Sustojęs tradicinis lietuvių gyvenimo būdas, švara ir tvarka sukuria tikrąją sodybos vertę

Sodyba Juodakampio vienkiemyje (Molėtų r.) prie Siesarčio ežero pažįstama daugeliui turistų. Būrys jų kiekvieną vasarą lanko šį Labanoro regioninio parko perlą ir grožisi nuostabia gamta. Tiesa, šių žemių šeimininko Petro Laurinavičiaus, kurio vardu pavadinta kaimo turizmo sodyba, jau nebėra, tačiau vaikai ir anūkai tęsia jo darbus.

Atgimė senoji sodyba

Šis pasakojimas – apie sodybos šeimininkę Genovaitę Laurinavičienę, kurios gyvenimas prabėgo šiose nuostabiose apylinkėse. Prisimindama jaunystę ir brandos amžių, Genovaitė porino, kad tokių ypatingų pramogų ar poilsio kaip dabar čia nebuvo. Paprastai to meto kaimo moterims diena prasidėdavo anksti ryte: Genovaitė keldavosi 4 val. ryto, kurdavo krosnį, gamindavo pusryčius šeimai. Tiesa, Genovaitei net seilė nutįsta kalbant apie didelius blynus su kiaušinienės padažu. Pietums šeimininkė virdavo įvairias sriubas, mėsą, dešras, krosnyje kepdavo „brazdinę košę“ – kugelį, vakarienei gamindavo „prėskinį“ arba „zacirką“ – pieniškas sriubas, kepdavo žuvį, valgydavo virtas bulves su raugintu pienu.

Šiandien močiutė tik peržvelgia savo gėlynus, jais rūpinasi dukra Jūratė

Šiandien močiutė tik peržvelgia savo gėlynus, jais rūpinasi dukra Jūratė

Garbaus amžiaus sulaukusi Genovaitė (90 m.) šiandien tik akimis prižiūri daržus ir gėles – buities darbai tenka dukrai Jūratei ir sūnui Vaidotui. Šypsodamasi močiutė pripažino, kad civilizacija įžengė ir į jos sodybą, kurioje įrengti visi patogumai – naujomis spalvomis nušvito ir pats rekonstruotas namelis. Pasak jos, daug kur keliauti ar svečių šalių pamatyti neteko: kai augo ir ištekėjo, net tokios mados nebuvo. Dirbdama įvairius žemės ūkio darbus, Genovaitė daug laiko praleisdavo laukuose, kieme, todėl beveik visada buvo su gamta, o kartu ir jos dalis.

Darbštuolė Genovaitė jaunystėje retai rasdavo laiko poilsiui , dabar ji atsiima su kaupu

Darbštuolė Genovaitė jaunystėje retai rasdavo laiko poilsiui , dabar ji atsiima su kaupu

Jaunystė ir branda

Genovaitė kilo iš Dabušių kaimo, esančio Videniškių seniūnijoje (Molėtų r.), nuo pat mažens nebijojo darbo. Genovaitė augo apsupta gamtos – sodybos, dirbami laukai, daržai, netoliese tekėjo Siesarties upelis. Kaimo gyventojai vertėsi tradicine žemdirbyste ir gyvulininkyste: augino karves, laukuose sėjo rugius, kviečius, miežius. Daržuose buvo auginami agurkai, pupelės, žirniai, pomidorai ir kitos daržovės. Tų laikų atmosferą geriausiai iliustruoja mūsų rašytojų klasikų kūryba, o pati Genovaitė jaunystę prisimena kaip patį smagiausią gyvenimo etapą – juk po sunkių darbų jaunimas susirinkdavo pabendrauti, padainuoti, pasilinksminti „gegužinkose“, sudalyvauti bažnytiniuose atlaiduose. Tais laikais Petrą (27 m.) Genovaitei (24 m.) pripiršo jo krikštatėvis. Pasak šeimininkės, tais laikais nebuvo kalbų apie meilę, romantiką – senojoje Laurinavičių šeimoje labai reikėjo moteriškų rankų, nes Petro tėvai buvo jau garbaus amžiaus, broliai ir seserys su šeimomis gyveno atskirai.

Taigi, Genovaitė nutekėjo į Juodakampių vienkiemį, 20 km nuo savo sodybos. Tačiau jaunamartei naujoji vieta nelabai patiko, aplink nebuvo nei kaimynų, nei kitų trobesių, o ir pats salomis apaugęs Siesarčio ežeras atrodė baugus. „Man, užaugusiai prie mažo ir jaukaus upeliuko, visa tai atrodė tokia didelė ir paslaptinga erdvė, netgi maudantis buvo sunku atsikratyti jausmo, kad ežeras gali praryti“, – prisiminė Genovaitė. Tačiau ilgai apie tai svarstyti neteko – laukė darbai. Darbštuolė retai rasdavo laiko pailsėti ir pasigrožėti aplinka: reikėjo sėti, sodinti, ravėti, grėbti šieną, pjauti rugius, rūpintis artimaisiais ir vaikais. Tiesa, skyrė dėmesio ir gėlėms – augino jurginus (ypač mėgo raudonus) ir kitas žiemines gėles, kurioms nereikia daug priežiūros.

Kaip ir daugeliui to meto Lietuvos gyventojų, Laurinavičių šeimai teko pajusti visus sovietinės santvarkos ypatumus. 30 ha žemės ant gražaus ežero kranto buvo nacionalizuota, atiduota kolūkiui – šeimai paliktas nedidelis sklypas prie namų. Šiandien Genovaitė pripažino, kad būtent taikus ir atsargus uošvio charakteris padėjo giminei išvengti tremties, kuri grėsė kaip vadinamiesiems buožėms, turintiems daug žemės. Susitaikę su likimu, darbštūs Laurinavičiai nekeikė likimo, dirbo ir dėkojo Dievui už gyvenimą. Nurimus perversmo audroms, šią nuostabią vietą atrado ir kiti.

Rojaus kampelį  dar sovietmečiu atradp įvairiausių profesijų žmonės

Rojaus kampelį dar sovietmečiu atradp įvairiausių profesijų žmonės

Sovietmečio poilsiautojai

Atostogauti atvykdavo įvairių profesijų žmonės: gydytojai, inžinieriai, dėstytojai. Juos šeimininkai apgyvendindavo svirne, išnuomodavo „stanciją“ – gyvenamojo namo dalį, o kartais ir patys svečiai pageidaudavo nakvoti palapinėse arba klojime ant šieno. Juodakampių kaime ilgą laiką atostogavo kompozitoriaus L.Vilkončiaus, Lietuvos energetikos inžinieriaus J.Lenkučio, Kauno „Drobės“ direktoriaus V.Varžos, fotografo K.Daugėlos šeimos ir kiti. Šeimų vyrai mėgo žvejoti, plaukioti su valtimis ar baidarėmis, o moterys uogavo, grybavo, skaitė knygas, rūpinosi vaikais. „Tai buvo inteligentiški, geranoriški, įvairių pomėgių turintys žmonės. Jiems labai patiko graži gamta, Siesarčio ežeras, – pasakojo Genovaitė. – Tuo metu ne visi poilsiautojai turėjo automobilį, todėl kai kurie iš jų atvažiuodavo motociklais arba maršrutiniais autobusais iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų.“ Sovietmečiu prie Siesarčio ežero atvykdavo atostogauti poilsiautojai iš Maskvos, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo). Iš namų šeimininkės jie nusipirkdavo pieno, sviesto, sūrio, daržovių, buvo labai nuoširdūs žmonės.

Tiesa, Juodakampių vienkiemio gamtos grožį pastebėjo ir Molėtų r. sovietų valdžios atstovai, todėl 8-ajame dešimtmetyje nacionalizuotoje P.Laurinavičiaus tėvų žemėje buvo nutarta pastatyti poilsio pastatą, vadinamąją vilą, šio rajono funkcionieriams. Labai greitai išaugo dviejų aukštų pastatas, o nuošalioje vietoje prie ežero pakrantės – pirtelė. Valdžios vyrai mėgo pasilinksminti, išgerti, pasimaudyti pirtelėje, pavaišinti svečius iš aukštesnių valdžios instancijų Vilniuje, kurie atvykdavo patikrinti savo pavaldinių. Visi šeimininkavimo rūpesčiai tekdavo Genovaitei ir dukrai Jūratei. Genovaitė kaip ir visi senojo Lietuvos kaimo gyventojai vaikus auklėjo darbu. Ne veltui Laurinavičių šeimoje buvo vertinama liaudies išmintis: ,,Į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi.“

Išmokė vaikus

Tačiau už vargus likimas atlygino. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Petras ir Genovaitė vėl galėjo pasijusti žemės šeimininkais. Jiems atiteko ir jų žemėje pastatyta vila, ir pirtelė. Genovaitės teigimu, tai suteikė ramybės ir saugumo jausmą, todėl šalia žemės ūkio darbų jie pamažu įsitraukė ir į kaimo turizmo verslą – atnaujino pastatus ir poilsiautojams nuomojo buvusius valdžios apartamentus. Šią veiklą šiandien tęsia šeimos atžalos, o P.Laurinavičiaus sodyba pažįstama daugeliui gamtą mylinčių ir turistauti mėgstančių žmonių.

Vienu iš svarbiausių savo gyvenimo darbų Genovaitė įvardija tai, kad (kaip pati sako) išmokė vaikus. „Abu baigė aukštuosius mokslus, – dalijosi šeimininkė, – sūnus Vaidotas sekė tėvo, senelio ir dėdės pėdomis, tapo miškininku, o dukra Jūratė – psichologijos mokslų daktare.“

Sūnus Vaidotas sukūrė šeimą, augina du vaikus – sūnų Karolį ir dukrą Dovilę. Močiutei smagu, kad vaikai turi mėgstamus darbus ir laisvalaikio užsiėmimus, draugų. Anūkai taip pat baigė aukštuosius mokslus, turi darbus, šeimas, gyvena savarankiškai.