P. Lileikio nuotr.

Kiekviena šalta žiema ir prieš ją buvęs vegetacijos periodas būna kitokie. Taip ir vaismedžiai kiekvienais metais skirtingai pasiruošia žiemojimui ir skirtingai nukenčia nuo šalčių. Taigi kaskart reikia pasitelkti vis kitokius gelbėjimo būdus.

Genėjimas

Šalčiams jautriausi yra žiediniai pumpurai, vaisinės šakutės, ūgliai. Pirmiausia pašąla ūglių viršūnės, šerdis, popumpurinės šakučių dalys. Atsparesnės dalys yra mediena, žievė, o atspariausias – brazdas. Kai pašąla žiediniai pumpurai ar ūglių viršūnės, tai laikoma mažu pašalimu, tačiau jis vaismedžiams pavojingas. Jei nesiimsime priemonių, kitais metais vaismedžiai gali dar labiau pašalti. Yra dvi priežastys: kai nušąla žiediniai pumpurai, tais metais augalas nežydi, bet formuoja žiedinius pumpurus. Dėl pašalimo būna sutrikusi augalo mityba ir žiedinių pumpurų formavimasis dar sustiprėja. Kitais metais toks augalas gausiai žydi, dar labiau nusilpsta ir labiau pašąla, nors būna ir ne tokia šalta žiema. Yra sakoma, kad pirmą šaltą žiemą vaismedžiai ištveria, o po antros – žūsta. Toks teiginys labai tinka slyvoms.

Kai vaismedžiai nedaug pašąla, po šaltos žiemos pavasarį patariama juos nugenėti. Pašalindami pašalusias dalis, skatiname augti naujus ūglius, mažiau formuojasi žiedinių pumpurų. Atjauninti vaismedžiai greičiau sustiprėja ir geriau pakelia kitas šaltas žiemas.

Stiprus pašalimas

Kai pašąla vaismedžių mediena, pumpurai, dalis žievės ar brazdo, tai jau vertinama kaip didelis pašalimas. Daugelis tyrėjų teigia, kad tokių vaismedžių smarkiai genėti negalima, nes jie sunkiai atsigauna, o dažnai visai žūva. Geriau jiems nieko nedaryti, palaukti, kol išsprogs pumpurai (dažniausiai tokių vaismedžių sprogsta miegantieji pumpurai ant storesnių šakų). Iš atžalų-vilkūglių sprendžiama, kurioje vietoje turi būti šalinamos nušalusios šakos. Jos šalinamos vasarą iki geriausiai augančių atžalų arba laukiama kito pavasario.

Kai vaismedžiai smarkiai pašąla, dažniausiai nukenčia ir žievė. Ji gali nušalti ir ne tokią šaltą, bet nepastovią žiemą. Visais atvejais pirmiausia reikia stebėti, ar nenukentėjęs kamienas, ir prireikus jį gydyti. Jeigu kamieną išsaugosime sveiką arba jį išgydysime, greičiau pasveiks ir visas vaismedis.

Papildomas tręšimas

Kai vaismedžiai pašąla, svarbu ne vien genėti. Ne mažiau aktualu pataisyti sutrikusią mitybą. Po šaltos žiemos beveik visada reikia patręšti vaismedžius papildomai azoto trąšomis, palaistyti, ypač jei būna sausas pavasaris.

Žiemos pradžioje, kai dar nebūna sniego, o šaltis pakyla iki 20 laipsnių, gali pašalti vaismedžių šaknys. Šaknims kritinė riba yra 12–14 laipsnių šalčio. Kai pašąla šaknys, vaismedžiai pavasarį išsprogsta ir dar auga iki vidurio vasaros, o apie birželio – liepos mėnesius pradeda nykti ir gali visai žūti. Kai šaknys mažiau pašąla, vaismedis nežūsta, bet ilgai neatsigauna. Jeigu žiemą kurį laiką sode nebuvo sniego, o spaudė didesnis kaip 20 laipsnių šaltis, pavasarį reikia būtinai patikrinti vaismedžių šaknis. Po vaismedžio vainiku atkasama žemė iki šaknų. Pirmiausia tikrinamos smulkiosios šaknys. Jeigu jos pašalusios, būna pa­tamsėjusios, negyvos. Storesnių šaknų gali būti patamsėjusi šerdis, daugiau pašalusių – ir mediena, žievė ar brazdas.

Įsitikinus, kad vaismedžio šaknys pašalusios, reikia nugenėti daug vainiko šakų, kad šaknys geriau išmaitintų likusiąsias. Taip pat reikėtų patręšti azoto trąšomis, ypač trąšų tirpalu. Jeigu pavasaris sausas, reikia palieti. Kai išsiskleidžia lapai, patartina augalą pamaitinti pro lapus. Pirmą kartą nupurškiama 0,3 proc. karbamido tirpalu, po dviejų savaičių – 0,5 proc. tirpalu. Jeigu augalai vis neatsigauna, tręšiama dar vieną ar du kartus.