Asmeninio archyvo nuotr.

Gražioje Babrungėnų kaimo(Telšių r.)vietoje įsikūrusi Bebrynė kaip ir daugelis Lietuvos kaimo turizmo objektų išgyvena ne pačius geriausius metus. Pasipuošusi sniego patalais ir ramybe, kurią sudrumsčia tik tauriųjų elnių bei danielių draugija, sodyba laukia geresnių laikų ir kol kas gali tik papasakoti gražią bei šviesią giminės istoriją, prasidėjusią praėjusiame amžiuje.

Protėviai

Šiandien šiuolaikiškais patogumais pasižyminti sodyba kadaise pradėta statyti kaip jaunos Riaukų poros lizdas. Dukra Audronė Puškorienė, pasidalijusi savo tėvelių istorija, šiandien pripažino, kad jų įskiepytos vertybės visai giminei tapo kelrode žvaigžde, padedančia eiti per gyvenimą. Abu tėveliai buvo kilę iš gretimų kaimų. Pasak pašnekovės, jos seneliai iš tėvelio pusės Riaukos buvę smulkūs ūkininkai, savo kilmės medyje turėję vokiečių palikuonių, pati pavardė kilusi iš vokiškos Rauch.Senelis buvęs labai gerbiamas žmogus, kaimo šviesuolis, turėjęs savo svarų žodį, kurio ir jaunas, ir pagyvenęs paklausydavo.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tuo tarpu Audronės močiutė iš mamos pusės, kurią vaikai ir anūkai vadino mamunėle, kilusi iš bajorų giminės. Sulaukusi 16 metų ji ištekėjo už daug vyresnio 44 metų našlio Mažono su vaikų krūva, vėliau jie susilaukė dar10 vaikų. Audronė pasakojo, kad mamunėlė buvusi labai darbšti ir atsakinga, daug dirbo, ūkininkavo, tuo tarpu senelis Mažonas buvęs linksmo būdo, mėgdavęs su kitais pabendrauti, savo pozityvumu užkrėsdavęsir kitus. „Ko išmokė seneliai savo vaikus, tą patį gavome ir mes, – dalijosi Audronė. – Labai mylėjome abi savo močiutes, kurios liko našlės ir visą savo meilę bei rūpestį paskyrė mums, anūkams. Dar ir šiandien prisimenu kildintų blynų skonį, kuriais mus vaišindavo tėvelio mama, o štai mamunėlės kamaroje būta ir medaus, ir braškių, kitų skanumynų, kuriais mus lepino.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Gimtojo lizdo pradžia

Tuo tarpu Audronės tėvelis jaunąją Mažonaitę užmatė gegužinėje, mergina krito jam į akį ir truputį pasiauginęs iki pilnametystės, susuko lizdelį vėjų perpučiamoje medinėje bakūžėje. Vienas po kito gimė vaikai –trys dukros ir du sūnūs. Tais metais, kai gimė jauniausioji Audronė, visą kraštą nusiaubė uraganai, išlaužė daugelį miškų, todėl tuomet buvo daug pigios medienos. Tėvai, gyvenę kolūkio duotose patalpose, nutarė statytis savo būstą. Gražią vietą šalia kalno ir miško išrinko jaunoji šeimininkė, būtent ji parėjusi tarė – tėvai, statysime šioje vietoje. Taip jiedu susirentė gražią tvarkingą sodybą, dirbo dieną naktį ir kolūkyje, ir savo valdose. Pasak Audronės, mama buvusi labai žingeidi, troško vaikus pastatyti ant kojų, pati su pagyrimu baigusi keturias klases, todėl atžalas taip pat prie mokslo spaudė, ragino mokytis. „Mama norėjo, kad mes kažko siektume, nebijotume darbo, būtent iš jos gavome patį didžiausią gyvenimo užtaisą ir pamokas, – pripažino Audronė. –Ji buvo mūsų reikalų generatorius, visą gyvenimą mėgo mokytis, o sulaukusi 40 metų net motociklininko teises išsilaikė. Sulaukusi 50-ies nutarė ir automobilį įsigyti. Beje, vairavimo kursus lankė kartu su krūva vyrų, tik viena moteris ten dar buvusi. Tačiau tai nesustabdė atkaklios žemaitės ir po kurio laiko ji jau drąsiai suko automobilio vairą. Tiesa, besimokant teko ir į arimus nuskristi, tačiau išsilaikiusi teises tapo labai pažangi ir gera vairuotoja, iki pat gilios senatvės dar vairavo automobilį.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Užaugę Riaukų vaikai sukūrė savo šeimas, susuko gimtuosius lizdus čia pat, netoliese. Tiesa, vienas brolis Albertas Riauka laimę ir Anglijoje pabandė. Prasidėjus kaimo turizmo sodybų klestėjimo metui šeima pradėjo kviesti jį grįžti į namus ir jam pasiūlė įsikurti tėvelių sodyboje, tęsti giminės liniją bei tradicijas. Taigi dabartinę Bebrynę sukūrė būtent jis, įrodydamas, kad neveltui giminės vairą perėmė, nes daug rankų ir širdies įdėjo. Senoji tėvelių sodyba su visomis šaknimis ir prisiminimais yra išsaugota, tik šiek tiek rekonstruota joje paliekant senąją dvasią, atšviežėjusi ir graži.Sodybos pavadinimą padiktavo bebrų pramogos užmaurojusioje pelkėje, kuri brolio rankomis tapo nuostabia tvenkinių apsupta vieta. Beje, pradėjęs puoselėti nuostabaus grožio sodybą, šiandien Albertas jau užleido šeimininko pozicijas savo sūnui Ovidijui, taip pat su šeima parvykusiam iš Anglijos į tėvynę.

Sutvarkyti kapai

Šiandien giminės medis didelis ir platus. Atostogos, savaitgaliai, praleidžiami su giminaičiais sodyboje, būdavo labai smagūs. Audronė šypsosi prisiminusi, kaip mama mylėjo ir lepino anūkus, netgi į šokius juos veždavo, o visi vaikai augo kaip broliai ir seserys. „Didelis giminaičių būrys plėtėsi, šeimas sukūrė jaunoji karta, todėl visi nusprendėme, jog reikia pradėti branginti vienas kitą ir susitikti rečiau, kad rimtesni pasisėdėjimai būtų kas kelerius metus“, – pasakojo ji.

Asmeninio archyvo nuotr.

Retesni susitikimai tapo prasmingesni, subrandinę naujas giminės tradicijas. Dar mamytei esant gyvai nutarta sutvarkyti senelių kapelius. „Tuomet mama pasakiusi – jokių prašmatnybių ant jų kapų nereikia, noriu lietuviško gražaus nešlifuoto akmens. Taip pat lietuviškas akmuo papuošė ir tėvelio kapą, nes mama laikėsi netradicinių pažiūrų, jai nereikėjo madingų naujovių, ji vertino senovinį pagonišką lietuvių požiūrį ir jo laikėsi. Natūralus akmuo, medis, gamta – mes visi to prisotinti, esame nepasikėlę žemės vaikai, kokius mus išauklėjo mama“, – pripažino Audronė.

Pradėjusi nuo kapelių, giminė nutarė įamžinti ir mamytės tėviškę – senąjį kaimą, kurio jau nebėra likę, tik vienas aplūžęs kryžius. Vyrai sutvarkė sunykusio kaimo simbolį, taip sujungdami praeitį su dabartimi. Į kapelių ir kryžiaus pašventinimą suvažiavo visi.„Mes tokie, kad jei pasakome „renkamės“, nėra tokio, kuris neatvažiuotų – pernelyg esame svarbūs vieni kitiems, nereikia prašyti, nes ir taip visi skubame į susitikimą, – sakė pašnekovė. –Esame ištroškę, pasiilgę vieni kitų ir taip tarsi atsigeriame pabendravę tarpusavyje.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Ąžuolas su tautine simbolika

Dabar kas kelerius metus šeima suvažiuoja į šias vietas pagerbti giminės ištakų, vaikšto numylėtais mamos takais, riša vainikus, dainuoja. Netgi vaišes kiekvienas stengiasi atsivežti tas, kuriomis kažkada vaišindavo bočeliai: medaus, sūrių, rūkytų kumpių, braškių. Toje vietoje šakas jau išskleidė ir pats pasisėjęs jaunas ąžuoliukas – taip gamta pateikė dovaną visai Riaukų giminei. Todėl pirmo susitikimo metu visa giminė jį papuošė juostelėmis su tautine simbolika, kiekvienas sau tyliai prisimindamas protėvių istoriją ir linkėdamas, kad visi būtų kartu kaip kumštis, įveikiantis negandas ir sunkumus. „Taip rišome tas juosteles tyliai ir ramiai siekdami stiprybės bei norų išsipildymo, lydimi mamytės žvilgsnio – juk pirmojo susitikimo metu ji dar buvo gyva, – prisiminimais dalijosi Audronė. – Niekada nepamiršime ir tuomet jos kiekvienai šeimai padovanotos dovanos – duonos kepaliuko ir druskos su palinkėjimu parsinešti su jais ir dalelę senosios sodybos šilumos.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien Audronės broliai ir seserys jau patys augina anūkus ir džiaugiasi savo gimine. Dabar prie vieno stalo jie nesutelpa, todėl visiems susirinkus Bebrynėje klega visa aplinka. „Mūsų pasilinksminimai įdomūs – esame dainuojantys, sportuojantys, mėgstame žaisti, pasivaržyti“,– šypsosi pašnekovė. Taigi būtent tokie susitikimai, kuriuos giminė paveldėjo iš savo tėvų ir perduoda anūkams, yra kupini prasmės.