Dauguma augintojų savo įveistą riešutmedžių giraitę vadina tinginių sodu. Šie, sodininkų manymu, nereiklūs medžiai iš Centrinės Azijos vis labiau įsitvirtina Lietuvos soduose ir kuria naujas sodininkystės tradicijas. Jų sodinimo istorija siekia 7000 metų prieš mūsų erą.

Tinka klimatas

Kai prieš dvidešimt metų kaunietei Violetai Kozlovienei atvežė riešutmedžio sodinuką, moteris, nieko nesitikėdama, įsmeigė jį netoli namo. „Šiandien jau gailiuosi, kad patingėjau paieškoti kitos vietos, nes užaugo ūksmingas medis, bijau, kad pamatų neišgriautų“, – pasakojo ji.

Šį rudenį riešutmedis pradžiugino itin gausiu derliumi, kuriuo šeimininkė pasidalijo ir su kaimynais. Beje, prieš kelerius metus, jau atidžiai parinkusi vietą, Violeta pasodino dar keletą sodinukų. „Tai tikrai nedidelė investicija, kuri atsiperka jau vien dėl to, kad graikiniai riešutai yra labai vertingi, – sakė moteris. – Riešutmedžiai puikiai gali augti ir derėti mūsų klimato zonoje, o šių metų vasara parodė, kad jie gali subrandinti ir rekordinį derlių. Šiltėjant klimatui, šie medžiai, manau, taps populiarūs mūsų šalyje.“

Riešutmedžiai nėra lepūs, jie gali atlaikyti ir 30 laipsnių šaltį, juos retai puola ligos. „Graikiniai riešutmedžiai dažniausiai suserga lietingomis vasaromis – ant vaisių atsiranda juodų dėmių. Jei šiltuoju metų laiku oro sąlygos geros, medžiai būna ligoms atsparūs, – pasakojo riešutmedžių augintoja. – Riešutmedžių šaknų sistema labai gausi, jie stipriai įsitvirtina dirvoje, tad nereikia bijoti, kad lietūs išplaus ar vėjai išvers. Iš patirties galiu pasakyti, kad nereikėtų jų sodinti arti pastatų, nes galingos šaknys gali suardyti pamatus.“ Pasak pašnekovės, ji pastebėjo ir kitokių įdomybių: pavyzdžiui, šalia graikinių riešutmedžių neskraido uodai, tikriausiai juos nubaido specifinis lapų aromatas.

Riešutmedžių giraitės jau kelerius metus nenuvilia augintojų.

Ligos

Paprastai graikiniai riešutmedžiai užauga dideli, iki 35 metrų aukščio. Violeta rekomenduoja pasirinkti Ideal veislės riešutmedžius – jie būna žemesni, užima mažiau vietos sodyboje.

Lietingą vasarą ant užsimezgusių riešutų atsiranda juodų dėmelių, kurios vis didėja ir galiausiai vaisiai supūva. Norint apsaugoti riešutmedžius nuo šios grybinės ligos, reikėtų nupurkšti juos tokiais vario preparatais (pvz., vario sulfatu), kuriuos galima naudoti vaisiams užsimezgus.

Beje, riešutmedžių galima ir pasisėti – pavasarį ar rudenį pasėjus sėklas, po 2–3 metų išauga medelis, kurį galima sodinti į nuolatinę vietą. Vėliau riešutmedžius sunku iškasti nesužalojant galingų šaknų, be to, persodinti jie blogiau prigyja, kelerius metus gali tiesiog skursti, kol susiformuoja stiprios šaknys. Tiesa, Violeta perspėjo, kad sudygsta tik 50 proc. pasėtų sėklų.

Riešutmedžiai išauga labai dideli - iki 35 metrų aukščio, o jų kamieną vargiai gali apglėbti du žmonės.

Mąsto apie pardavimą

Biržų rajone, Valantiškių vienkiemyje, gyvenantis Donatas Varkalys taip susižavėjo Uzbekijoje matytais graikiniais riešutmedžiais, kad šių egzotiškų medžių giraitę užsiveisė ir gimtinėje. Dabar jau suaugę stambialapiai medžiai, įsitvirtinę vieno hektaro plote, jau kelerius metus nokina neblogą riešutų derlių.

„Riešutai auga tokiame žaliame kevale kaip kaštonai, riešutėliai smulkūs ar pailgi, migdolo formos. Man patinka ir pati giraitė – kai vaikštai, jautiesi kaip kokiame rojuje, kai kurie medžiai  jau didesni, po jais galima pailsėti“, – pasakojo riešutų augintojas.

Biržiečio giraitėje auga kelių rūšių riešutmedžiai. D.Varkalys nesutinka su paplitusia nuomone, kad graikiniai riešutmedžiai nereikalauja ypatingos priežiūros, tinkami ir tinginiams auginti. Pasak biržiečio, tai didelės kantrybės ir laiko reikalaujanti investicija. Be to, D.Varkalys įsitikinęs, kad jei nuo pat pradžių sodinukų nebūtų gausiai mulčiavęs, vargu ar visi medžiai būtų taip gražiai augę. „Sodinukui reikia nemažo ploto – metams bėgant, jis virs galingu medžiu, taip pat reikia stebėti, kad arti nebūtų aukštos įtampos laidų, pagaliau reikia pasisemti ir kantrybės, juk medis derėti ima maždaug po 12 metų“, – teigė biržietis.

Apie gražų sodą svajojęs D.Varkalys, sodindamas vieną po kito sodinukus, negalvojo apie galimą pelną. Pastaraisiais metais riešutmedžiams pradėjus duoti neblogą derlių, vyras susimąstė ir apie graikinių riešutų pardavimą. Donato teigimu, iš vieno riešutmedžio jau pasiseka priskinti dvi geras pintines riešutų. „Riešutmedžiai derėti pradeda nuo rugsėjo pradžios, džiaugiuosi, kad ne visi iš karto subręsta, nes kitaip išbyrėtų“, – patikino augintojas.

Na, o gliaudyti riešutus mėgsta ne tik Donato šeima. Graikiniais riešutais tenka dalytis ir su pelėmis, ir su paukščiais. Didžiausi kenkėjai žiemą – graužikai, kurie neša riešutus iš sandėlio, o rudenį – varnos, kurios riešutus vagia tiesiai nuo medžių.

Dauguma riešutmedžių giraites pasisodinusių augintojų juos vertina ne tik dėl organizmui labai reikalingų riešutų, bet ir dėl grožio bei egzotikos.

Riešutmedžių auginimas

Pasak riešutmedžių augintojo agronomo Algirdo Jušinsko, jei žemės nedaug, verta pasisodinti nors vieną graikinį riešutmedį. „Šie augalai savidulkiai, todėl derės, o jei bus pasodinti keli medeliai, derlius bus didesnis, nes kryžminis apsidulkinimas didina derlių, – patarė specialistas. – Viename hektare galima sodinti 100 riešutmedžių, jei bus sodinama 10 m × 10 m atstumu, o jei 8 m × 8 m – 156 sodinukų.“

Graikiniai riešutmedžiai mėgsta saulėtą vietą. Dirva turi būti suarta iš rudens. Šie augalai nereiklūs žemei, jiems tinka derlingas juodžemis arba molžemis. Svarbiausia, kad dirva būtų neužmirkstanti. Jie nemėgsta ir arti esančio podirvio vandens. Pavasarį visą plotą, kuriame bus sodinami riešutmedžiai, reikia nukultivuoti, išlyginti ir pasėti žolę. Riešutmedžius galima sodinti pavasarį arba rudenį (pavasarį pasodintus medelius reikės dažniau ir gausiau lieti).

„Vietas, kur bus sodinami medeliai, reikia pažymėti kuolais, – patarė agronomas. – Duobės kasamos tokios, kad laisvai tilptų visas šaknų gumulas. Dažnai klausiama, ar į duobės dugną reikia dėti akmenų, skaldytų plytų, kad būtų geresnis drenažas, – aš to nedarau. Svarbiausia medelį pasodinti tinkamame gylyje, kad jo šaknies kaklelis būtų ties dirvos paviršiumi arba 1–2 cm virš jo.“

Užbėrus šaknis žemėmis, medelį reikia kilstelėti ir papurtyti, kad tarp šaknų pribyrėtų žemių. Užbėrus visą duobę žemėmis, būtina gausiai palaistyti – reikėtų supilti 1–2 kibirus vandens. Paskui užpilti likusiomis žemėmis ir jas pamindžioti, kad sodinukas stovėtų tvirtai, nejudėtų. Plačia tvirto audeklo juosta medelį reikėtų pririšti prie vieno ar dviejų kuolų. Labai svarbu sodinuką apmulčiuoti, kad neišgaruotų drėgmė, o pomedyje neaugtų piktžolės. Mulčiui tinka mėšlas, žolė, durpės ar smulkinta žievė.

Riešutmedžiai pradeda derėti 5–6 metais. Iš dešimties metų amžiaus medelio galima tikėtis poros kibirų derliaus, o iš 15–20 metų – net 3–4 maišų.

Beje, agronomas paneigia mitą, kad tokie egzotiniai augalai tik visai neseniai pasiekė Lietuvą. „Riešutmedžiai, kuriuos aš auginu Marijampolės krašte, auga jau beveik 100 metų, – patikino riešutų augintojas. – Juos kažkada atsivežė Kvietiškio dvaro savininkai. Ilgainiui augalai prisitaikė prie Lietuvos klimato, paplito po visą šalį. Taigi juos galima būtų vadinti vietiniais. Aš auginu 300 riešutmedžių.“

Svarbiausi reikalavimai, pasak Algirdo Jušinsko, mūsų krašte auginamiems riešutmedžiams būtų šie: kad anksti derėtų, kad kevalas būtų plonas ir kad augalai būtų atsparūs šalčiams.

„Mano auginami riešutmedžiai pirmus riešutus pradeda barstyti rugsėjo 5 dieną. Byra jie iki rugsėjo 25-osios. Jei kurį pavasarį medeliai nukenčia nuo šalnų, derliaus būna mažiau, bet niekada nėra buvę, kad riešutmedžiai visai nederėtų“, – patikino agronomas.

Graikiškų riešutmedžių mediena labai vertinama pramonėje.

Riešutų nauda

Graikiniai riešutmedžiai kilę iš Vidurinės Azijos ir kai kurių Kaukazo rajonų. Iš Viduržemio jūros šalių riešutų atveždavo į kitus Europos kraštus. Iš Graikijos jų atgabendavo į Rusiją, todėl jie ir buvo pavadinti graikiniais. Graikiniai riešutmedžiai užauga apie 30 m aukščio ir apie 1,5–2 m skersmens.

Nesubrendę graikiniai riešutai naudojami antpilams, kurie padeda palaikyti galvos smegenų kraujagyslių veiklą, atjauninti jas. O sunokę, smegenis primenantys graikiniai riešutai gali būti vartojami protinei veiklai stiprinti, atminčiai gerinti.

Riešuto vaisius turi apie 75 proc. džiūstančiojo riebiojo aliejaus, 18 proc. baltymų. Jie kaloringesni už geriausios rūšies kiaulieną. Riešutuose yra karotino ir vitamino C, jo daugiausia būna nesubrendusių vaisių apvalkale (apie 3 proc.). Nesubrendusiuose riešutuose vitamino C yra ne mažiau negu juoduosiuose serbentuose ir erškėčių vaisiuose, todėl iš jų gaminami vitaminingi koncentratai. Be to, vaisių apvalkale yra daug rauginių medžiagų ir dažinės medžiagos juglono, veikiančio baktericidiškai.

Sėklose yra C, B, E ir P grupės vitaminų, geležies ir kobalto druskų, rauginių medžiagų ir kt. Riešutų sėklos labai skanios, jos valgomos žalios ir pakepintos (pakaitintos). Apkepti su druska branduoliai valgomi prie šampano ir kitų vynuoginių vynų. Jie naudojami kulinarijoje ir konditerijoje. Ypač daug riešutų prireikia gaminant įvairius nacionalinius kaukazietiškus valgius ir padažus.

Riešutų aliejus naudojamas maisto pramonėje, o iš išspaudų gaminama skani ir maistinga chalva. Išspaudų duodama gyvuliams ir paukščiams. Graikinių riešutų aliejuje yra daug nesočiųjų riebalų rūgščių, todėl jis labai tinka sergantiesiems ateroskleroze. Riešutų aliejus ir ląsteliena stiprina žarnyno peristaltiką, todėl riešutus galima vartoti vyresnio amžiaus ir nutukusiems žmonėms. Jie naudingi ir sergantiesiems kepenų ligomis.