LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Gryno oro ir didesnės erdvės dėl užsitęsusio karantino pasiilgę miestiečiai suskubo ieškoti būstų kaime. Pandemijos išvarginti pirkėjai neišrankūs – pastaraisiais metais pirko tiek vienkiemius, tiek senas, kapitalinio remonto reikalaujančias sodybas. Nekilnojamojo turto agentai džiūgauja rekordiniais 2020-ųjų pardavimais – karantino laikotarpiu parduotos ir „užsilikusios“ sodybos, šeimininkų neradusios ilgiau nei trejus metus.
Sodyba – labiau emocinis pirkinys
„Praėjusių metų balandį, gegužę ir birželį vadinčiau panišku ar karštligišku pirkimu“, – sako nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ brokeris Valentinas Karvelis, dirbantis Utenos, Ignalinos ir Zarasų rajonuose.
Pašnekovą nustebino tai, kad pirkėjai buvo visiškai neišrankūs: pirko ir kapitalinio remonto reikalaujančius namus, ir nuošalias sodybas. Pašnekovas svarsto, kad ne retas toks pirkinys padiktuotas emocijų užsisėdėjus karantine. „Anksčiau klientai aiškiai išsakydavo, ko ir už kiek nori. Jie buvo pasidomėję, paanalizavę rinką, susitaupę pinigų, leido sau pirkti namus paežerėse ar kitose vaizdingose vietose už 70–100 tūkst. eurų. Dabar apie 80 proc. pirkėjų apsisprendė pirkti po 2020 metų kovo. Man skambina ir sako: „Turiu 20 tūkst. ir man reikia sodybos.“ Nei kur, nei kaip, kokiu tikslu nesukonkretina, o jei paklausi, tepasako, kad tai nėra labai svarbu. Dabar tokių užklausų labai daug. Anksčiau taip nebuvo. Tie pirmieji karantino mėnesiai man priminė 2007-uosius, kai žmonės pirko viską, nežiūrėjo kiek kainuoja, nesvarbu kur – reikia ir viskas“, – pokyčius rinkoje pastebi V.Karvelis, pridurdamas, kad praėjus metams nuo pandemijos pradžios, būsto ieškoma jau gerokai ramiau, tačiau vis dar aktyviai.
Pavyzdžiui, Šiaulių apskrityje sodybų paieškų karštligė prasidėjo vasaros viduryje. NT agentūros „Capital“ biuro vadovė Šiauliuose Vilma Stupurienė pabrėžia, kad 2020-aisiais sodybų parduota rekordiškai daug. Net ir vangus pirmasis pusmetis nesutrukdė pardavimų skaičiumi aplenkti 2019-ųjų. „Parduotos net ir tos sodybos, kurioms niekaip negalėjome surasti šeimininkų trejetą metų. Praktiškai 95 proc. visų turėtų sodybų parduotos per praėjusius metus, – atvirai pasakoja V.Stupurienė, pridurdama, jog parduoti net ir miesteliuose esantys daugiabučių butukai. – Prieš dvejus ar trejus metus jų turėjome dešimtimis. Jų tiesiog niekam nereikėjo. Dabar viskas išparduota.“
Ką sako oficiali statistika
Registrų centro duomenų analitikas Paulius Rudzkis, palyginęs praėjusius metus su ankstesniais, pabrėžia pastebimai išaugusius gyvenamųjų namų pardavimus. „Šios tendencijos buvo stebimos šalies regionuose, kurie, tikėtina, viliojo pirkėjus dėl COVID-19 pandemijos apniukusios miesto kasdienybės ištrūkti kažkur į gamtą. Sodo namelių pardavimai taip pat augo, tačiau bendras jų kiekis nėra toks didelis, kadangi net ir sodininkų bendrijose esantys statiniai neretai būna įregistruoti ne kaip sodo nameliai, o kaip gyvenamieji namai ar statiniai“, – dėsto analitikas.
Poilsiui ar gyvenimui?
Ko ieškoma kaimo sodybose – ramaus poilsio ar vietos gyventi? Pasiruošusių pasilikti kaime, anot V.Karvelio, Rytų Lietuvoje mažuma. Didžioji dalis ieško sodybų, kuriose galėtų ramiai atsipūsti, dalis pirkėjų prasitaria norintys vasarą dirbti nuotoliniu būdu, o žiemą grįžti į miestą. „Norintys apsigyventi turi ir specifinių pageidavimų. Jie atsižvelgia į atstumą iki rajono centro, mokyklas, darželius, žiūri, kad būtų geras privažiavimas iki pagrindinio kelio. Namas turi būti tvarkingas, kad reikėtų minimalių investicijų arba idealiu atveju būtų galima įsikelti iš karto“, – dėsto pašnekovas.
"Nemaža dalis pirkėjų – emigrantai. Pirmoji pandemijos banga sugrąžino nemažai emigrantų, kurie pasisvečiavę Lietuvoje susidomėjo galimybe likti ir apsigyventi tėviškėje."
Šiaulių krašte situacija priešinga. Anot V.Stupurienės, pirkėjai ieško ne poilsio, o galimybės įleisti šaknis kaime. „Šiauliuose dauguma turi senelius ar tėvus, o šie – sodus ar sodybas, kur galima nuvažiuoti pailsėti, todėl pirkėjai yra rimtai apsisprendę likti gyventi regione“, – tikina ji.
Ir Lietuvoje gyventi galima
Kas gi tie pagrindiniai klientai, besidairantys į sodybas kaimuose ir miesteliuose? Abu VL kalbinti NT specialistai teigia, jog daugiausia tai jaunos, 25–40 metų šeimos su vaikais. Nemaža dalis pirkėjų – emigrantai. Pirmoji pandemijos banga sugrąžino nemažai emigrantų, kurie pasisvečiavę Lietuvoje susidomėjo galimybe likti ir apsigyventi tėviškėje. „Pandemijai užsitęsus, parvykėliams Lietuvoje teko praleisti porą mėnesių. Klientai man pasakojo įsitikinę, kad ir Lietuvoje galima gyventi. Emigrantai sudarė apie pusę visų mūsų pirkėjų. Jie dirbdami svetur sutaupė apie 10–20 tūkst. eurų, o Šiaulių apskrityje už tokią sumą vidutinišką sodybą tikrai galima įsigyti. Be to, užsienyje gyvenusiems lietuvaičiams į darbą vykti apie valandą yra normalu, todėl ir gyventi nutolus 30 km nuo miesto – jokia problema“, – dėsto V.Stupurienė.
Tarp norų ir galimybių
Apie kokias sodybas svajoja pirkėjai? Kuriuos objektus parduoti lengviausia? Rytų Lietuvoje dirbantis NT brokeris sudėlioja idealios sodybos paveikslą – tvarkinga, atitolusi 60–70 km spinduliu nuo Vilniaus, geriau jei būtų atoki, vienkiemyje, su geru privažiavimu, kainuojanti 30–50 tūkst. eurų.
Vis dėlto didesnės dalies gryno oro ieškančių pirkėjų biudžetas kuklesnis – 10–30 tūkst. eurų. Kai finansai riboti – žabojami ir įgeidžiai. Anot V.Karvelio, klientai su tokiu biudžetu nereiklūs: svarbu stogas virš galvos, krosnis pasišildyti. Kylant kainai dažniausiai dairomasi vietos, nereikalaujančios kapitalinio remonto, kur būtų galima įsikelti iš karto. „Tokios pačios būklės sodyba Zarasų ar Ignalinos rajonuose visuomet kainuos pigiau nei, pavyzdžiui, Širvintų, Ukmergės ar Anykščių rajone. Kainų skirtumą lemia atstumas iki Vilniaus“, – patikina V.Karvelis.
V.Stupurienė atkreipia dėmesį, kad iš Šiaulių persikeliančios šeimos ieško būsto aplinkiniuose miesteliuose, o iš užsienio sugrįžę lietuviai puikiausiai perka ir namus vienkiemiuose. „Jie pagyveno susispaudę, todėl natūralu, kad norisi erdvės, nuosavos žemės“, – pastebi pašnekovė.
Perka iš santaupų
Į tėvynę grįžę migrantai Šiaurės Lietuvoje pirko sodybas iš santaupų, o vietiniai pirkėjai neišsivertė be bankų pagalbos. Ne viena sodyba įsigyta ir su parama pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms regionuose. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje būsto dairomasi iš savų lėšų. V.Karvelis patikina, kad pastaraisiais metais sodybos vienareikšmiškai perkamos iš savos kišenės. Pasak jo, tik apsisprendę likti kaime klientai ima paskolą.
Sklypas – ateičiai
NT brokeris tikina pastebintis išaugusią sklypų paklausą. Vis dėlto, juos perka tik tuo atveju, jei bus galimybė statytis būstą. Jam antrina ir V.Stupurienė. NT ekspertė atkreipia dėmesį į tai, kad iki pandemijos sklypai buvo perkami jau turint aiškų projektą, pasamdžius architektus, o dabar į tai žiūrima kaip į investiciją su idėja: „O jei ateityje sugalvosiu pasistatyti.“
Žvelgiant į oficialią žemės sklypų pirkimo statistiką, regionuose bendras jų skaičius pernai ir mažėjo, tačiau bendrai visoje šalyje sklypų pardavimai augo. „Čia priežastis gali būti ta, kad nemažą jų dalį sudaro miestuose esantys sklypai. Pavyzdžiui, pirkdamas naują butą, kartu su juo savininkas įsigyja ir nedidelę dalį sklypo, ant kurio stovi daugiabutis“, – aiškina Registrų centro analitikas P.Rudzkis.
Pajautė vidinę ramybę
Maršrutu Vilnius–Ukmergės rajonas jau devintą mėnesį kursuojanti vilnietė Rosana Eismantė su šypsena pasakoja apie savo seniai svajotą pirkinį – „gryčią“ vienkiemyje. „Karantinas – atsitiktinumas. Sodyba mano planuose jau daug metų. Vis žiūrėdavau skelbimus, bet tuo viskas ir baigdavosi. Taip sutapo, kad vyriausias sūnus laikė vairavimo egzaminus ir kad nereikėtų praktikuotis vairuoti be tikslo, pradėjome važiuoti apsižiūrėti sodybų. Aišku, per karantiną naujas pirkinys suteikė laisvės pojūtį, kad gali išvykti iš miesto, nereikia sėdėti užsidarius bute. Netgi Kalėdas sutikome sodyboje“, – prisimena pašnekovė.
Moteris džiaugiasi, kad sodyba yra iš dalies panaši į tą, apie kurią svajojo nuo vaikystės. Rosana visuomet norėjo dviejų galų „gryčios“ su juodais rąstais ir baltomis langinėmis. Moteris pasakoja radusi daug didesnį, geriau išsilaikiusį buvusio ūkininko palivarką, kuris labai patiko ir jos vaikams, tačiau ten pabuvojusi pajautė, kad paieškas dar teks pratęsti. „Jau netgi buvau davusi rankpinigius, paprašiau šeimininkų, kad leistų mums savaitgalį pabūti. Jau tada supratau, kad ten ne mano vieta. Sodyba, kurią dabar turiu, iš tiesų labai nepatiko mano vaikams. Jie protestavo, kad čia nebus, nemiegos, stebėjosi, kad vietoje grindų yra kalneliai – jie taip vadino aslą. Kai vaikai galop sužinojo, kad pirmosios sodybos neperkame, labai nusiminė. Antrą kartą apsižiūrėti dabartinės sodybos atvykau viena. Atrodo, čia visiškai nieko gero nebuvo: pastatai sukežę, apgriuvę, jų vertė labai žema, bet aš vis vien čia vaikščiojau išsišiepusi, viduje buvo ramu ir gera, širdis dainavo“, – prisimena pašnekovė, neabejodama, kad lemiamą sprendimą padiktavo širdies balsas.
Vilnių keis į šešių „gryčių“ kaimą
Svarbiais aspektais renkantis būstą kaime Rosanai pasirodė ir privatumas, ramybė, sąlyginai nedidelis atstumas iki sostinės. Paklausta, ar ruošiasi pasilikti gyventi, moteris neneigia puoselėjanti tokią idėją ir pamažu tam besiruošianti. Pasak jos, kol vaikai mokosi Vilniuje, galimybės persikraustyti nėra, tačiau jauniausiai atžalai jau 16, tad vaikams pakėlus sparnus, moters kraustynės ne už kalnų. „Po sodybos įsigijimo dar nebuvo savaitės, kad joje neapsilankyčiau. Galiu dirbti nuotoliniu būdu, kaime puikiai veikia internetas. Gyvenu tarp sodybos ir Vilniaus: tris dienas praleidžiu sodyboje, keturias – Vilniuje arba atvirkščiai. Užaugus vaikams noriu likti kaime, didmiestyje savęs nematau“, – atvirai sako Rosana, savo naują gyvenamąją vietą meiliai vadindama šešių „gryčių“ kaimu.
Naujakurė sodietė užsimena ir apie ateities planus: ji norėtų tvenkinio prie namų, kiek paremontavus tvartą ten įleisti gyventojų (vištų, žąsų, ančių pulkelį, keletą avių), taip pat svarsto užsiimti bitininkyste. „Mėsos nevalgau, todėl gyvuliai ne dėl prasimaitinimo, o dėl grožio“, – šypteli pašnekovė.
Atstato save ir sodybą
Moteris neabejoja, kad antrą kartą rinkdamasi sodybą daugiau atsižvelgtų į praktinius klausimus: kokio išsilaikymo rąstai ir „balkiai“, kaip atrodo palėpė, ar šulinyje yra vandens, kokios jis kokybės. „Viso to neapžiūrėjau, bet man pasisekė – šulinį išvalė, vandens daug, jis labai skanus. Draugės dabar man sako suprantančios, kodėl pirkau apleistą „gryčią“ – atstatydama seną sodybą atstatau ir save. Į tai žiūriu kaip į kūrybą, savirealizaciją. Kiekvieną kampą atkovodama jaučiuosi be galo gerai. Bute būdama, atrodo, dūstu, juk kiek galiu knygas skaityti ar filmus žiūrėti“, – pripažįsta Rosana.
Išmoktos pamokos
Padirbėjusi sodyboje Rosana spėjo įsitikinti, kad norint imtis renovacijos kyla ir nemažai iššūkių: kaimuose trūksta samdomų darbininkų, o vietiniai meistrai, pajautę, jog gali pasinaudoti žinių spragomis – gudrauja. „Jeigu samdau įmonę iš Kauno, darbininkai dejuoja, kad tolimas privažiavimas. Dėl to keisti lubas ir grindis pasamdžiau du ukmergiškius. Jie darbą atliko tikrai gerai, bet vis tiek jaučiasi piktnaudžiavimas, kai juos samdo statybos reikaluose nenusimananti moteris. Aišku, mano charakterio savybės pakišo koją. Vis galvoju, kad jei su kuo nors gražiai elgiesi, gausi tą patį. Tai nepasiteisino. Reikia būti griežtai, reikliai, tikrinti visas sąskaitas. Su darbininkais išsiskyrėme iš tiesų nemaloniai. Aš pervesdavau nemažas sumas medžiagoms, jie man žadėjo rinkti čekius, sąskaitas, o kai paprašiau susėsti ir peržiūrėti, kur ir kam iškeliavo pinigai, gavau atsakymą, kad jokių kvitų nėra, nes daug kas buvo paimta tiesiog iš jų garažo. Jų pamoką išmokau – tvarkydama kitą namo dalį prašysiu sąmatos, nemokėsiu į priekį“, – klaidų tikina nekartosianti sodybos šeimininkė.
Nuotolinis darbas kaime
Anot finansų analitiko Mariaus Dubnikovo, išaugusią meilę kaimui ir užmiesčio sodyboms lėmė per karantiną susiformavęs supratimas, kad žolės lopinėlis yra daug vertingesnis negu butas miesto centre. Ekspertas įžvelgia naują investicijų tendenciją – perkami ne centriniai miestų butai, o nuošalesnės sodybos. „Sklypų, sodybų paklausa didėja. Žmonės suprato, kad gali dirbti per nuotolį“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.
M.Dubnikovas įsitikinęs, kad didžiausia dalis emocinių NT pirkinių – pajūryje. Antai žmonės norėję, tačiau negalėję įsigyti būsto Ispanijoje ir kitose egzotiškose šalyse tenkinosi lietuvišku pajūriu.
Nors dauguma tikėjosi nekilnojamojo turto kainų mažėjimo, per pandemiją kainos šovė aukštyn. Natūraliai kyla klausimas: pirkti sodybą dabar ar laukti, kada jos atpigs? „Priklauso nuo to, koks poreikis. Jeigu šeima nori kraustytis, gyventi, dirbti nuotoliniu būdu, vargu ar kas nors lauks. O jei sodyba perkama su noru ją išnuomoti – būtina apskaičiuoti, kaip ji atsipirks per, pavyzdžiui, 20 metų. Jeigu atsiperkamumas yra daugiau nei du dešimtmečiai, reikėtų pasvarstyti, ar tikrai verta investuoti“, – įsitikinęs finansų analitikas.
M.Dubnikovo nuomone, šiuo metu mažiau rizikos investuoti į sodybas užmiestyje žemyninėje šalies dalyje, o rizikingiausia – į nekilnojamąjį turtą pajūryje.
Sodybų atsisako ne tik senjorai
Kas yra pagrindiniai sodybų pardavėjai? Pasak NT specialistų, didžioji dalis pardavėjų yra senjorai, išsikeliantys gyventi pas vaikus į miestą, kiti – paveldėtojai, nenorintys įsipareigoti kaimui, treti – sodybas prieš keletą metų įsigiję, tačiau jų išlaikyti nebenorintys pirkėjai. „Pastarųjų ne tiek ir mažai. Jie suprato, kad turėti sodybą reiškia ne tik gulėti hamake ar pavėsinėje. Ją reikia šienauti, puoselėti. Priežiūra atima ne tik daug laiko, jėgų, bet ir, neslėpkime, pinigų, – dėsto V.Karvelis, pridūręs, kad ne vienam klientui yra padėjęs nupirkti ir vėliau parduoti tą pačią sodybą. – Nenoriu būti blogu pranašu, bet jaučiu, kad po metų ar dviejų vėl padaugės žmonių, norinčių parduoti dabar dėl karantino perkamas sodybas.“
Gyvenamųjų namų, sodo namelių ir žemės sklypų pardavimai 2019–2020 metais
| Metai | Gyvenamieji namai | Sodo nameliai | Žemės sklypai |
| 2019 | 8 964 | 447 | 59 109 |
| 2020 | 9 719 | 650 | 57 276 |
Šaltinis: Registrų centras
