K. Šeniauskienė

Įspūdingas 64-erių Kristinos Šeniauskienės gėlynas prie vieno iš Vilniaus daugiabučių džiugina praeivių akį. Gėlių augintoja pripažįsta, kad gėlynas neleidžia jai pasenti, suteikia jėgų. Jau 11 metų savo daugiabučio kieme ji kuria neįtikėtinas gėlių kompozicijas, kurių apžiūrėti ir šalia nusifotografuoti atvyksta net kitų miestų gyventojai.

Domisi ir kauniečiai

Jei turėčiau savo sodą, tokio gėlyno ten tikrai nekurčiau, nes matytų tik mano šeima, o dabar juk mato tūkstančiai“, – juokiasi 64-erių vilnietė K.Šeniauskienė. – Įsivaizduojate, pas mane atvažiuoja net kauniečiai! Jie aplanko giminaičius, gyvenančius Vilniuje, ir užsuka į Justiniškes, į Kristinos gėlyną“, – džiaugsmingai pokalbį pradeda vilnietė.

Nesenkančio pozityvo ir energijos Kristina semiasi iš savo gėlių. Kaip pati sako, ji dar neturėjo laiko pasenti ar prisėsti ant suoliuko paburbėti – visą laiką sukasi tarp savo spalvingų gėlių, besišypsodama laukia naujų praeivių.

Man tai ne darbas, o kūryba. Kai ją mato tiek žmonių, tai mane skatina dar labiau stengtis. Kad jūs žinotumėte, kiek komplimentų sulaukiu, kiek žmonių sutinku – visa tai man suteikia jėgų“, – šypsosi K.Šeniauskienė.

Pabodo šabakštynai

Prieš 11 metų, artėjant pensijai, Kristina ėmė ieškoti veiklų, kurios neleistų nuobodžiauti ir likti be darbo. Jau kurį laiką stebėjusi, kaip uoliai savo sode sukasi brolienė Roma, vilnietė į tai pažiūrėjo kaip į iššūkį. „Mane vis imdavo pavydas, kokius gražius gėlynus ji kuria… Galvoju: po langais pasidarysiu tokį grožį kaip pas ją. Tuo metu mūsų kiemas buvo baisus šabakštynas, žmonės vedžiojo šunis, kurie palikdavo „dovanėlių“… Tad paėmiau kastuvą, grėblį ir pradėjau tvarkyti“, – pasakoja Kristina.

Vilnietė pripažįsta, kad tai buvo pirmas kartas, kai prisilietė prie žemės darbų. Iki tol ji niekada nebandė sodinti gėlių ar krūmelių. Moteris sako galėjusi aukštyn kojomis pasodinti ir nebūtų mačiusi skirtumo, nes iki pensijos Kristina kūrė ir siuvo drabužius. „Tiesiog pasodinti lysvę man buvo neįdomu. Brolienės darželyje buvo įkomponuoti akmenys, galvoju, man irgi reikia, bet iš kur jų gauti? Pradėjau vaikščioti aplink rajoną, žiūrėti, kur statomos parduotuvės, kasinėjama. Darbininkų paprašiau, kad man akmenis atiduotų. Atvažiavau su karučiu ir po truputį juos parsigabenau į savo kiemą. Kai akmenų pritrūko, kiti darbininkai jų net su traktoriumi privežė“, – sako ji.

Net namo kaimynai pagalbos ranką ištiesė – Kristinos sodui vandenį iš rūsio atitiesė, iki šiol praeidami komplimentais apipila. „Taip po truputį tas grožis ėmė kurtis. Dabar visiems smagiau čia gyventi, kai grįžę namo kaskart pamato gražų kiemą. Be to, gėlytės juk ne bet kaip susodintos, tai galima vadinti dizainerio darbu, kūryba“, – šypsosi ji.

Kasmet gražėja

Kristina ant laurų neužmigo – jos gėlynas kiekvienais metais keičiasi, tampa vis įspūdingesnis. „Pernai sugalvojau, kad kiemas turi plėstis ne tik į ilgį, bet ir į viršų – sukūriau trijų aukštų gėlių tortą!“ – pasakoja ji.

Pasak vilnietės, naujos idėjos gimsta tiesiog stebint praeivių reakcijas. „Geriu namuose kavą, stebiu žmones, sustojusius apžiūrėti, ir galvoju: „Aha, patinka? Dar gražiau, dar išradingiau padarysiu!“ Ir, kaip pati sako, visos pensijos gėlių sode nepalieka: „Žinokit, nebrangu. Reikia tik trąšų nusipirkti, purškalų nuo kenkėjų. Juk beveik viską pati auginu, kartais su kitomis moteriškėmis dalijamės sėklomis ir to užtenka!“

Kristina toli gražu nėra viena iš tų pensininkų, kurie visą dieną sėdi prie televizoriaus ekrano ar kieme ant suoliuko. Kaip pati juokiasi, ji neturi laiko burbėti su kitomis senjorėmis. „Visos kaimynės ateina pasigrožėti mano sodu, negaili gražių žodžių. Kartais paklausia, kodėl neprisėdu su jomis pasikalbėti. Neturiu kada! Man reikalingas judėjimas: jei ilgai užsibūnu vienoje vietoje, pradeda skaudėti nugarą, sąnarius. Vos išeinu į lauką, visi skausmai dingsta. Todėl prie televizoriaus atsisėdu tik vakare, kai jau būnu pavargusi“, – juokiasi ji.

Jei kada nors sugalvosite atvykti apžiūrėti Kristinos sodo, greičiausiai čia sutiksite ir pačią kūrėją, nes gėlyne vilnietė pluša kiekvieną dieną ir ne po vieną valandą. „Mano gėlyne piktžolės net nespėja užaugti, – aiškina ji. – Tačiau vis tiek atsiranda darbų – kasdien čia praleidžiu po 5–6 valandas.“ Anot jos, grąža, kurią gauna pasodinusi gėles, yra tiesiog neįkainojama. Būtent ji verčia toliau stengtis ir nesustoti. „Gėlės, praeiviai, jų komplimentai man suteikia jėgų – visada noriu dar išradingiau pasodinti! Mano širdis taip džiaugiasi… Vis pakalbinu atėjusius žmones. Jie dažnai prisipažįsta, kad pamatę nuotraukas internete nusprendė atvažiuoti ir gyvai pasidžiaugti gėlynu. Žmonės ateina iš aplinkinių rajonų su vaikais, rengia fotosesijas… Net neįsivaizdavau, kad taip bus!“ – džiaugiasi ji.

Žiemą darbai nesibaigia

Nors žiema Kristinos gyvenime būna ramiausias laikas, kieme ji sukasi net ir per šalčiausius mėnesius. „Šių metų sausio mėnesį lauke buvo 10 laipsnių šilumos, todėl galėjau toliau savo tortus kepti! Žiemą nuvalau sniegą, rudenį nurenku lapus. Tikrai yra ką veikti“, – juokiasi ji. Per 11 metų darbai gėlyne jai dar nė kiek nepabodo, anaiptol, kasmet darosi tik įdomiau.

Kuo toliau, tuo įdomiau darosi. Gražu, kai gėlės auga, skleidžiasi. Per 11 metų tapau landšafto dizainere! Jau bet kaip nesodinu: žinau, kas kaip auga, koks dirvožemis ir pH turi būti“ – šypsosi K.Šeniauskienė. Be to, Kristinos gėlynas įvertinimo sulaukė ne tik iš pravažiuojančių žmonių, bet ir konkursuose, kuriuose dalyvauti ir skinti prizines vietas senjorė pradėjo prieš 8 metus. „Daug kartų dalyvavau konkursuose, laimėjau „Metų kaimynas 2017“, „Metų kaimynas 2018“, „Žydintis Vilnius“, buvau įvertinta ir Vilniaus merų“, – vardijo K.Šeniauskienė.

 

Laura Apanavičiūtė