Tituluotas spaudos fotografas Paulius Lileikis juokaudamas save vadina ketvirtos kartos Vilniaus inteligentu, tačiau draugai ir kolegos pažįsta jį ir kaip puikų sodininką, kurio augalai auga kaip ant mielių. Ir ne vien – iš savo derliaus jis sukuria tokius stebuklus, kad net pirštus gali nukramtyti jų beragaudamas.

Sostinės kaimo vaikas

Paulių vadinti miesto vaiku, augusiu ant asfalto, būtų neteisinga. Jis augo Žvėryne, kuris tuo metu labiau priminė kaimą nei sostinės rajoną. Čia pievose ganėsi arkliai, karvės, po kiemus oriai vaikštinėjo vištos, lydimos pasipūtusių giedorių gaidžių. Čia būsimasis fotografas leisdavo vasaras, maudėsi Neries upėje, lakstydavo po Vingio parką. Galbūt todėl nuo pat vaikystės jį traukė miškai, ežerai, jam pačios geriausios atostogos – gamtos apsuptyje.

„Esu patrakęs keliautojas, netgi, sakyčiau, avantiūristas, mėgstu ekstremalias sporto šakas, – pasakojo P.Lileikis. – Parašiutai, parasparniai, vandens motociklai – viską išbandžiau, kol vieną kartą atsisėdęs ant triračio motociklo važiuodamas neįsipaišiau į posūkį ir nuskridau į medį.“

Tituluotą menininko objektyvą galima užtikti neįprasčiausiose vietose. Asmeninio archyvo nuotr.

Devyni lūžiai, penkiolika operacijų, ilgas reabilitacijos laikotarpis. Kojos buvo tiesiog sutrupintos, daugybė lūžių. Tačiau ši skaudi nelaimė įkrėtė ir proto – Paulius pradėjo suprasti, kad taip lengvabūdiškai elgdamasis skaudina šeimą. „Galiu tik įsivaizduoti, ką išgyveno žmona Alina, vaikai“, – prisipažino fotografas, kuriam pastarųjų palaikymas, rūpinimasis ir globa padėjo atsistoti ant kojų.

Gyvenimas po avarijos pasikeitė iš esmės. Po pusmečio Paulius sunkiai, bet pradėjo stotis ant kojų. Tuomet kartu su šeima jis jau gyveno Trakų Vokėje, iš kurios kilusi jo gyvenimo draugė. „Kažkada parvežęs ją namo, pamaniau – koks kaimas, – juokėsi Paulius. – O dabar pats esu kaimietis.“

Beje, apsigyvenęs čia, jis pamėgo įvairiausius buities darbus: gamina valgį, valo namus, meistrauja, prižiūri daržus, šiltnamius, kepa, konservuoja. Reikia pridurti, kad visa, ką jis daro, daro nuostabiai ir mielu noru „Turime sodą, kuriame 30 vaismedžių, daržą, šiltnamių, todėl darbo per akis“, – sakė fotografas.

Paulius iš šių daržovių sukuria tokius stebuklus, kad net liežuvį galima praryti. Asmeninio archyvo nuotr.

Namų šeimininkas

Pauliaus ūkis yra ne vien Trakų Vokėje. Kai pasiilgsta vienatvės, dumia į iš tėvų paveldėtą sodybą Molėtų rajone.

„Porą kartų per mėnesį tikrai čia atlekiu – pro vieną langą matyti vienas ežeras, pro kitą – kitas, čia mano priebėga nuo visų gyvenimo problemų. Anksčiau dažniausiai atvažiuodavau vienas, o dabar šią sodybą pamėgo ir mano vyriausiasis sūnus. Labai džiaugiuosi, kad jis pajuto šios vietos trauką“, – pripažino fotografas.

Namas Trakų Vokėje didelis, tad apstu ir išskirtinai vyriškų darbų – gręžti, kalti, šlifuoti, statyti. Paulius juokaudamas save vadina ir kucharka, ir obliarka. Kalbėdamas apie darbą darže, jis prisipažino kiekvienais metais rudenį sau prisiekiantis, kad daugiau kitais metais nieko nebesodinsiąs.

Pats svarbiausias ir sunkiausias darbas - viską nuvalyti ir supjaustyti. Asmeninio archyvo nuotr.

„Juk esu fotografas ir man pirmiausia reikia užsiimti fotografija, o ne žemės ūkiu. Tačiau ateina Vasario 16-oji ir pradedu sodinti savo pirmuosius daigus, o Kovo 11-ąją jau sodinu antruosius. Vis tiek dirbu, nors savęs kiekvienais metais klausiu, kam man to reikia“, – savo sodininko abejonėmis pasidalijo fotografas.

Į tokias jo dvejones Alina nekreipia dėmesio, tik nusišypso – juk vis tiek bus taip, kaip ir visuomet. „Todėl ir toliau verdu uogienes, darau kompotus, konservuoju daržoves, gaminu padažus. Kadangi pačiam reikia pamaitinti namiškius, pradedu mąstyti praktiškai. Vaikai mėgsta makaronų patiekalus, tad auginu bazilikus, gaminu pesto padažą, lečą, adžiką. Užkimšti skrandžius labai gerai tirštomis sriubomis – taigi konservuoju burokėlius, morkas, rūgštynes“, – kulinarine patirtimi dalijosi Paulius.

Vienu kartu Paulius pagamina 30-40 stiklainių daržo ir sodo gėrybių. Asmeninio archyvo nuotr.

Priežiūra

Su tais daržais nėra taip paprasta. Kiekvienais metais Paulius liepos mėnesį atostogauja , o tuo metu pats darbymetis – reikia ravėti, laistyti. Šiais metais vien dėl šios priežasties jis nebesodino agurkų, o štai pomidorai, aštriosios paprikos kažkaip iškenčia šeimininko atostogas, nors kartkartėmis juos palaisto Pauliaus uošvienė, gyvenanti netoliese. Tik spėjęs nusipirkti namą, jis pasistatė du šiltnamius. Juose augantys pomidorai lepina fotografą – jie klesti ir be itin rūpestingos jo priežiūros.

Pasak Pauliaus, jis niekada nebuvęs žagrės vaiku. Jo giminėje yra daug įžymių žmonių. Paulius augdamas gyveno kartu su bobute profesore Jadvyga Čiurlionyte, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserimi. Jo tėvelis Anzelmas Lileikis – redaktorius ir filmų scenaristas – dirbo Lietuvos televizijoje, vėliau – kino studijoje. Giminėje gausu medikų – mama, patėvis, dar keliolika giminaičių. Kažkada ir jis buvo nutaręs studijuoti mediciną, tačiau draugas įkalbėjo stoti į žurnalistiką. Paulius niekada nesigailėjo pasirinkęs fotografiją, juk jam teko įamžinti svarbiausius valstybės momentus, sulaukti ir savo šlovės valandos – ne kartą jis buvo apdovanotas prestižiniais apdovanojimais. Tačiau ir sode atsiskleidę jo gabumai taip pat labai vertinami šeimos ir draugų.

„Draugai paragauja mano konservuotų salotų ir maldauja receptų. Rodau į galvą: „Jie yra čia, reikia ragauti.“ Kai verdu spanguolių uogienę, įdedu apelsinų žievelių, su bruknėmis tinka brendis. Man kulinarija patinka – tai ta pati kūryba. Todėl viską sukonservuoju, sukišu į stiklainius ir išdovanoju, nes tiek nesuvalgome“, – sakė fotografas.

Kad ir kaip būtų, vien sau Paulius visų nuopelnų neprisiskiria, juk ir žmoną darbščią, ant žemės užaugusią gavo, pagaliau daug šioje srityje jam padeda ir uošvienė, gyvenanti už kilometro. Tačiau jis tik konsultuojasi, o viską daro pats. „Taisyklė tokia – kai pasodini grūdą, reikia jį prižiūrėti, o man tai problema, nes iš prigimties esu tinginys, ir visa mano pažanga yra iš tingėjimo“, – neslėpė sodininkas.

Vienas mėgstamiausių Pauliaus patiekalų - lečas, į kurį fotografas prideda daug aštriųjų paprikų. Asmeninio archyvo nuotr.

Mažiau dėmesio

Paklaustas, ką galėtų patarti mūsų laikraštį skaitantiems daržininkams, Paulius atsako, kad nėra ypatingų taisyklių. Anot jo, kad pomidorai vešliai augtų, reikia mažiau apie juos šokinėti, tik kartkartėmis apskabyti ir gausiai palieti. Jis laisto kartą per savaitę ir to užtenka.

„Mažiau reikia lepinti ir kreipti į juos dėmesio kaip ir į kiekvieną pasodintą augalą, – tokia kategoriška sodininko nuomonė. – Baikim šokinėti apie augalus – pasodinai, apskabei, nuravėjai, palaistei ir viskas. Piktžoles ravėti, žinoma, nėra lengva, bet reikia – pagaliau tai meditacija, poilsis ir pan.“

Kai šeimyna atsivalgo šviežių daržovių tiek, kad jau nenori į jas ir pažiūrėti, tuomet Paulius griebiasi darbo – derlių kemša į stiklainius.

„Mano rūsyje tiek spalvų kaip kokiame Luvre ar Ermitaže. Nulipęs į jį peržvelgiu, ko šiais metais yra pernelyg daug, ko reikėtų pagaminti mažiau, o kas suvalgyta“, –pasakojo Paulius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Receptai iš galvos

Vienas iš mėgstamiausių auksinių rankų fotografo gaminamų patiekalų – lečas. Į jį Paulius prideda daug aštriųjų paprikų, jas jis tiesiog dievina.

„Auginu trijų keturių rūšių paprikas, taip pat dievinu česnakus, dievinu svogūnus. Esu šių daržovių didžiulis gerbėjas. Darau ir salsos padažą, gruzinišką kaukazietišką adžiką – tai, kas tinka prie kepsnių, troškinių, picų, ir paskui išdaliju“, – pasakojo Paulius.

Vienu kartu jis pagamina 30 ar 40 stiklainių daržo ir sodo gėrybių, per sezoną – daugiau kaip 200 stiklainių. Tiek, aišku, šeimyna nesuvalgo, užtat fotografas niekada nesuka galvos, ką dovanoti draugams. Jis turi tik vieną silpnybę kaip kulinaras – niekad nesidalija receptais, nes niekada jų ir neturėjo.

„Improvizuoju, laikausi tam tikrų taisyklių – lėkštelę su gaminama tyre trumpam įdedu į šaldiklį, nes reikia ragauti atšalusį produktą. Karštas gaminys būna aštresnis nei šaltas, – pasakojo Paulius. – O visas procesas vyksta taip. Tarkime, atsinešu 20 kilogramų pomidorų, 10 kilogramų saldžiųjų paprikų, kokius 3 kilogramus aštriųjų. Kai verdu, būtinai įdedu „Chmeli cuneli“ prieskonių, svogūnų iš akies, ragauju. Jei masės per mažai, padvigubinu daržovių kiekį. Turiu daug didžiulių puodų. Kai masę išverdu, konservuoju. Jei darau pesto padažą, vietoje kedrinių pinijų dedu anakardžius, nes tai pigiau ir skonis geras. Dedu taip pat Džiugo sūrio, pilu graikiško alyvuogių aliejaus. Tokią masę padarau ir sudedu į šaldiklį“, – patirtimi dalijosi fotografas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pauliaus teigimu, visuomet reikia prisiminti, ką valgo vaikai, juk šaltas pesto dažas ant makaronų yra labai skanu, o jei valgo picas, reikia turėti visokių salsos padažų. „Negyvenu internete, nesidairau ir nesilaikau principo kopijuoti – tiesiog viską darau pats savaip, ragauju, tobulinu, užsirašau pastebėjimus, bet ne kiekius...Taigi jokių mandrybių – jokių gramas į gramą, viskas iš akies, ir tiek. Net kaip fotografas niekada nesvėriau nei ryškalų ar fiksažo chemikalų, nereikia būti tokiems pedantiškiems. Tiesa, viskas turi išeiti skaniai. Jei ne, galima visą puodą išversti į sąvartyną“, – juokėsi Paulius.

Jis mėgsta ir daryti kompotus, virti uoggienes. „Auginu dievišką rojaus obelaitę, kurios marinuoti obuoliukai labai tinka prie mėsos. O receptas būtų toks (maždaug) – šaukštas druskos, 7 šaukštai cukraus ir 200 g acto vienam litrui marinato. Patikėkite – saldžiarūgščiai skanu ir tinka iš ryto pagirioms“, – baigdamas pasakojimą pajuokavo fotografas.