Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kai ramybę drumsčia neprašyti svečiai

Įvairūs gyvūnai, apsilankantys užmiesčio soduose ir sodybose, gali padaryti nemažai žalos. Atsikratyti įsibrovėlių nelengva, nes jie įsitikinę, kad ši teritorija ir jiems priklauso.

Gudrieji bebrai

Vilniaus rajono Maišiagalos sodų bendrijoje netoli miško įsikūrusi Elena Razgūnienė jau seniai priprato, kad čia šeimininkauja bebrai, kurie užtvenkia vis didesnes teritorijas ir neprašyti ateina į pagalbą miškininkams. Tačiau vien miško jiems neužtenka – šį pavasarį bebrai nusprendė pasižvalgyti po sodininkų bendrijos teritoriją. Pirmiausia jie pasmaguriavo netoli tvenkinio augančia skiepyta rojaus obelaite. Čia pat augusi blindė buvo susmulkinta į gabalėlius. Po kurio laiko nugraužtų medžių atsirado ir daugiau, nuostolius skaičiavo ir kaimynai.

„Praėjusį savaitgalį atvažiavusi į sodą nustebau, nes prie šiltnamio pamačiau netikėtai atsivėrusią erdvę, – apie įsibrovėlių išdaigas pasakojo E.Razgūnienė. – Pasirodo, dangus švietė ten, kur dar neseniai augo geltonlapis lazdynas. Įdomiausia, kad bebrai nugraužė ne visą lazdyną – viduryje paliko vieną ilgą stiebą. Ironiškai pagalvojau, kad jie puikūs sodininkai, žino, jog iškart negalima visko išgenėti, reikia palikti nors vieną stiebelį, kad augalui būtų mažesnis stresas.“

Bebrai yra vieni protingiausių gyvūnų. Scanpix nuotr.

E.Razgūnienė, nors ir įvertino bebrų sumanumą, pasikvietė pažįstamą miškininką prašydama padėti išsaugoti medelius. Iš nukentėjusių sodininkų sudaryta komisija pagal plačią šliūžę atsekė iš miško į arčiausiai jo esantį bendrijos tvenkinį, kuriame vandens lygis aukštesnis, nei netoliese esančios bebrų užtvenktos pelkės. Miškininkų teigimu, kol to tvenkinio vanduo nebus nuleistas, tol bebrai nenurims. Juolab kad kitoje tvenkinio pusėje auga kelios didelės drebulės, kurios lyg masalas vilioja bebrus. Vienintelis būdas jų atsikratyti – samdyti medžiotojus. „Dabar tam netinkamas metas, nes bebrai veda jauniklius. Kai tik prasidės jų medžioklės sezonas, imsimės rimtai spręsti šią problemą“, – teigė E.Razgūnienė.

Nuo 2003 m. šalyje bebrų populiacijos gausa reguliuojama juos medžiojant. Šiuos gyvūnus leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 1-osios iki balandžio 15-osios pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytą tvarką.

Nemėgsta kvapų

Bebrai – vieni sumaniausių ir protingiausių gyvūnų, su jais kovojant tenka pasitelkti visą išmintį. Upių ir ežerų pakrantes užkariavę gyvūnai yra nepaprastai įžūlūs ir nė kiek nebijo žmonių. E.Razgūnienė prisiminė, kaip kartą paskambino šalia miško tvenkinių gyvenanti sodininkė ir pradėjo šaukti į ragelį, kad ji bijo išeiti į kiemą, nes ten vaikšto bebras. „Nuvažiuojame su vyru, o jos sode po obelimi ramiausiai tupi didžiulis bebras ir graužia obuoliukus“, – juokėsi sodininkė.

Norintiesiems atsikratyti tokių nekviestų svečių gamtininkas Selemonas Paltanavičius patarė prie pat vandens telkinių augančių medžių kamienus apsukti metaliniu tinklu. Nors estetinis vaizdas bus nekoks, tačiau nors medžius pavyks išsaugoti. Kitas receptas, kurį pasiūlė gamtininkas, tikrai nustebino. S.Paltanavičius rekomendavo skystą molį sumaišyti su ... šuns išmatomis ir šiuo mišiniu kas porą savaičių aptepti medžių kamienus. „Kadangi bebrui nepatinka kvapas, jis nesiartina prie medžio, – aiškino pašnekovas. – Po kurio laiko kvapui susilnėjus, reikia vėl nutepti kamienus.“ Vasarą teplioti medžių nereikia, nes tuo metu bebrai medžių negraužia. Taigi specialaus mišinio vertėtų pasigaminti rugsėjo viduryje ir tepti juo medžius tol, kol vandens telkiniai apsitrauks ledu. Kai tik ledas pradeda tirpti, vėl reikia prisiminti gamtininko patarimą – tepti kamienus minėtu mišiniu iki gegužės mėnesio. Beje, Europoje jau seniai pradėtos naudoti atitinkamą kvapą skleidžiančios medžiagos laukiniams gyvūnams privilioti arba atbaidyti.

Baikščiosios ūdros

Vienu metu ūdros mūsų šalyje buvo išnykusios (čia turėtų prisiimti kaltę mūsų tautiečiai, pamėgę jas gaudyti). Šie žvėreliai buvo įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, dabar jie pamažu gausina savo populiaciją. Pasigirsta balsų, kad ūdras jau reikėtų išbraukti iš Raudonosios knygos. Kad ir kaip būtų, šie mieli judrūs žvėreliai vis dažniau apsilanko privačiuose vandens telkiniuose ir smagiai juose žuvauja, kol neišgaudo visų žuvų. Viena ūdra per parą suėda apie 2,5 kg maisto, o visa šeimynėlė gali padaryti iš tiesų daug nuostolių auginantiesiems žuvis.

Scanpix nuotr.

Ūdrų lankymosi tvenkinyje pėdsakus išduoda žuvies kaulai ant kranto, o žiemą – pėdsakai (matyti tarp pirštų esant plėvelė). Ūdros dažnai painiojamos su kanadinėmis audinėmis. Šiuos invazinės rūšies gyvūnus leidžiama medžioti visus metus. Kanadinės audinės pėdsakuose nematyti plėvelės, jie panašūs į katės.

Taigi, kaip apsisaugoti nuo ūdrų? Juk šių neprašytų viešnių nevalia skriausti, už tai gresia didesnė nei 2 tūkst. eurų bauda. Medžiotojas Aleksas Bareikis pasiūlė įsigyti gerą sarginį šunį, kuris tikrai išgąsdins ūdras, mat jos yra labai baikščios. „Dar vienas metodas – tvora arba elektrinis piemuo. Šio įrenginio kaina yra palyginti nedidelė, laidininko viela turi būti pravesta nedideliu atstumu nuo žemės, taip pat svarbu, kad žolė būtų nupjauta, priešingu atveju elektros srovė nutekės į žemę. Tinkamai įrengtas elektrinis piemuo turėtų gerai apsaugoti nuo ūdrų“, – patikino medžiotojas.

Kelianti siaubą dievybė

Žaltys – vienas iš lietuvių tautosakos veikėjų, nešantis į namus laimę ir turtus, namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Nuo seno lietuvių jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju, tačiau jo kaimynystė daugeliui dabartinių žmonių nėra maloni.

Viktorija Labutytė, sodyboje pamačiusi didžiulį roplį, vos nenumirė iš baimės. „Žaltys pradėjo šliaužti per kiemą ir pasislėpė po klėtimi. Aš siaubingai bijau gyvačių, tiesą sakant, žaltį pamačiau pirmą kartą. Dabar sodyboje nebesijaučiu ramiai, labai bijau ant jo užminti“, – nuogąstavo moteris. O štai jos mama Žaneta Labutienė visai nejaučia žalčių baimės. „Šie įnamiai nėra nuodingi, todėl visai neišsigandau net ir pirmą kartą pamačiusi“, – sakė moteris.

FB nuotr.

Gamtininkas S.Paltanavičius, paklaustas, kodėl žalčiai traukia arčiau sodybų, aiškino, kad šiuos roplius vilioja netvarka – suverstos lapų, šiukšlių, lentgalių krūvos. Šalia jų suželia tankesnė žolė, būna daugiau drėgmės, todėl veisiasi pelės, varlės. Pasak gamtininko, jeigu kam nors nepatinka šių roplių kaimynystė, geriausias būdas juos išvilioti – labai gerai sutvarkyti aplinką prie savo sodybos. „Jei nebus pūvančio mėšlo, lapų krūvų, pastato apatinėje dalyje nežiojės skylių, o žolė aplink namą bus gerai nupjauta, žalčiai patys išsikraustys, nes neras tinkamų sąlygų. Šis metodas išbandytas ir labai gerai veikia“, – patikino gamtininkas.

Pasak S.Paltanavičiaus, žaltys žmogui nieko bloga nedaro. Jeigu roplys atsidūrė nepageidaujamoje vietoje, patartina jį lenkta lazdele, šepečiu ar žarstekliu atsargiai pakelti ir išnešti kur nors į drėgnesnę vietą, kur yra daug žabų, krūmų, nendrių ir pan. Pabandžius sugauti plikomis rankomis, paimtas už uodegos roplys gindamasis gali apšvirkšti išmatomis. Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį, tačiau nuo šios nuodingos gyvatės jį galima atskirti pagal galvos šonuose esančias dvi gelsvas arba oranžines dėmes, be to, per visą angies nugarą eina labai ryški zigzago linija. Žaltys neturi tokio rašto. Kitas nenuodingas Lietuvos roplys – gluodenas yra gerokai mažesnis už žaltį. Jie daugiausia užauga iki 30-ies centimetrų, o žalčiai gali siekti iki 1 metro ilgio.

Požemio rausikai

Kaip išvaryti kurmius iš sodybos? Tai iš tiesų filosofinis klausimas. Sodininkai pripažįsta, kad kovoti su jais yra beviltiška. Jei ir atsikratysi vieno kurmio, nėra garantijos, kad po kiek laiko jo vietoje neatsiras kito.

Sodininkės E.Razgūnienės teigimu, viena populiariausių priemonių yra spąstai. Jų yra įvairiausių rūšių, tačiau ar jie bus efektyvūs, taip pat negalima garantuoti. „Dabar gamintojai siūlo ir spąstų, ir cheminių atbaidančių priemonių, ir ultragarsą naudojančių prietaisų, tačiau kiekvieną pavasarį vėl išvystame įprastus kauburėlius“, – pripažino moteris.

Taigi, kaip atsikratyti (bent pabandyti tą padaryti) šių rausikų? Kurmiai jautrūs kvapui, todėl patyrę sodininkai siūlo į kurmiarausius įmesti po silkinės žuvies galvą. Taip pat teigiama, kad kurmiai labai nemėgsta česnako bei svogūno, sintetinių kvapų, tokių kaip žibalas, naftalinas, karbitas. Tačiau garantijos nėra, nes kurmiai prie kvapų gali tiesiog priprasti.

Šie žinduoliai turi neblogą klausą, todėl nemalonūs garsai sukelia jiems diskomfortą, jie stengiasi pabėgti (deja, kaip prie kvapų, taip ir prie garsų kurmiai gali ir priprasti). Šiam tikslui naudojamos elektroninės ultragarsinės priemonės. Jas reikia teisingai išdėlioti laikantis instrukcijos. Toks metodas turi ir trūkumų – prietaisai kainuoja, o nustojus juos naudoti po kiek laiko kurmiai gali sugrįžti. Kita liaudiška priemonė kurmiams atbaidyti yra įvairios barškančios konstrukcijos, savotiški vėjo malūnėliai. Tačiau gali būti, kad šis garsas greičiau įgris patiems šeimininkams, nei išbaidys kurmius. Specialistai tikina, kad padeda spąstai, tačiau skeptikų šiuo klausimu pakanka. Todėl patarimas toks: visų pirma turėtumėte apsispręsti, ar kurmių daroma žala tikrai yra tokia didelė. Jeigu juos išnaikinsite, tikėtina, turėsite kitą bėdą – jūsų augalus ir pievelę gali pradėti lankyti kiti kenkėjai, su kuriais susidoroti gali būti labai sudėtinga. Pagaliau galbūt tikslinga savo pastangas skirti sraigėms, šliužams naikinti. Jie didžiausią žalą padaro ant žemės augantiems augalams, daržovėms, naikina lapus, o kurmiai daugiausia darbuojasi po žeme.

Manoma, kad kurmiams išnykus gali padaugėti tokių kenkėjų kaip kurkliai, kurie, įsikūrę žemėje gali padaryti itin daug žalos. Todėl ar verta jaudintis dėl kurmių daromų eibių? Gal geriau į viską pažvelgti filosofiškai ir kartkartėmis jų urvus išlyginti, o itin gerai kurmių išpurentą žemę panaudoti gėlynuose ar daržuose.

 

Rekomenduojami video