Po neįprastai šiltos vasaros atvėsus orams žmonės savo valdose vis dažniau pastebi nekviestų svečių – įvairiausių gyvių. Vienus ūkininkai atpažįsta ir bando su jais kovoti įprastomis ir nuo seno žinomomis priemonėmis, kitus pamatę net nežino, ką daryti, nes neaišku, kas jie per vieni.

Neprašyti svečiai

Ūkiškai Netičkampio kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Juozo Aldakausko šeima stengiasi užsiauginti sveikesnių daržovių. Vyras pasidarė keturių dalių talpią kompostinę, į kurią keliauja įvairios žaliosios atliekos, į ją įleido sliekų. Šį rudenį Juozas susirūpino, kai pamatė, kad kompostinėje įsiveisė baltos spalvos už suriestus makaronus didesnių kirmėlių.

„Jeigu būtų mažytės, gal būčiau ir neatkreipęs dėmesio, vilkai jų nematė!.. O čia – kaip reikiant dydžio kirminai. Turėdamas laiko parankioju juos, bet jų nė kiek nemažėja“, – pasakojo ūkininkas.

Dėl baltųjų kirmėlių vyras sunerimo, kai sumanė iš kompostinės žemę išvežti į daržą. Kasdamas kastuvu pamatė riebias susirietusias baltas kirmėles ir išsigando, kad, išvežus komposto žemę kartu su kirmėlėmis į laukus ant dirvos, jos nepadarytų žalos daržovėms. Tiesa, reikia pripažinti, kad jų Aldakauskų kompostinėje pasitaikydavo ir anksčiau, ne tik šį rudenį. Tačiau didelės bėdos nebūdavę – šeimininkas išrinkdavęs ir vištoms atiduodavęs ar kur nors kitur išpildavęs. Bet šiemet jų labai daug įsiveisė – visų išrankioti jau neįmanoma.

„Kirmėlės laikosi daugiau komposto pakraščiuose ir paviršiuje. Kur labiau susikompostavusi žemė, ten jų mažiau – tik viena kita užsilikusi. Bet ir sliekai daugiau pakraščiais gyvena, todėl šiuos permetu rankomis į kitą kompostinės dalį, kad jie nenukentėtų nuo neprašytų kirmėlių“, – guodėsi ūkininkas.

Pavojus augalams

Pasak agronomės konsultantės dr. Marijos Čižauskienės, tikėtina, kad J.Aldakausko kompostinėje įsiveisė paprastieji grambuoliai, kitaip dar vadinami karkvabaliais. Baltos kirmėlės gali būti jų lervos.

Mokslininkų teigimu, lervos kelia didesnį pavojų augalams nei jau subrendę ir skraidyti pradėję karkvabaliai. Šie vabalai maitinasi medžių lapais, o jų lervos minta augalų šaknimis bei humusu, todėl augalams kelia daug didesnį pavojų.

Grambuolio patelės kiaušinėlius deda krūvelėmis po 25–30, 10–15 centimetrų gylyje, ties augalų šaknimis. Lervos yra gana stambios, C raidės formos ir po žeme auga apie 3–4 metus. Lervų amžių galima nustatyti pagal jų galvos kapsulės plotį – vidutiniškai pagal metus būna 2,5, 4 ir 7 milimetrų. Trečių metų grambuolio lervos galva būna apie 7 milimetrus, o kūno ilgis – apie 60–65 milimetrus.

Grambuolio lervos labiau mėgsta smėlingą, humusingą dirvožemį. Nenaikinamos nugraužia ne tik braškių, aviečių ar kitų pasodintų augalų šaknis, bet gali išnaikinti net visą žaliąją veją.

Grambuolius naikinti chemikalais Lietuvoje nedraudžiama, tačiau kol kas nėra registruotų preparatų, kuriais būtų naikinamos žemėje užsiveisusios lervos, todėl neretai sodininkai tiesiog nežino, ką daryti.

Įvairiuose šaltiniuose pateikiama įvairių rekomendacijų, kaip būtų galima atsikratyti šių nekviestų viešnių. Vieni siūlo pradėjus šalti dirvas perarti, kad lervos sušaltų ar jas sulestų paukščiai. Vasaros pradžioje galima rinkti pradėjusius skraidyti vabalus, kad šie nesidaugintų. Kai kurie mokslininkai pataria naudoti ir nematodinius ar biologinius preparatus, bandyti lervomis atsikratyti plečiant grikių, lubinų plotus, nes šių kultūrų grambuolių lervos labai nemėgsta.

Pelių atsigina

Ūkininkas iš Netičkampio kaimo „Valstiečių laikraščiui“ teigė, kad rudenį kaimo žmonėms nemažai rūpesčių sukelia ir į namus bei aruodus plūstantys graužikai. Tačiau jis jau atrado būdą, kaip susidoroti su šia problema – pats pasigamina gaudytuvus, kuriuos meistrauti jį išmokė vienas senelis. Savamokslis spąstų meistras ir su kitais mielai pasidalija, ką reikia padaryti, kad pelė pati ateitų į spąstus.

„Iš dvigubo stipraus siūlo užneriu kilpą, dar yra spyruoklė. Bet svarbiausia – už to siūlo pametu kvepiančių sausainių. Juos užuodusi pelė neprieina prie skanėsto, nes anga tokio dydžio, kad tik ji galėtų įlįsti, o prieš angą – siūlai. Neprieidama prie sausainio, ji nukanda siūlą ir iš karto pasileidžia ir užsineria kilpa“, – apie savo sumeistrautą pelių gaudyklę pasakojo J.Aldakauskas.

Gaudyklių meistras prisimena atvejį, kai jo dukros draugė pasiskundė neišmananti, ką daryti: pelės taip užpuolusios, kad naktimis butas net bilda. J.Aldakauskas tąkart „įdarbino“ septynių vietų spąstus. Jau pirmąją naktį buvo sugautos septynios pelės.

Turėdamas laisvo laiko J.Aldakauskas išranda ir daugiau įdomybių, praverčiančių ūkyje. Sumeistravo specialius spąstus žiurkėms, nes šios yra labai gudrios, jų sausainiais nepriviliosi. Žiurkėms gaudyti padarė metro ilgio medinį namelį, kurio angos, žiurkei užlipus ant metalinio paviršiaus pasiimti maisto, užsidaro. Beje, ne tik žiurkių Juozui teko šiuo prietaisu pagauti, bet – ir katiną, ir kiaunę...