Gargždiškė Kazimiera Sipienė stengiasi savo sodo sklype auginti išskirtinių veislių daržoves. Kelerius metus aplinkinius stebina neįprastomis vijoklinėmis šparaginėmis pupelėmis, senoviniais, įspūdingais žiedais žydinčiais šabalbonais, kurių stambios pupelės irgi tinka maistui.

Vijoklinės šparaginės pupelės, apkibusios ilgomis mėlynomis ankštimis, – tarsi aukšta siena. Jos nereiklios – šiemet itin gausiai užderėjo, nors augo vaismedžių pavėsyje. „O gal net geriau joms buvo – per kaitrą ankštys nesudžiūvo“, – svarstė Kazimiera.

Kokia tai veislė, ji nežino: prieš kelerius metus sėklų gavo iš kaimynės. Tačiau vienais metais buvo praradusi jas – nusipirko sėklų parduotuvėje ant pakelio pamačiusi nupieštas tokias pačias pupeles. Deja, tik paveikslėlyje atrodė panašios, bet kai užaugo, suprato, kad šios kitokios. „Visgi man pavyko į savo daržą susigrąžinti šį augalą“, – šypsojosi K. Sipienė.

Ji pastebėjo, kad vijoklines šparagines pupeles reikia sodinti prie sienos, tvoros, kad turėtų atramą. Galima ir kitur, tačiau būtina paremti. Jos apsivynioja aukščiausią kuolą ir nusvyra žemyn, augindamos ankštis. Labai derlingos, patogios skinti – griebi, saujomis plėši iš karto.

„Šparaginės pupelės naudingos mūsų organizmui – rekomenduojama gerti net jų nuovirą, – patikino K. Sipienė. – Be to, ankštiniai augalai pagerina dirvožemį, nes kaupia azotą. Sėti reikia retai – labai krūmijasi.“

Ne tik šviežios pupelių ankštys valgomos, bet ir konservuojamos žiemai – vienos arba su kitomis daržovėmis.

Senovinės veislės pupelės šabalbonai ne tik skanios, bet dekoratyvios: iš jų galima suformuoti žydinčią sieną, joms taip pat reikalinga atrama. Raudonos žiedų kekės malonios akiai. Kai kas skina susiformavusias ankštis, kad gausiau žydėtų. „Bet stambios rudos pupelės labai tinka maistui“, – patikino K. Sipienė.

Virginija LAPIENĖ