Mažuose soduose obelis, kriaušes ir slyvas galima pradėti genėti vasario–kovo mėnesiais, baigti – balandžio mėnesį, o stambiuose soduose, kur genėjimo darbai užtrunka ilgiau, juos galima pradėti sausio mėnesį ir tęsti iki gegužės, kol vaismedžiai nepradeda žydėti.

Profilaktinė priemonė

Jei genėti pradedama anksti, pirmiausia tvarkomos žiemą ištvermingiausių veislių obelys – Macintosh ir iš jo kilusios veislės (Melba, Lobo, Cortland, Spartan ir kt.). Vėliau genimos jautresnės šalčiui obelys, o paskiausiai – kriaušės, slyvos ir vyšnios. Visus vaismedžius galima genėti iki pat žydėjimo ir net jiems žydint, tačiau geriausiai šiuos darbus baigti iki balandžio vidurio, nes vėliau prasideda svarbesni rūpesčiai – purškimas ir dirvos priežiūra.

Genėjimas –puiki profilaktinė augalų priežiūros priemonė. Genint suformuojama stiprios struktūros laja, reikiamas šakų tankis, todėl visos augalo dalys gauna pakankamai saulės šviesos. Jei jauni medžiai negenimi, tolesnė jų priežiūra reikalauja didesnio įsikišimo: padaromos didelės žaizdos, būna sunkiau suformuoti stiprios struktūros, taisyklingą lają.

Tinkamai nugenėti vaismedžiai atsidėkoja geru derliumi – didesniais ir gražesniais vaisiais, be to, mažiau pramečiuoja, t. y. kasmet dera daugmaž tolygiai. Genėti vaismedžius reikia bent du kartus, o formuojant žemaūgį sodą – net ir tris kartus per metus. Jaunas arba prastokai augančias, mažai šakų turinčias obelis pirmą kartą vertėtų genėti dar joms neišsprogus – antrojoje žiemos pusėje, kovą ar balandžio pradžioje. Svarbu, kad lauke nebūtų daugiau nei 10 laipsnių šalčio. Toks ankstyvas genėjimas paskatina augalus leisti daugiau ūglių. Norint pristabdyti vaismedžių augimą, genėti juos galima jau išsprogus pumpurams ar žydint, bet ne vėliau kaip savaitę po žydėjimo. Nereikėtų išsigąsti, jei pavasarį nugenėjus sparčiai pradės augti vilkaūgliai – statmenai augančios šakos. Juos palankiausia išgenėti rugpjūtį arba anksti pavasarį.

Vyšnias, slyvas ir kitus kaulavaisius vedančius vaismedžius geriau genėti nuėmus derlių. Kadangi genėjimas – papildomas stresas medžiui, rudenį verčiau genėti ne tokias vertingas, šalčiui atsparesnių veislių obelis.

Natūrali forma

Genint pašalinamos išdžiūvusios, džiūstančios ar ligų, kenkėjų, gyvūnų ar audrų mechaniškai pažeistos šakos, ir paskatinamas žiedų ir vaisių vystymasis.

Daugumai kraštovaizdžių geriausiai tinka natūrali medžio ar krūmo laja. Reikėtų vengti formuoti krūmus griežta geometrine forma, nes tai gali turėti neigiamos įtakos žydėjimui.

Genint jaunus medžius svarbu nepašalinti pagrindinės viršūnės (jei sodmuo labai ištįsęs, mažai šoninių šakų, ją galima patrumpinti), o konkuruojančias viršūnes beveik visada reikia pašalinti ar patrumpinti. Šalinamos susikryžiavusios ir į lajos centrą (kamieną) nukreiptos šakos. Jaunam medžiui augant, pamažu pašalinamos žemutinės šakos (iki tam tikro iš anksto pasirinkto aukščio), taip pat nupjaunamos per tankiai iš kamieno išaugusios pagrindinės šakos (atstumas tarp dviejų gretimų pagrindinių šakų turi būti ne mažeęsnis kaip 15 cm, o geriausiai – 30 cm).

Bendros taisyklės

Pagrindinė taisyklė, kurios patyrę sodininkai visada laikosi, – pavasarinio genėjimo darbus atlikti dar prieš pradedant judėti medžio sultims, kol jie dar neišėję iš ramybės būsenos ir pagrindinės medžiagos sutelktos šaknyse bei medžio pagrinde. Kai kurių specialistų teigimu, pavasarinį genėjimą galima atlikti ir vos pradėjus judėti sultims, esą tada greičiau užgyja padarytos žaizdos. Svarbiausia suspėti iki pumpurų pasirodymo. Genėti reikia kasmet. Tai leidžia laiku pašalinti nereikalingas šakas ir palaikyti reikiamą vainiko formą. Jeigu medžio neapgenėsite laiku, paskui teks nupjauti storesnes šakas, žaizdos gis lėčiau ir prasčiau. Be to, nereikalingiems ūgliams atiteks dalis maisto medžiagų, skirtų pagrindinių šakų ir vaisių vystymuisi. Medžiams genėti tinka tik švarūs ir aštrūs instrumentai, o visas šakų pjovimo vietas būtina papildomai apdoroti sodo peiliu.

Nuo ko pradėti

Retindami karūną iš pradžių pašalinkite ligotas ir išsausėjusias šakas, o vėliau imkitės tų, kurios auga netaisyklingai. Šakas kirpti būtina prie pat pagrindo, kad neliktų galiukų, kuriuose dėl prasto gijimo gali atsiverti drevių. Genint medžius negalima palikti išsišakojimų – dviejų iš vienos vietos augančių ūglių, kad ateityje nekiltų šakos lūžimo dėl vaisių svorio pavojaus. Žemesnės eilės šakos visada turi būti labiau išsivysčiusios. Jei aukštesnės eilės šaka ne ką mažiau išsivysčiusi nei ta, iš kurios ji išeina, jos augimą patartina pristabdyti (būtina ją patrumpinti, t. y. susilpninti). Jei norite, kad nesusiformuotų sausų kelmelių ant medžių, atlikdami jauninamąjį augalo karpymą šalia pjovimo vietos palikite augančius šoninius ūglius (tada pjovimo vieta jiems augant išnyks). Vienmečiai ūgliai pjaunami taip, kad viršuje liktų išorinis pumpuras. Iš jo išaugs ūglis, kuris bus nukreiptas nuo kamieno ar skeletinės šakos. Jei medžio karūna vis tiek kiek nusvirusi, genima iki vidinio pumpuro. Jei per metus šakos beveik nepaaugo, vertėtų atlikti drastiškesnį genėjimą, stimuliuojant ūglių ilgėjimo intensyvumą.

Medžių genėjimo metodai

Plonytes šakeles (iki 10 mm) derėtų šalinti sekatoriumi, atliekant kirpimą kampu. Dar svarbu palikti iki 2 cm siekiantį spyglį virš viršutinio pumpuro. Jei trumpinamas vienmetis ūglis, spyglio palikti nereikia. Vienmečiai ūgliai ar kitos plonos šakelės šalinamos taip, kad pjaunanti sekatoriaus dalis atsidurtų šalia šakos, kuri paliekama ant medžio. Jei ji bus nekreipta nupjaunamos dalies pusėn, minkšti ūglio audiniai bus pažeisti. Storesnes šakas genėti derėtų nepašalinant žievės ir nesuformuojant įskilimų. Taigi iš pradžių vienoje pusėje šaka įpjaunama, o tada kitoje atliekamas pagrindinis pjovimas. Jokiais būdais negalima šakos pjauti žemiau jos tvirtinimosi vietos, žiedinės jungiamosios dalies. Pjauti rekomenduojama palei viršutinę šios jungiamosios dalies liniją, vengiant kelmelių suformavimo. Storas šakas patartina iš pradžių nupjauti iki vietos, esančios aukščiau, nei numatyta pagal galutinį rezultatą, ir tik tada atlikti pjovimą iki galo. Šis patarimas padės apsaugoti medį nuo skilimo. Pjovimo vietas, kurių skersmuo didesnis nei 10 mm, būtina patepti specialia tam skirta priemone. Jei pjovimo ploto skersmuo viršija 20 mm, galima naudoti dirbtinę žievę, skatinančią gijimą ir apsaugančią nuo rimtų ligų, neleidžiančią pjovimo vietai išsausėti. Dar galima naudoti specialius lateksinius dažus ar prisiminti seną gerą metodą – geltonąjį molį, sumaišytą su karvių mėšlu.

Genėjimo etapai

Jei medžius pasodinote pavasarį, galite iš karto juos genėti, jei rudenį – genėjimo procedūrą atidėkite iki pavasario. Medžio vainikas suformuojamas per 4–6 metus. Jei jis pagrindinių skeletinių šakų pavidalu jau suformuotas, genėjimas vykdomas tokiu principu: kiekvienas skeletinis ūglis vertinamas kaip atskiras medis su šoninėmis šakelėmis. Kitus penkerius metus jis genimas siekiant suformuoti naujos eilės ūglius ir stimuliuojant žiedinių pumpurų atsiradimą.

Pavasarinis genėjimas skirtas pašalinti arba patrumpinti šaką šalia pumpuro, kuris taps naujo ūglio pradžia, tinkama kryptimi nuo kamieno. Antrosios eilės ūgliai paliekami ilgesni nei trečiosios. Ant jų turi būti po kelis pumpurus. Tankiai augančios, pernelyg arti viena kitos esančios ir susipynusios šakos šalinamos iš esmės.

Medžių genėjimo klaidos

1. Negalima palikti dvigubo kamieno. Jei medis turi kelis kamienus, sudėtinga suformuoti normalią karūną, taigi jis anksčiau ar vėliau dėl pačių įvairiausių priežasčių gali suskilti.
2. Negalima leisti, kad skeletinės šakos augtų smailiu kampu iš kamieno – dėl derliaus svorio jos gali nulūžti. Dideliu kampu augančias šakas galima nulenkti iki pat žemės.
3. Jei medžio vainikas nesimetriškas (atrodo, kad jis linksta į vieną ar į kitą pusę), būtina taikyti tinkamą genėjimo procedūrą.
4. Genint negalima pažeisti pumpurų. Šią procedūrą svarbu atlikti kruopščiai ir atsargiai, nes nuo to priklauso tolesnis medžio vystymasis ir ateities derlius.
5. Nepatartina pjovimo vietos iš karto apdoroti specialia priemone. Pirmiausia reikia leisti pjovimo vietai apdžiūti. Tada priemonės veikimas bus efektyvesnis ir ji tinkamai sulips su apdorotu paviršiumi.

   Regina Sereikienė