Rubrika

Kodėl miško gėrybės vertingesnės už sodo?

Senoliai žemuogiauti ar aviečiauti traukdavo į miškus. Jie žinojo, kad natūralioje gamtoje augančios uogos savo savybėmis kur kas vertingesnės nei sukultūrintos jų giminaitės.

Daugiau aktyviųjų medžiagų

Paklaustas, kodėl miško uogos vertingesnės nei sodo, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Stukas atsakė, kad jose, kitaip nei sodo, yra daugiau aktyviųjų medžiagų, dėl kurių jos nuo seno naudojamos liaudies medicinoje. Vienas miško uogų privalumų – ryškesnės skoninės savybės ir aromatas. „Be abejonės, kartu mes gauname įvairių medžiagų, kurių kitose uogose yra šiek tiek mažiau, o kai kurių gal ir nėra. Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad uogas reikėtų valgyti šviežias. Kaip rodo tyrimai, Lietuvos gyventojai šviežių uogų, vaisių ir daržovių suvartoja tik pusę rekomenduojamo optimalaus kiekio“, – pabrėžė R.Stukas.

Profesoriaus teigimu, sodo uogos taip pat vertingos, nes turi į vitaminus panašių medžiagų bioflavonoidų, apsaugančių nuo laisvųjų radikalų: „Dėl jų organizme riebalai oksiduojasi ir nusėda ant kraujagyslių sienelių, todėl gali susiaurėti jų spindis, vystytis aterosklerozė, kraujagyslės gali netgi visiškai užakti.“

R.Stukas priminė, kad juodieji serbentai – ypač geras vitamino C šaltinis, daugelyje uogų yra kalio, reikalingo normaliai širdies veiklai palaikyti, bioflavonoidų. „Uogų, pavyzdžiui, juodųjų serbentų, odelės vertingos tuo, kad jų sudėtyje yra antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčių bioflavonoidų, kurie ne tik suteikia joms spalvą, bet ir kovoja su laisvaisiais radikalais, apsaugo nuo oksidacinio streso. Bioflavonoidai savo struktūra panašūs į vitaminus, kurių pagrindinė funkcija – antioksidacinė“, – teigė profesorius.

Prigimtis ir augimo sąlygos

Pasak gamtinės žemdirbystės propaguotojo Sauliaus Jasionio, uogų savybės priklauso nuo augalo prigimties ir augimo sąlygų. „Nė vienos veislės kultūrinės avietės skoniu negali prilygti laukinėms, tą patį galima pasakyti apie žemuoges, spanguoles, bruknes ir kitas uogas, – pasakojo jis. – Vertingiausi savo savybėmis augalai auga ten, kur dirvoje mažiausiai maisto medžiagų, pavyzdžiui, saldžiausios žemuogės, vertingiausi vaistiniai augalai auga smėlynuose, kalnuose ant uolų, spanguolės – aukštapelkėje.“

Jo teigimu, juodžemis nėra vertinga žemė tokiems augalams. „Vaisių skonis ir aromatas, juose esančios biologiškai aktyvios medžiagos, kurios formuoja ir skonį, yra grybų-endofitų gyvybinės veiklos padarinys, – sakė jis. –Taigi, kuo geriau augalo organizme gyventi grybams, tuo daugiau jis turi vertingų savybių. Kitaip sakant, kuo sunkiau augalams gyventi, tuo jie vertingesni. Grybams vystytis dar reikalinga ir hormoninė rizosferinių bakterijų stimuliacija, t. y. šaknų zonoje gyvenančios bakterijos turi išskirti hormonus, stimuliuojančius jų vystymąsi. O bakterijoms reikia drėgmės, oro ir maisto.“

Naudos veiksniai

Pabandykite pušyne gryname smėlyje augančias mėlynes, kurios atrodo labai nereiklios, pasodinti sode ar darže. Nepavyks. „Miške ant smėlio dar auga samanos, po jomis drėgna, ant samanų prikritę spyglių“, – aiškino S.Jasionis.

Gamtinės žemdirbystės pradininko teigimu, spygliai – bakterijų ir grybų, kurie yra mėlynių „sugyventiniai“, maistas. Drėgmės čia pakanka, oro po samanomis – irgi. „O ar galėtumėte sode auginti mėlynes, kai dirva šiuo atveju – tik vieta įsitvirtinti?“– retoriškai klausė gamtinės žemdirbystės propaguotojas.

Iš tiesų dirvą pernelyg sureikšminame (mitas, kad augalams tinka tik juodžemis). Šios paprastos tiesos niekaip nesupranta vaistinių augalų augintojai. Jie puoselėja vaistažoles, tręšia, o paskui skundžiasi, kad jose mažai veikliųjų medžiagų. „Apibendrindamas galiu pasakyti, kad geros kokybės vaisiams reikia drėgmės, oro, paklotės ir saulės šviesos (kuo daugiau saulės, tuo intensyvesnė fotosintezė, pagaminama daugiau cukraus, geriau maitinami simbiontai, tuo saldesni ir vertingesni vaisiai), – pasakojo S.Jasionis. –Šie veiksniai ir nulemia dirvos derlingumą. Žinoma, didelę reikšmę turi ir augalų prigimtis – kuo jie artimesni laukiniams savo protėviams, tuo vertingesni jų vaisiai.“

Jo teigimu, neįmanoma sukurti ko nors geresnio, nei jau sukurta gamtos. Taigi, jei norime natūralaus skonio aviečių, mėlynių, žemuogių, riešutų, keliaukime į mišką.

Selekcija žalinga

Apie avietes gamtinės žemdirbystės propaguotojas taip pat turi savo nuomonę. „Įsitikinau, kad avietėms selekcija buvo žalinga, nes nė viena kultūrinė veislė nei skoniu, nei verte nė iš tolo neprilygsta laukinėms“, – teigė jis.

Jo manymu, jei norima turėti sode aviečių, verta sodinti tik girines. „Kitas klausimas: ar apskritai verta šiuos erškėtinių šeimos vaiskrūmiūus sodinti, jei jų pilni miškai? Manau, verta“, – pripažino S.Jasionis. Taikant tam tikrą priežiūrą, sode galima pasiekti didesnį derlingumą, minimaliai pakenkiant uogų kokybei.

Miške avietės priklauso didelei augalų bendrijai, taigi labai konkuruoja dėl maisto, šviesos ir pan. Sode konkurenciją galima sumažint iki minimumo, duoti maksimaliai saulės. „Avietės mėgsta drėgną ir maistingą dirvą, nors miške dažnai auga smėlyje, – teigė S.Jasionis. – Sode po storu mulčiu ir gerai apšviestos, išretintos jos turės pakankamai maisto, drėgmės ir bus derlingesnės.“

Žinoma, dėl sumažėjusios bioįvairovės kažkiek nukentės uogų kokybė, bet derlius padidės. „Žodžiu, užsiimant gamtine žemdirbyste reikia suprasti, kad čia yra kūryba, kuri kiekvienu konkrečiu atveju pasireikš vis kitaip, svarbu suprasti esmę“, – sakė jis.

Miškinė sodininkystė

Miškinė sodininkystė, plėtojama laikantis natūralaus miško principų, padeda gauti didesnius derlius, nei užsiimant tradicine sodininkyste. Taikant šį sodininkavimo būdą būna mažesnės darbo jėgos, laiko ir ploto sąnaudos. Be to, vaisiai, daržovės, vaistažolės auga ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai: šliaužantieji augalai lipa didesnių medžių kamienais, krūmai auga po aukštesniais medžiais, dar žemiau išsidėsto uogynai ir šakniagumbiai. Antra, vaisiai ir daržovės, uogos ir vaistažolės užauga sveikos ir ekologiškos. Tiesa, yra daržovių, kurioms augti ir normaliai vystytis reikia nuolatinių saulės spindulių, miške to gauti neįmanoma, todėl reikia palikti atvirą plotą šviesamėgiams augalams auginti.

Miško sodas yra gyva, atsinaujinanti sistema. Daugiamečiai arba aktyviai barstantieji sėklas augalai patys pasisėja, savaime pasitręšia. Nuo medžių krintantys lapai, šakelės patręšia žemesnius augalus, o šie purena dirvą aukštesniųjų augalų požeminei medžiagų apykaitai. Ši sistema pati apsirūpina vandeniu, nes giliai leidžiantys šaknis medžiai pumpuoja vandenį į podirvį, kartu aprūpindami visą augaliją. Ji pati apsimulčiuoja ir apsigina nuo piktžolių; pati apsidulkina, nes parenkami gausiai derantys ir lengvai apsidulkinantys medžiai; pati apsigina nuo kenkėjų, nes augalų įvairovė juos naikina ir sudaro palankias salygas gerajai sodo faunai veistis. Be to, ši sistema yra atspari epidemijoms ir marams, nes augalų ir kvapų gausa suformuoja įvairią aplinką, kurioje negali kilti ligos epidemijų mastu ir numarinti iš karto didelę sodo dalį, kaip dažnai atsitinka, jei sodinama monokultūra.

Ką ir kada rinkti

Miškas mums siūlo daug gėrybių, tačiau ne visuomet žinome, ką ir kada reikėtų rinkti.

Žemuogės

Dera nuo birželio vidurio iki pabaigos. Rinkite ne tik uogas, bet ir lapus – juos sudžiovinkite, o žiemą naudokite kvapiai arbatai ruošti. Žemuogės labai skanios ir šaldytos. Dažnai skundžiamasi, kad atšildytos uogos tampa karčios, kad to išvengtumėte, uogų neplikykite karštu vandeniu ir netrinkite. Parneštas uogas atsargiai nuplaukite, nusausinkite, užberkite šiek tiek cukraus, atsargiai išmaišykite ir sudėkite į šaldymo indelius.

Mėlynės

Derėjimo sezonas ilgas – nuo birželio pabaigos iki rudens, tačiau uogos saldžiausios ir derlius didžiausias apie liepos vidurį. Mėlynių, kaip ir žemuogių, rinkite ne tik uogas, bet ir lapus. Mėlynių lapelių arbata ar už pasižymi dezinfekcinėmis savybėmis, ji itin naudinga sergant cukriniu diabetu. Mėlynės, kaip ir kitos uogos, šaldytos išsaugodaugiausia maisto medžiagų. Surinktas uogas atsargiai nuplaukite, nusausinkite, užberkite šiek tiek cukraus, atsargiai išmaišykite ir sudėkite į šaldyti skirtus indelius. Taip paruoštos uogos atšildytos nepraras formos, neišsausės, skoniu panašės į šviežias.

Avietės

Dera nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Miško avietės labai kvapios, todėl iš jų pasigaminsite labai skanią arbatą. Naudokite arbatai ne tik uogas (džiovintas, šaldytas), uogienę, bet ir džiovintus aviečių lapus.

Gervuogės

Dera liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Gervuogės dėl savo savybių neretai vadinamos juodaisiais miško perlais. Valgykite jas ir šviežias, ir džiovintas, spauskite sultis, darykite gėrimus, uogienes, naudokite kaip įdarą pyragams.

Bruknės

Pradeda nokti rugpjūčio pradžioje, tačiau rinkti reikėtų apie mėnesio vidurį ir vėliau. Bruknės noksta nevienodai, tad jeigu prisirinkote dar ne iki galo sunokusių uogų, panokinkite jas pabėrę namuose. Dėl aitroko ir kartoko skonio šias uogas mėgsta ne visi, todėl patariame jų tyrelę ar uogienę naudoti kaip padažą – puikiai dera prie paukštienos ar žvėrienos patiekalų.

Miškiniai erškėčiai

Dera rugpjūčio pabaigoje. Labiausiai paplitę Šiaurės Lietuvoje, auga ir miškuose, ir pamiškėse. Surinktas erškėčių uogas reikėtų gerai išdžiovinti ir vėliau naudoti arbatai, jų uogos – tikrų tikriausia vitamino C bomba (apie 50 kartų daugiau nei citrinoje!).

Spanguolės

Galima rinkti nuo rugsėjo 1 d. Jei spanguolės ne visai prinokusios, jas paprasta sunokinti namuose. Prinokusias uogas perrinkite ir padalykite į kelias dalis. Vieną dalį uogų dalį sumalkite, įdėkite šiek tiek cukraus ir užšaldykite, kitas uogas tiesiog supilkite į šaldymo indelius ir užšaldykite, trečią uogų dalį sudžiovinkite.

Kadagio uogos

Rinkite iki pirmųjų šalnų. Nors kadagio uogas kai kurie žmonės vartoja sveikatinimosi tikslais, mes rekomenduojame uogas išdžiovinti ir naudoti kaip aromatingą prieskonį kepsniams marinuoti, troškiniams pagardinti.

Šermukšnio uogos

Dera rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje – po pirmųjų šalnų. Neskubėkite rinkti uogų, palaukite šalnų – tada jos bus saldesnės. Parsineštas uogas kuriam laikui įdėkite į šaldiklį. Iš šviežių ar atšildytų uogų gaminkite marmeladą, uogienę, sirupus ir sultis, jos puikiai tinka net vynui ar likeriui gaminti. Jei uogas ketinate džiovinti, skinkite jas kekėmis, kartu su vaiskočiais.

Šaltalankio uogos

Rinkite spalį, po šalnų. Jei šaltalankio uogose esantis kartumas nemalonus, palaukite šalnų – tada jos praras nemalonų kartumą. Surinktas uogas geriausia užšaldyti arba sutrinti ir sumaišyti su cukrumi, taip pat galima jas sudžiovinti ir sumalti iki miltelių.