Joninių naktį, kai laukymėse įsižiebia laužai, vaikinai ir merginos šokinėja per ugnį ir plukdo vainikus, gūdžiame miške pražysta paslaptingas paparčio žiedas...

Nors paparčių miške auga daug, retas laimingasis gali pasigirti laimingu radiniu. Kodėl? Ogi paparčiai dauginasi ne sėklomis, o sporomis, todėl žydėti niekaip negali! Tačiau retai kam žinoma, kad už romantiškų sakmių slypi visai realus, tačiau nuo to nė kiek ne mažiau stulbinantis gyvosios gamtos reiškinys.

Bandymai atskleisti mitinio paparčio žiedo paslaptį gamtininkus jaudino nuo seniausių laikų. Rado jį rusų botanikas Konstantinas Serebriakovas. 1970 metais jis vadovavo ekspedicijai, kuri aprašinėjo Rusijos vidutiniosios juostos florą. Gūdžiame miške mokslininkas ir aptiko slėpiningąją „gėlytę“. Tiesa, radinys neatnešė savo radėjui nesuskaičiuojamų turtų, tačiau leido atspėti daugelio amžių istorinę paslaptį. O tikram mokslininkui tai kur kas svarbiau už bet kokius turtus.

Grybai taip pat šviečia

Laimingasis radinys pasirodė esąs kuklus ir neišvaizdus grybas iš diktiforų šeimos. Išties mūsų miškuose jis randamas pakankamai retai ir pasižymi keista savybe – vieną vienintelę naktį metuose „pražysti“. Ir ši naktis būna Joninių naktis. Žydėjimo metu iš žemės išdygsta plonas grybas ir išskleidžia savo švelnų „skėtuką“. Tuo momentu iš po jo kepurėlės pasirodo lakšteliai, nuausti iš ploniausių šviečiančių siūliukų, skleidžiančių ryškią rubininę šviesą.

Pačiam grybui ši šviesa būtina grynai praktiniais sumetimais: į ją, kaip į ugnį, sulekia naktiniai vabzdžiai. Bet, be šviesos, grybas dar skleidžia ir svaiginantį kvapą. Kvapas sklinda iš gleivių, kuriose esama grybo sporų. Aromato ir šviesos suvilioti, drugiai ir musės puotauja „grybienos želė masėje“, o pasisotinę nuskrenda, ant savo kūnelio nusinešdami mažytes grybo sporas.

Grybas-gėlė, paliktas naktinių svečių, virsta bjauria gličia mase ir dingsta nuo žemės paviršiaus iki kitų Joninių. Jo sporas vabzdžiai išnešioja gana toli, bet jis vis tiek lieka reta ir mažai žinoma rūšimi, nes gali gyventi tiktai po vešliais paparčio lapais. Šio keisto grybo grybieną ir paparčių šaknis sieja biologinė simbiozė, todėl sporos, nepatekusios po svetingais paparčių lapais, paprasčiausiai žūsta.

Stebuklingos galios

Anksčiau, kai miškų ir jų gyventojų buvo nepalyginti daugiau, o žmonių kur kas mažiau, drąsūs lobių ieškotojai kur kas dažniau negu dabar susidurdavo su šiuo slėpininguoju fenomenu. O kadangi grybo „žydėjimas“ būdavo matomas tiktai iš po paparčių, tai šviečiantis grybas ir būdavo laikomas paparčio žiedu. Kokių tik stebuklingų galių jam nepriskirta! Štai ką rašė garsusis rašytojas Nikolajus Gogolis: „Žmogus metė paparčio žiedą žemyn. Ir – koks stebuklas! – žiedelis nenukrito tiesiai, o ilgai skriejo ugniniu rutulėliu rūke, tarsi plaukė oru. Pagaliau pamažu ėmė leistis ir nukrito taip toli, kad vos buvo matyti jo žiedelis, ne didesnis už aguonos grūdą. „Čia, – niūriai sušnibždėjo žmogui senė. – Kask čia, Piotrai. Tu pamatysi tiek aukso, kiek tau niekada net nesisapnavo.“

Antroji paslaptingą augalą supančių legendų dalis, pasirodo, esanti gana artima tiesai: grybo psichotropinės galios gana didelės. Žolininkai, gerai žinantys apie „liepsnojančio žiedelio“ specifinį poveikį žmogaus psichikai, jo pagrindu gamino ypatingus nuovirus. Bet koks žmogus, jų paragavęs, tarsi šamanas po musmirių viralo, įpuola transo būsenon – jį ištinka haliucinacijos ir fantastiški reginiai. Galima sakyti, kurį laiką jis tampa savotišku aiškiaregiu – jo pojūčiai smarkiai paaštrėja. Iš čia, matyt, ir kilo legenda apie paparčio žiedo gebėjimą suteikti žmogui galią matyti po žeme paslėptus turtus.

Ina Laumenytė