Augalų karpymo menas pasaulyje turi senas ir gilias tradicijas. Lietuvoje šis aplinkos puošimo būdas, kai apgenėjus augalus formuojamos griežtai apibrėžtos figūros, nėra labai paplitęs, tačiau juo susidomėjusiųjų pamažu daugėja.

Istorija

Gyvosios skulptūros gali būti panašios į žvėris, žmones ar tiesiog tai gražiai geometriškai suformuoti krūmai bei medžiai. Beje, taip suformuotas žvėrių figūras labiausiai išgarsino įžymusis siaubo romanų rašytojas amerikietis Stivenas Kingas romane „Švytėjimas“. Pagal knygą pastatytame filme pagrindinį vaidmenį atlikusiam garsiajam Džekui Nikolsonui teko bėgti nuo staiga atgijusių fantastinių žaliųjų skulptūrų. Anglai jas vadina „topiary“ (šis žodis kilęs iš lotyniško „topiarius“ – sodininkas).

Figūrinio augalų karpymo ištakos siekia dar senovės egiptiečių ir persų laikus. Istorikų manymu, šis menas atėjo į Romą iš Graikijos ir Egipto. „Gamtos istorijos“ autorius romėnas Plinijus Jaunesnysis vaizdingai aprašė jo Toskanos vilą puošiančias gyvūnų figūras iš žalių augalų. Romėnų namų ir vilų kiemuose buvo kuriami miniatiūriniai kraštovaizdžiai su augalų skulptūromis. Imperijai žlugus, dekoratyvusis augalų karpymas buvo pamirštas ir sugrįžo į madą tik viduramžiais, kai buvo pradėti formuoti vaismedžiai, ypač jis suklestėjo Renesanso epochoje. Kinai ir japonai taip pat nuo seno mėgo karpyti ir formuoti medžius bei krūmus, tačiau jų estetiniai siekiai buvo truputį kitokie, jų kompozicijose atsispindėjo gamtos jėgos. Renesanso periodu Europoje ėmė rastis vis daugiau parkų bei sodų, kuriuose augalams buvo suteikiamos kubo, apskritimo, piramidės, žmogaus ar gyvūno formos. Ypač figūrinis augalų karpymas suklestėjo karaliaus Saulės laikais Prancūzijoje, Versalio rūmų soduose. Žaliosiomis figūromis sodai plačiai buvo puošiami ir Olandijoje, iš ten šis augalų formavimo būdas nukeliavo į Angliją, o iš čia XVII amžiaus viduryje ėmė sparčiai plisti į visas šalis.

Europos elitas mėgo figūrinio medžių ir krūmų karpymo meno pavyzdžiais puošti savo sodus ir terasas. Iš augalų buvo formuojamos geometrinės figūros: rutuliai, kubai, obeliskai, piramidės, kūgiai, spiralės (figūros atsirado vėliau). Seniausias figūrų iš augalų sodas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra Portsmute.

Tinka visžaliai augalai

Skulptūroms kurti paprastai pasirenkami amžinai žaliuojantys, dažniausiai sumedėję, nedidelius lapus turintys augalai, kuriems būdinga gausi lapija ir tankus, kompaktiškas, kūgiškas augimas. Figūriniam karpymui labiausiai tinka spygliuočiai ir lapuočiai, tačiau kai kuriuose soduose galima išvysti ir gražiai suformuotas alyvas, vyšnias, klevus, uosius, netgi obelis ar agrastus. Tačiau geriausių rezultatų pasiekiama karpant smulkialapius augalus: dėl lapų dydžio jų laja atrodo tanki, tvirta ir graži. Karpymui tinka blizgusis kaulenis, paprastasis ligustras, tuja, eglė, buksmedis. Deja, pastarasis auga gana lėtai. Šiais laikais figūros kūrimo pagrindui dažnai naudojami karkasai iš vielos, padedantys suformuoti norimą figūrą, tačiau tradicinis figūrinio karpymo menas pasikliauja pirmiausia kantrybe ir rankų miklumu.

Gražiai suformuota gyvatvorė – vienas paprastesnių figūrinio karpymo meno pavyzdžių. Tiesa, įgyvendinti tokius sumanymus nėra taip paprasta. Kraštovaizdžio architektė Vijolė Bielskytė pripažino, kad, taikant tokį augalų formavimo būdą, iš tiesų galima sukurti išskirtinį kraštovaizdį.

„Kita vertus, galima suprasti ir natūraliosios pakraipos atstovus, kurie tvirtina, kad augalo formos keitimas pagal žmogaus įgeidžius yra nereikalingas kišimasis į natūralią jo prigimtį“, – sakė ji.

Kraštovaizdžio architektė paaiškino, kaip sukurti vieną įdomiausių formų – spiralę. Šio sumanymo įgyvendinimas pareikalaus ne vienų metų darbo. Pirmiausia kasmet trumpinant ūglius suformuojamas tankus siaurai kūgiškos lajos formos augalas. „Trečiais arba ketvirtais metais jį pažymėkite: storos virvės galą pririškite prie stiebo pagrindo ir vienodu atstumu apvyniokite visą augalą iki viršūnės, – aiškino kraštovaizdžio specialistė. – Tada sekatoriumi nuo apačios, šalindami šakas tarp virvių, pradėkite formuoti spiralę. Jai galutinai suformuoti prireiks dvejų trejų metų. Svarbu ne rečiau kaip 2–3 kartus per metus pakirpti ūglius ir šalinti naujus, atsirandančius iš miegančiųjų pumpurų.“

Padeda trafaretai

Kuriant norimą formą, patogiausia naudoti iš anksto paruoštus trafaretus. Augalus suformuoti įmanoma ir be rėmelio, tačiau tam reikia ypatingų įgūdžių ir meistriškumo. Vien karpymu labai sudėtinga augalui suteikti tam tikrą formą, todėl jis pririšamas vielutėmis prie rėmelio ir taip nukreipiamas reikalinga linkme. „Lietuvoje skulptūras geriausia formuoti iš tujų – jos greitai auga, yra atsparios šalčiui, – patarė V.Bielskytė. – Dideles figūras patartina formuoti iš didžiųjų tujų (Thuja plicata) ir jų veislių (pavyzdžiui, Excelsa), smulkesnes – iš vakarinių tujų (T. occidentalis) veislių (Smaragd, Brabant, Columna, Holmstrup, Pyramidalis, Fastigiata, Maloniana).“

Jei svajojate sodą papuošti kokio nors gyvūno skulptūra, atminkite, kad jos kūrimas gali užtrukti ne mažiau kaip kelerius metus, o sudėtingesnės figūros – beveik aštuonerius.

„Be kantrybės ir kruopštumo čia neapsieisi, – sakė kraštovaizdžio architektė. – Paprasčiau ir greičiau gali pavykti suformuoti iš augalo geometrinę figūrą.“

Dekoratyviai formuojant augalus architektė patarė nepamiršti kelių taisyklių, kurių būtina laikytis. Viena jų – medį ar krūmą galima padėti formuoti tik praėjus metams po jo pasodinimo ar persodinimo.

„Karpymui geriausiai tinka aklimatizavęsi augalai ar vietinės rūšys, – pasakojo ji. – Rinkdamiesi formą orientuokitės į natūralią augalo vainiko formą. Dažnai pakanka tiesiog žirklėmis pabrėžti gamtos suteiktą formą, ir sode atsiras užbaigta kompozicija.“

Formavimo taisyklės

 Kraštovaizdžio specialistės teigimu, vienu kirpimu galima pašalinti ne daugiau nei trečdalį žaliosios masės, kad stresas augalui nebūtų toks ryškus.

„Kad vainikas būtų tankesnis, sezono pabaigoje būtinai nukirpkite trečdalį šių metų prieaugio, pakartodami esamą vainiko formą. Kirpdami nepalikite plikų šakelių be spyglių. Skirtingai nei dauguma lapuočių, spygliuočiai neturi snaudžiančių pumpurų, todėl plika šakelė ne pasidengia žaluma, o tiesiog nudžiūsta.“

Negalima genėti ką tik pasodinto augalo, reikia palaukti, kol prigis, negalima genėti ir prieš pat žiemą. Smarkiau apgenėtus medelius, krūmelius teks apdengti. Būtina juos reguliariai tręšti.

Kiekviena spygliuočių rūšis turi aktyvaus augimo laikotarpį, kai gausiai skiriasi smala. Tada augalo nereikėtų karpyti. Gausiausiai smala skiriasi anksti pavasarį ir vasarą, tikslesnis laikas priklauso nuo vietos sąlygų ir rūšies ypatumų. Todėl naujokams karpymui geriausiai rinktis antrą vasaros pusę ir rudenį.

„Po karpymo augalui reikia stimuliatorių ir adaptagenų. Ant vainiko užpilkite epino, o šaknis pastiprinkite cirkonu, – patarė V.Bielskytė. – Prieš naudodami preparatus perskaitykite instrukciją. Nereikia dažnai kirpti spygliuočių –paprastai per sezoną pakanka 1–3 kartus.“

Didelės žalos nebus

Darius Ryliškis, biomedicinos mokslų daktaras

Paprastai figūriniam karpymui parenkamos nelabai lepios augalų rūšys, kurios lengvai pasiduoda formavimui, genėjimui. Žinoma, kiekvienas karpymas ir genėjimas nėra labai gerai augalui, nes susiformuoja žaizda, šį kurią gali patekti įvairių ligų sukėlėjų. Tačiau formuojami augalai (topiarai) paprastai genimi kol dar jauni, žaizdos tada būna minimalios. Formuojant figūras, svarbu augalus tinkamai prižiūrėti: pjauti tik plonas šakeles, kurių pašalinimas kelia mažesnį stresą, susidaro mažesnės žaizdos, nuolat tręšti. Tada didelės žalos jiems tikrai nepadarysime. Be to, svarbu pasirinkti ir tinkamą augalo rūšį.

Trumpina augalų gyvenimą

Regina Sereikienė, agronomė

Augalo formavimas genint, karpant ar lankstant jam ne į naudą, nes tai vis tiek daugiau ar mažiau apriboja jo biologiškai aktyvias funkcijas. Tai tikrai nepailgina medžio ar krūmo gyvenimo. Dalis jų būna pusiau žali, pusiau negyvi – viršūnė žaliuoja, o apačioje –apdžiūvę. Po 10–20 metų juos tenka persodinti, pakeisti naujais. Kai kurie mėgėjai karpo kaip pakliuvo, pavyzdžiui, palieka šakų stagariukus ir jie žūsta. Karpyti reikia labai atsargiai, ne per vieną kartą, žinoti, kokią šaką galima nupjauti, o kurią reikia palikti. Kartais be reikalo aktyvinami miegantieji pumpurai, siekiant, kad augalas būtų vešlesnis. O pjaunant su krūmapjovėmis, atšipusiomis žirklėmis medžiams ir krūmams padaromos didelės, plėštinės žaizdos, kurios sunkiai užgyja.