonija geba ir kitokiais būdais, gerokai pigiau išgauti sepijų skleidžiamą spalvų gamą. O patys gyvūnai šį juodą, tirštą pigmentą naudoja gindamiesi nuo priešų – paskleidžia tamsų rašalo debesį, ir taip suklaidina grobuonis.

Esate surinkusi daugybę istorinių faktų, legendų, dokumentų bei fotografijų apie Salako kraštą, apie didingą tašytų akmenų bažnyčią, pastatytą vietoje sudegusios, apie miestelio apylinkes, pasipuošusias pilkapiais ir šeštu pagal dydį Lietuvoje Luodžio ežeru. Esate užrašiusi ne vieną šio krašto gyventojo istoriją, likimą, visu tuo papildydama muziejų. Galbūt tiksliai žinote ir mįslingą Salako (Sakalo) miestelio vardo kilmę?

Sklando ne viena legenda apie du miestus – pirmąjį miestą Sakalą, kurį įkūrė kunigaikštis Utenis savo mėgstamoje medžioklės vietoje (deja, jį iki pat pamatų sugriovė švedai), ir antrąjį toje pat vietovėje atkurtą miestą, tik kitu pavadinimu – Salakas, tarsi žodis „sakalas“ būtų perskaitytas iš antro galo. Pasak legendos, į miestą atsibastę švedai mušė, kankino žmones, degino namus. Gyventojai prašė pasigailėti. Priešai pareikalavo atiduoti turtus, kurie buvo paslėpti Kunigokalnio (aukščiausia vieta apylinkėse) vienuolyne. Žmonės sutiko, bet vienuoliai – ne. Supyko žmonės ant vienuolių, užpuolė vienuolyną, bet šie, nešini turtais, pasislėpė miške. Tuomet garsus ir turtingas Kunigokalnio vienuolynas skradžiai į žemę prasmego, o didingas miestas Sakalas priešų buvo sudegintas.Tačiau labiausiai tikėtinas toks vardo aiškinimas: Salako žemės iš visų pusių apsuptos ežerų ežerėlių, taigi, šioje saloje gyvenę žvejai buvo vadinami salokais (salos gyventojais), todėl ir miestelis – Salakas. O visiškai tikra yra tai, kad 1996 m. Salakas atšventė 500 metų jubiliejų. Pasak rašytinių šaltinių, 1496 m. kovo 18 d. Mikalojus Petkevičius per vyskupą Albertą užrašė Salako parapijai tris valstiečius su jų žemėmis. Ši data ir laikoma miestelio pradžia.

Ar jūs šiame krašte gimėte, augote?

Gyvenu savo gimtinėje, už 5 kilometrų nuo Salako. Čia baigiau pradinę mokyklą, vėliau mokiausi Zarasuose ir iškart ėmiau dirbti kaimo mokykloje. Iš pradžių kaimyninėse mokyklose, vėliau – čia. Tiesa, dar šiek tiek gyvenau Klaipėdoje, bet ir vėl grįžau į gimtąsias vietas. Esu pradinių klasių mokytoja, bet dėsčiau ir aukštesnių klasių mokiniams. Lengviau turbūt pasakyti, ko nedėsčiau, negu išvardyti, ką dėsčiau... Pas tėvus augome keturi vaikai – 2 broliai ir 2 seserys, jau esu likusi viena. Mano vyras senokai išėjo Anapilin, o podukra ir anūkai gyvena Vilniuje. Atvažiuoja, žinoma, aplanko. Anūkai, po svečias šalis važinėdami, pradžiugina naujais, dar neregėtais eksponatais muziejui.

Ar nepavargstate priiminėdama lankytojus, vis dėlto esate garbingo amžiaus?

Klasėje įpratau stovėti, vaikštinėti, su žmonėmis bendraudama taip pat nesėdžiu. Vasarą kasdien budžiu muziejuje, lankytojų nemažai, ypač savaitgaliais, o pavasarį ar rudenį ir vėl mane kviečia atvykstančios mokyklos. Sako, niekas taip gerai kaip mokytoja nepapasakos krašto istorijos, neaprodys muziejaus, nesupažindins su unikaliais eksponatais ir jų atsiradimo istorijomis.

Vadinasi, visas jūsų gyvenimas – muziejus?

Visada esu čia, nes čia mano kolekcija. Tik norėčiau, kad muziejus vadintųsi ne vien jūros muziejus ar jūrinė kolekcija, tiksliausias pavadinimas būtų – kolekcija mokyklai, mokymo priemonės...