Scanpix nuotr.

Kardeliai – gėlynų puošmena. Juos gėlininkai mėgsta dėl to, kad nesudėtinga auginti, ir dėl turtingos spalvų paletės – nuo sniego baltumo iki tamsios žemės spalvos.

Sodinimas

Kardeliams tinkamiausia derlinga, giliai įdirbta, puveninga, nerūgšti (pH 7) dirva, saulėta, apsaugota nuo vėjo vieta. Žemėje neturėtų būti neperpuvusių augalų ar piktžolių liekanų – dėl jų kardelius gali apnikti ligos. Dirva paruošiama iš rudens – įterpiama perpuvusio mėšlo, 5 kg kaulamilčių 100 kv. m. Pavasarį išpurenama, išberiama 5 kg superfosfato 100 kv. m. Sausa dirva prieš sodinimą palaistoma. Pasodintų dar nesudygusių kardelių nereikia laistyti, nes laistant dirva susiplūkia, susidaro plutelė, nepraleidžianti oro, ir šaknys prastai auga.

Kardeliams ypač tinka dirvos, kuriose anksčiau augo žemuogės, česnakai, pomidorai, pupelės, serenčiai. Jų nerekomenduojama sodinti ten, kur augo morkos ar kiti šakniavaisiai, šalia kryžmažiedžių augalų, kurių žiedai vilioja labiausiai paplitusius kardelių kenkėjus – tripsus.

Į dirvą gumbasvogūniai sodinami, kai ji sušyla iki 10 laipsnių, paprastai tai būna gegužės pradžioje. Norint, kad kardeliai pražystų rugsėjo mėnesį, jie sodinami gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Labai svarbu, kad pasodintiems kardeliams netrūktų drėgmės, jei dirva sausa, būtina palaistyti. Susiformavusi gera šaknų sistema užtikrina tinkamą augalo mitybą. Norint, kad kardeliai žydėtų skirtingu laiku, gumbasvogūniai sodinami kas 10 dienų nuo gegužės iki birželio mėnesio.

Sodinant tarp augalų paliekami 15–20 cm tarpai. Sodinimo gylis priklauso nuo svogūnėlio dydžio, amžiaus ir dirvos. Suaugę gumbasvogūniai sunkioje dirvoje sodinami 7 cm, vidutinio sunkumo dirvoje – 10 cm, lengvoje dirvoje – 12 cm gylyje. Smulkūs svogūnėliai sodinami 5–8 cm gylyje. Mažesni nei 1,5 cm gumbasvogūniai vadinami gumbapumpuriais. Jie sodinami 3–5 cm gylyje. Gumbapumpurius reikia sodinti bent savaitę anksčiau nei gumbasvogūnius, kad iki rudens išaugtų dideli, sodinimui tinkami gumbasvogūniai.

Auginimas

Per visą kardelių augimo laiką dirva turi būti puri, nepiktžolėta ir pakankamai drėgna. Kardelius reikia laistyti gausiai, bet nedažnai. Ypač daug drėgmės reikia žiedynkočiui formuojantis (3–4 tikrieji lapeliai) ir augalui žydint. Jei reikia, augalai pririšami prie kuoliukų. Kai kardeliai užaugina trečiąjį tikrą lapelį, jie pirmą kartą patręšiami. Purenant dirvą, apie kardelius į 1 kv. m dirvožemio plotą įterpiama 20 g amonio salietros, 10 g kalio chlorido, kardeliai gausiai paliejami. Per didelis trąšų kiekis gali paskatinti grybinių ligų atsiradimą, paprastai pertręšti augalai išaugina gausią lapiją, žiedai būna mažesni arba augalai visai nepražysta.

Susiformavus žiediniams pumpurams, iki pat žydėjimo pabaigos augalams reikia daugiau fosforo ir kalio, todėl rekomenduojama tręšti 0,1 proc. kompleksinių mineralinių trąšų (NPK-8:11:35) tirpalu. 10 l vandens reikia 10 g trąšų. Kad gėlės nenudegtų, tręšiant reikia stengtis ant jų neužpilti tirpalo, trąšos pilamos 10 cm atstumu nuo augalo.

Kardelių ligos

Kaip ir daugelį augalų, kardelius taip pat puola ligos ir įvairiausi kenkėjai. Pažeisti lapeliai nuskinami ir sunaikinami. Kardelių tarpueiliuose pasodinti česnakai atbaido kenkėjus, dezinfekuoja dirvą, be to, česnakai užauga labai dideli ir sveiki.

Fuzariozė – viena labiausiai paplitusių ir žalingiausių kardelių ligų. Būdingi ligos požymiai: sutrinka augimas, nuo viršūnės pradeda gelsti lapai. Smarkiau pažeisti augalai sudžiūsta. Ant iškastų gumbasvogūnių ir šaknų būna šviesiai rudų dėmelių, kurių vietoje atsiranda puvinys. Jeigu oras šiltas ir drėgnas, liga labai greitai progresuoja, lapai ir žiedstiebiai iškrypsta, augalas nustoja augti, žiedpumpuriai nudžiūsta dar nepražydėję. Ligą skatina per didelė dirvos drėgmė, aukšta temperatūra, augalų pertręšimas azoto trąšomis. Pastebėjus šia liga užsikrėstusius augalus, būtina nedelsiant juos išrauti ir sunaikinti.

Sausasis puvinys plinta tada, kai kardeliai auginami toje pačioje vietoje kelerius metus iš eilės. Ligos požymiai pradeda ryškėti praėjus 6–8 savaitėms po pasodinimo. Gelsta ir ruduoja lapų viršūnės, o vėliau – ir visas augalas. Smarkiau pažeistų augalų pūva stiebo pagrindas. Puvinio vietoje susidaro balta grybiena ir matyti rudai juosvi skleročiai. Priešingai nei fuzariozės atveju, motininiai gumbasvogūniai gali būti sveiki, o ant naujų atsiranda taškelių, susiliejančių į didesnes juosvas, dažniausiai apskritas, dėmeles. Jų būna ant viso gumbasvogūnio, bet daugiausia – išilgai bamblių. Perpjovus gumbasvogūnį matyti, kad liga pažeidusi sluoksnius. Po viršutine pajuodusia plėvele būna susikaupę daug skleročių. Dažnai gumbasvogūniai taip sudžiūsta, kad virsta susiraukšlėjusia mumija. Iš pažiūrėti sveikų gumbasvogūnių išaugę augalai gali pradžioje atrodyti sveiki, bet dažnai supūva dar prieš naujiems gumbasvogūniams išauginant šaknis. Taip dirva užsikrečiama skleročiais, kurie išsilaiko gana ilgai, net iki 11 metų.

Kekerinis puvinys plinta vėsiu ir drėgnu oru, pasireiškia rudomis dėmėmis ant lapų, balsvomis vandeningomis dėmėmis ant žiedų ir stiebo kaklelio bei svogūnų puviniais. Kai daug drėgmės, antžeminės pažeistos vietos apsitraukia pilku pelėsiu. Kai sausa ir temperatūra aukštesnė nei 21 °C, kekerinio puvinio sukėlėjai gali žūti. Pavojingiausias metas kardeliams – ruduo, todėl labai svarbu gumbasvogūnius iškasti prieš šalnas.

Rizoktoniozė kardelius apninka tartum puvinio dėmės ties lapų pagrindu – lapai pradeda gelsti, ruduoti, džiūti. Smarkiau apsikrėtę augalai nežydi ir žūsta. Pažeisti gumbasvogūniai būna be šaknų, dėmėti, lukštai lengvai atsiskiria, patys svogūnai gali atrodyti lyg išvirę.

Kovos su ligomis būdai

Sodinimui atrinkti tik sveikus gumbasvogūnius.

Periodiškai purkšti fungicidais, ypač kai šilta ir drėgna.

Susirgusius augalus pašalinti.

Į tą pačią vietą kardelius sodinti ne anksčiau kaip po 4–5 metų.

Rekomenduojama gumbasvogūnius mirkyti augalų, pasižyminčių fitoncidinėmis savybėmis, ištraukoje. Pavyzdžiui, pridėti pusę emaliuoto kibiro sausų serenčių, užpilti šiltu vandeniu ir palaikyti 2 paras. Šioje ištraukoje svogūnėliai mirkomi 8–10 val.

Gera priemonė – terminis svogūnėlių beicavimas. Paruošti svogūnėliai 15 min. mirkomi 54–55 °C temperatūros vandenyje, paskui staigiai atvėsinami šaltame vandenyje. Prieš sodinimą mirkomi 15 min. 50–53 °C temperatūros vandenyje.

Vegetacijos metu kardelius profilaktiškai nuo ligų rekomenduojama purkšti ugniažolių ir medetkų ištrauka.

Visų ligų profilaktikai rekomenduojama dirvą gerinti, valyti, dezinfekuoti, sodinti tokius fitoncidinius augalus, kaip serenčiai, nasturtos, garstyčios, medetkos.

Vegetacijos metu kardelius galima purkšti česnakų tirpalu (100 g 10 l vandens), laistyti kalio permanganato tirpalu (5 g 10 l vandens). Kalio permanganatas ne tik profilaktiškai apsaugo nuo ligų, bet ir papildo dirvą kaliu.

Ligų profilaktikai svarbi sėjomaina, piktžolių naikinimas, gumbasvogūnių beicavimas 10–15 min. fundazolu (30 g 10 l vandens), kalio permanganatu (10 g 10 l vandens).

 

Petras Klimas