Šventame Rašte sakoma, kad nepaprasto grožio Edeno sode augo daug augalų, gėlių, medžių - randama apie 120 pavadinimų

Pažvelgti į istoriją iš tūkstantmečių perspektyvos iš tiesų įdomu. Dar smagiau paieškoti sąsajų su dabartimi. Pirmiausia Dievas sukūrė dangų ir žemę, o antrąją dieną ėmėsi augmenijos. Antrajame Pradžios knygos skyriuje sakoma: „Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui […]“ (Pr 2, 8–9). Taigi kokias istorijas slepia Šventajame Rašte minimi augalai ir kiek jų žinome mes, dabartiniai žmonės.

Pavadinimų nėra

Šventajame Rašte sakoma, kad nepaprasto grožio Edeno sode augo daug augalų, gėlių ir medžių. Tarp jų buvo ir vienintelis Pažinimo medis, kurio vaisių valgyti Dievas neleido. Žmogus nebuvo klusni būtybė ir šiam įsakymui nusižengė, taip pasmerkdamas save ir savo palikuonis nelengvai egzistencijai Žemėje. Beje, Edeno sodo aprašyme nėra nurodomi augalų pavadinimai. Teologijos specialistai teigia, kad uždraustasis vaisius galėjo būti granatas, tačiau ar taip yra iš tiesų, įrodyti sunku.

Manoma, kad Pažinimo vaisius yra granatas.

Manoma, kad Pažinimo vaisius yra granatas.

Šventajame Rašte randame daugiau nei 120 augalų ir medžių pavadinimų, bet jis tikrai nėra patikimas augalų aprašymo šaltinis moksline prasme. Šventajame Rašte minimus augalus nuo mūsų skiria didžiulė laiko atkarpa, kitaip sakant, istorija ir nuolat kintanti kalba. O kur dar vertėjų, kurie tikrai nėra biologijos žinovai, interpretacijos – neretai skirtinguose vertimuose ir augalų pavadinimai skiriasi. Kita ne mažiau svarbi problema – kai kurių augalų aprašymas Šventajame Rašte yra toks apibendrintas, kad kalbėti apie rūšis nėra galimybių. Todėl dažniausiai biblinius augalus suvokiame abstrakčiai. Pavyzdžiui: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos“ (Mt 6, 28). Kokios tai lelijos, kaip jos atrodo, kokia jų rūšis – neaišku.

Šventame Rašte minimos lelijos

Šventame Rašte minimos lelijos

Pasak Jeruzalės biologijos ir gamtos mokslininkų, šiuolaikiniame Biblijos variante taip vadinamas Kristaus vainikas buvo nupintas ne iš erškėčių, o iš labai dygių zizifo (Ziziphus spinachristi) šakelių, būtent taip šį augalą vadino judėjai. Nenuostabu, kad, ieškant Šventajame Rašte minimų augalų kilmės ir tikrųjų pavadinimų, atsirado naujas mokslas – biblinė botanika. Ši mokslo šaka susijusi su etnologija, tautosakos ir literatūros tyrinėjimais ir sujungia šiuolaikinį mokslą su pačia religija.

Svarbiausias augalas

Ir vis dėlto galima teigti, kad vieną augalą tikrai galima atpažinti. Kai pirmieji žmonės paragavo uždrausto vaisiaus, „Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr 3, 7). Figmedis yra pirmasis Šventajame Rašte minimas augalas. Sakoma, kad šį augalą pirmiausia pamatė išlipusieji iš Nojaus laivo. Figmedis vadinamas ir vienu paslaptingiausių augalų: jis pats savaime viduje apsidulkina, nes vaisiaus viduje yra ir kuokelis, ir piestelė, todėl niekas nemato figmedžio žydėjimo.

Figos - vienos vertingiausių vaisių šiais laikais.

Figos – vienos vertingiausių vaisių šiais laikais.

Kaip bebūtų, simbolių kalba mokslininkams leido bent apytikriai nustatyti, kokie augalai minimi šventraštyje. Štai, pavyzdžiui, kviečiai, miežiai ir alyvuogės yra gerovės matas, o medžiai, žolės ir vaisiai – įvairių dorybių simboliai. Beveik visi augalai yra tarsi gyvenimo pavyzdys žmogui. Šventajame Rašte kalbama apie lelijas ir rožes, apie kipariso grakštumą ir Libano kedro didybę. Biblijoje randame ir konkrečių žinių apie to meto žemės ūkį. Žmonės augino javus, vynuoges, granatmedžius, palmes ir obelis.

Paroda

Jau keleri metai, kai prieš šv. Kalėdas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno botanikos sodo oranžerijoje atidaroma biblinių augalų paroda, kuri tapo beveik tradiciniu renginiu. Joje pristatomi seniausi Biblijoje minimi augalai, kurie auga VDU Kauno botanikos sode. Agronomijos mokslų daktarė Judita Varkulevičienė pripažino, kad, rengiant pirmąją, daug vertingos informacijos apie Biblijoje minimus augalus botanikams suteikė VDU Teologijos fakulteto dėstytojai. Jos teigimu, beveik visi bibliniai augalai atkeliavo iš egzotinių kraštų, tad jie mėgsta šviesą ir šilumą. „Dauguma egzotinių augalų primena išlepintus vaikus – reikalauja ypatingos priežiūros. Šiuos augalus auginti namuose nepaprasta. Ne kiekvienam mėgėjui tai gali pavykti: kartais net ir labai prižiūrimi bibliniai augalai nežaliuoja“, – pasakojo pašnekovė.

Vieni iš Biblijoje minimų riešutmedžių - migdolai.

Vieni iš Biblijoje minimų riešutmedžių – migdolai.

Biblinių augalų parodoje pristatoma apie keliasdešimt augalų. Tai jau minėtas figmedis, Jeruzalės Alyvų kalne augę alyvmedžiai, teisingumo simbolis granatmedis, Kristaus kančios augalu vadinamas lauramedis, finikinė palmė ir kt. Dažnas mūsų valgo kai kuriuos Biblijoje minimus vaisius – riešutus, obuolius, bananus. „Kiekvienas Biblijoje minimas augalas turi tam tikrą prasmę, – pasakojo J.Varkulevičienė. – Dauguma žmonių beveik visus juos žino, atpažįsta, bet kodėl šie augalai ten minimi ir kokia jų prasmė, tikriausiai daugeliui yra paslaptis.“

Simbolių kalba

Tarkim, alyvmedžių giraitė Biblijoje minima tris kartus. Šie medžiai simbolizuoja švelnumą ir didelius turtus, vaisiai – vaisingumą, ilgaamžiškumą, apsivalymą, šakos – taiką ir gerovę. Libano kedras minimas net 76 kartus. Šis medis buvo svarbus daugeliui senovės civilizacijų: finikiečiai iš kedrų gamindavo laivus, statydavo namus, pilis, šventyklas; egiptiečiai kedro dervą naudodavo mumifikavimui. Gilgamešo epe šumerai Libano kedrą vadina Dievo palapine. „Žydų raštuose minima, kad Libano kedrų deginimas žymi Naujųjų metų pradžią. Biblijos pranašo Izaijo knygoje kedras simbolizuoja pasaulio didybę“, – pasakojo J.Varkulevičienė.

Beveik visus Šventame Rašte minimus augalus galima atpažinti, bet kodėl jie ten minimi ir kokia jų prasmė, daugeliui yra paslaptis

Beveik visus Šventame Rašte minimus augalus galima atpažinti, bet kodėl jie ten minimi ir kokia jų prasmė, daugeliui yra paslaptis

Žydų kultūroje granatas – teisingumo simbolis. Šio vaisiaus kauliukai simbolizuoja žydų tautos gausą ir vienybę. Dėl žiedų grožio ir vaisių simetrijos šių augalų motyvai naudojami ir kaip religinis krikščionių simbolis. Leonardo da Vinčio paveiksluose vaizduojamo Mergelės Marijos laikomo Jėzaus rankose esantis granatas simbolizuoja kančios ir prisikėlimo tobulumą.

Afrikoje alaviją daug kas vadina dykumų lelija. Augalas šimtmečių šimtmečius laikomas stebuklu. Vienas seniausių dokumentų, įrodančių, kad alavijai buvo naudojami medicinai ir kosmetikai, datuojamas 3500 m. prieš Kristų. „Egipto papirusuose rašoma, kad karalienė Kleopatra alavijais palaikė savo grožį, naudojo juos odos priežiūrai. Alavijai minimi ir kaip viena sudedamųjų balzamavimo mišinių dalių“, – pasakojo J.Varkulevičienė.

Lankytojai supažindinami ir su augalo-ėriuko legendą pasakojančiu krūminiu vilnamedžiu, saldžiavaisiu pupmedžiu, kurio sėklos Senovės Romos laikais buvo naudojamos kaip valiuta, ir kitais įvairiomis istorijomis apipintais augalais. Lauramedis irgi minimas Biblijoje kaip šlovės, turtų augalas. Sportininkams pinti laurų vainikai, lapai naudoti kaip prieskoniai. Šiaip lauramedis yra gražus aplinką puošęs medis. Citrinos senovėje naudotos mumifikioti, balzamuoti, vandeniui dezinfekuoti, jomis gydė įvairius negalavimus, jose esantis vitaminas C stiprino sveikatą.

Biblijoje aprašomomis gėrybėmis - riešutais, datulėmis, vynuogėmis, obuoliais, lęšiais, daržinėmis pupelėmis - galime pasilepinti kasdien

Biblijoje aprašomomis gėrybėmis – riešutais, datulėmis, vynuogėmis, obuoliais, lęšiais, daržinėmis pupelėmis – galime pasilepinti kasdien

Biblinis sodas Lietuvoje

Ir vis dėlto ar lengva savo aplinkoje išauginti biblinį sodą? Kraštovaizdžio dizainerė Regina Sereikienė net neabejoja – lengviau negu bet kurį kitą. „Daugumoje mūsų sodybų jau auga bibliniai augalai. Šventajame Rašte daugelyje vietų rašoma apie lauko, pievų augalus, jie lyginami su žmonėmis. Žinoma, figmedžių, alyvmedžių gal ir neužauginsime pas save lauke, tačiau ne kartą minimi ąžuolai Lietuvoje auga.“

Pasak kraštovaizdžio specialistės, išvardyti visų augalų net neįmanoma – tarkime, išvarytas iš Edeno sodo, Adomas išsinešė levandą ir mirtą. „Pas mus šie augalai taip pat auga, – pripažino ji. – Mirta simbolizuoja nemirtingumą, pasigėrėjimą žmonėmis. Iš levandų ir mirtų gaminami eteriniai aliejai, abi jas galima naudoti kaip prieskonius.“

Biblijoje dažnai minimi riešutai. Senuosiuose raštuose rasime paminėtus ir dangiškus migdolus, kurie yra laimės simbolis, tais laikais žmonės augino pistacijas. „Žinoma, nei pistacijų, nei migdolų Lietuvoje neužsiauginsime, tačiau graikinius riešutus, kurių branduoliai primena žmogaus smegenis, drąsiai galime auginti ir mūsų klimato zonoje“, – aiškino dizainerė.

Žaliąją rūtą senovėje naudojo aliejams aromatizuoti, įvairiais gydymo tikslais ar ceremonijoms, vandeniui šventinti. Beje, nors rašoma, kad Adomas atsikando obuolio, iki šiol mokslininkai nepriėjo vieningos nuomonės, ar tikrai tai buvo obelis, jei taip, kokia, koks tas uždraustas vaisius? Obelis, obuoliai yra nemirtingumo, žmonijos išganymo ir atpirkimo simbolis. R.Sereikienės manymu, Šventajame Rašte minimos ir dilgėlės, usnys, daug rašoma apie pievų gėles. „Rašoma, kad tose pievose auga apie du tūkstančiai augalų, išvardijamos mums žinomos gėlės – tulpės, kardeliai, vilkdalgiai, aguonos, ir visos išliko iki mūsų dienų, – pripažino kraštovaizdžio specialistė. – Ne visi rožių gerbėjai žino, kad erškėtrožės ir rožės jau auginamos net penkis tūkstančius metų. Krikščionims pirmieji penki išsiskleidę rožės lapai simbolizavo Jėzaus žaizdas.