Kuo gali patraukti išrankiuosius lietuvius kaimo turizmo sodyba? Pasak Dirmeikių šeimos, valdančios sodybą „Oreivių užuovėja“ Širvintų rajone, Musninkų seniūnijoje, sudominti gali jos išskirtinumas . Tą jie ir daro: sodyboje įprasminę savo pomėgius ir kelionių po pasaulį patirtį, sutuoktiniai sukūrė neįprastą akiai aplinką, kurioje gausu eklektiškų elementų.

Svečiai iš viso pasaulio

Dirmeikių sodybos interjero ir eksterjero apipavidalinimo idėjas sugalvojo patys šeimininkai. Tiesa, kai kuriuos kūrinius daugelis architektūros ir kraštovaizdžio dizaino specialistų įvertintų nevienareikšmiškai, tačiau gyvenimu besidžiaugiančiai šeimai tai nė motais.

Oreiviai Arvydas ir Danguolė Dirmeikiai įsigijo sodybą dėl gana proziškos priežasties – Vilniuje šeimai trūko vietos susidėti oro balionams, todėl kilo mintis, kad neblogai būtų užmiestyje turėti bazę, kur įsikurtų su visais savo pomėgio atributais, galėtų į ją pasikviesti bendraminčių ir draugų. Nusipirkę sodybą, pirmuosius penkerius metus sutuoktiniai važinėjo į ją iš Vilniaus ir tvarkėsi, nes įsigytas nekilnojamasis turtas buvo išties labai apleistas, sulūžęs. Pirmieji nauji statiniai buvo lauko tualetas ir pirtis.

M. Ambrazo nuotr.

Atėjus laikui, šeima subrendo ramiam ir turiningam gyvenimui nuošalyje nuo miesto šurmulio. Pasak Arvydo, kiekvienas paukščiukas turi savo lizdą, tad ir žmogus turi turėti savo kampą, kuriam atiduotų širdį. „Visada norėjau, kad mano lizdelis būtų gražus, – dalijosi mintimis oreivis. – Būdamas užsienyje ir pamatęs kokį įdomų sprendimą, pritaikydavau jį kurdamas savo aplinką. Daug idėjų gimė skraidant balionu ir šnekantis su Dievuliu.“

Pradėjus statybas, nuolat trūko pinigų, todėl Dirmeikiams teko apsispręsti: jie nutarė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą. Šeima išpardavė savo nekilnojamąjį turtą ir prieš dvidešimt metų persikėlė į sodybą, kur pradėjo plėtoti kaimo turizmo verslą, tačiau neapleido ir savo pomėgio – oreivystės.

„Rajone mes buvome vieni iš pirmųjų, pabandę plėtoti kaimo turizmą ir iš to išgyventi, – pasakojo Arvydas. – Tačiau svarbiausia, kad čia mes jautėmės laimingesni nei mieste, nes čia buvo mūsų kūrybinės dirbtuvės, čia mes dirbome, svajojome. Kai prieš daugelį metų draugams atskleidžiau savo idėjas, kaip ketinu čia viską padaryti, mane pavadino Svajuku. Dabar taip nebevadina, nes daugelį savo minčių realizavau.“

M. Ambrazo nuotr.

Šiandien pas Dirmeikius noriai atvyksta svečių iš įvairiausių pasaulio kampelių, jie čia smagiai leidžia laiką. Pasak šeimininko, kitaip ir būti negali, juk čia – oro balionų Meka.

Mažasis zoologijos sodas

Pokyliams ar draugų susibūrimams rengti sodyboje įrengtos dvi įspūdingos salės: Oreivių, įkurta po oro baliono kupolu su ugniakuru viduryje, ir puošnioji Pokylių menė su parketinėmis grindimis. Būdamas Norvegijoje, šeimininkas susižavėjo mažų poilsio namelių idėja, todėl ir Lietuvoje tokių pastatė. Iš senos medienos surentė malūną.

Didžiuliame kieme pastatytame narve gyvena dekoratyvinės vištos, spalvingieji fazanai, povai, burkuoja gražuoliai balandžiai, laksto įvairiaspalviai triušiukai. Kiemo tvenkinyje plaukioja antytės. Mini zoologijos sodas ypač traukia vaikus, jie mėgsta čia leisti laisvalaikį stebėdami gyvūnus. Čia pat kurkia varlės, gyvena vėžiai. Kieme yra didelė pastogė su ugniakuru, kur ant žarijų galima išsikepti kepsniukų. Iš lizdą primenančios pavėsinės senos pušies kamiene galima grožėtis įvairiaspalvėmis žuvytėmis tvenkinyje, išgerti čia puodelį kavos.

M. Ambrazo nuotr.

Ne kartą svečiai Dirmeikių šeimai atvirai prisipažino, kad ši vieta jiems atrodo keisčiausia pasaulyje. Beje, tiek interjero tiek ir eksterjero stilių ir elementus sugalvojo patys šeimininkai, jokių dizainerių nesamdė. Vaikštant po kambarius susidaro įspūdis, kad čia karaliauja įvairiausių stilių kratinys, tam tikras chaosas ir naivus liaudiškas kičas. Sodyboje gausu senų buities daiktų, prieškario Lietuvos baldų, lovatiesių, o dekoruotos ir nutapytos sienos derinamos su metalinėmis grandinėmis, kryžiais, akėčiomis, kalvių ir stalių įrankiais. Įsigiję sodybą, šeimininkai daug ką darė savo rankomis.

Šį naują savo gyvenimo periodą Danguolė Dirmeikienė pavadino tikruoju pašaukimu. Beje, prie jau keliasdešimt metų kartu skaičiuojančios šeimos židinio moteriai tenka labai svarbus vaidmuo. Ji ir oro balionų navigatorė, vairuotoja, namų šeimininkė, maisto gamintoja, ir interjero kūrėja. Savo kūrybos sprendimais kartu su vyru ji didžiuojasi – juk svečiams net akys iššoka ant kaktos pamačius tokį fantazijos šėlsmą. Kiekvienas atvykėlis čia gali pasirinkti kambarį pagal savo skonį, o sodybos šeimininkams apie svečius daug pavyksta sužinoti pagal tai, kokį kambarį jie pasirenka.

M. Ambrazo nuotr.

Teminiai kambariai

Kiekvienas svečiams skirtas kambarys turi savo pavadinimą ir temą. Štai Gaspadinės kambaryje gausu nėrinių, čia kabo iš šiaudų surištas sodas, stovi verpimo ratelis, sudėti krepšiai, ant prieškariu pagamintų lovų užklotos austos lovatiesės. Gaspadoriaus kambaryje pagrindinis objektas –  priekalas, įprasminantis vyriškumo esmę, jame yra ir obliuoti skirtų įrankių, o lova padaryta iš vežimo. Ant sienos kabo A.Dirmeikio šeimos nuotraukos. Piemenėlio kambaryje – iš šakų suregzta lova, ant sienos idiliškas vaizdelis su tyvuliuojančiu ežeru ir plaukiojančiomis gulbėmis, svaiginamą kvapą skleidžiantis šienas.

„Įdomu tai, kad dažniausiai pasirenkamas šis paprastutis kambarys, greičiau primenantis tvartelį, – ne kartą čia buvo apsistoję Seimo nariai, Vyriausybės atstovai, galbūt tai jiems primena mūsų tradicijas, pagaliau pačių vaikystę“, – svarstė Danguolė.

M. Ambrazo nuotr.

Atskiras aukštas skirtas keturių metų laikų temai – praveri duris ir patenki į pavasarį arba žiemą. Pavasario kambaryje vyrauja rožinė ir salotinė spalvos, o rudens kambarį apipavidalina sudžiūvę lapai, obuoliai ir milžiniškas krepšys-lova, kurią nupynė vienas auksarankis senukas. Kartais šeimininkų fantazijoms įgyvendinti prireikia įvairių auksines rankas turinčių žmonių, kurių jie ieško kaimuose.

Dangus

Viename iš aukštų gali pasijusti atsidūręs danguje. Saulės kambarys apakina spindesiu. Spindinčia medžiaga išmuštą kambarį labai mėgsta čia apsilankantys Izraelio gyventojai. „Čia pas jus tiek auksą primenančių daiktų“, – sako jie. Šeimininkai neprieštarauja: „ Taigi netgi klozetai pas mus auksiniai.“

„Tokie akcentai kartais žmogų šokiruoja, bet kartu priverčia užmiršti kasdienybę, – teigė šeimininkė Danguolė. – Tuo labiau kad lietuvių jau nenustebinsi prabanga, jie važinėja po pasaulį, mato viską, o štai tokie kambariai juos išmuša iš pusiausvyros. Kiti stebisi – pusę pasaulio išmaišiau, tačiau tokių dalykų dar nemačiau. O mums tai – kasdienybė.“

M. Ambrazo nuotr.

Mėnulio kambarys turi savo istoriją, dėl jo šeimininkai nemažai ginčijosi. Danguolė iš pradžių sugalvojo dekoruoti kambarį tamsiomis spalvomis ir šviečiančiomis žvaigždutėmis. Įgyvendinus sumanymą pasirodė, kad kambarys tapo gana niūrus. Priekabūs šeimininkai priėmė sprendimą sienas apipavidalinti iš naujo, kad vyrautų šviesios spalvos. Dabar daugeliui svečių šis kambarys – mėgstamiausias, žmonės veržiasi čia apsistoti.

„Niekur nieko nenupirksi, reikia patiems viską sumąstyti“, – sako šeimininkė. Kol sutuoktiniai įrengia kambarį, su mintimis apie jį gulasi ir keliasi, kol pagaliau idėja išsirutulioja galutinai ir materializuojasi.

M. Ambrazo nuotr.

Rojus ir pragaras

Kitus svečius labiau traukia  žemiški kambariai, kur vyrauja prieblanda, tamsa, bet šviečia girliandos ir liejasi linksmybės. Tarkim, Tamsos kambaryje ant sienų pritvirtintos net 66 akėčios (kalbama, kad tai velnio skaičius), yra daug metalo, lovą puošia grandinės, antrankiai. Naktį kaip tyčia ima girgždėti čiužinys, pasigirsta arklių prunkštimas ar griaustinis. „Čia ne pragaras. Kambaryje įsikūręs kipšas, kuris mėgsta juokauti, tačiau nedaro nieko blogo“, – juokavo Danguolė.

Dar ne visi Dirmeikių kūrybiniai sumanymai įgyvendinti – erdviose patalpose yra likę vietos fantazijai. Šeimininkas čia planuoja įkurti kosmoso erdvę, o tam mąsto pasikviesti studentus iš Dailės akademijos ir suteikti jiems visišką laisvę. Šeimininkai pripažino, kad tokia kūryba jiems suteikia gyvenimo prasmę.