Labūnava gerai jos nepažįstantiems gali pasirodyti tesąs eilinis rajono miestelis. Na, gal kiek patrauklesnis gyventi dėl patogios geografinės padėties, gero susisiekimo su didmiesčiais ar puikių rekreacinių išteklių.

Tačiau labūnavietis restauratorius Gintaras Kazlauskas tvirtai žino, kad Labūnava nėra tokia jau paprasta gyvenvietė, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Anot intensyviai šio krašto praeitimi besidominčio restauratoriaus, tai ne tik viena seniausių rajono gyvenviečių, kadaise pasižymėjusi didesne strategine bei karine reikšme nei Kėdainiai, bet ir praeityje itin svarbus krašto civilizacijos centras.

Ilgus metus rinktą informaciją, įdomiausius praeities faktus apie Labūnavą restauratorius sudėjo į knygą „Labuno terra“.

– Gintarai, papasakokite, kaip gimė idėja parašyti knygą apie nedidelio miestelio – Labūnavos – istoriją?

– Idėja negimė, gyvenimas privertė (juokiasi). Man labai įdomu kraštotyra, krašto praeitis, tad nuo tada, kai apsigyvenau Labūnavoje, o tai įvyko maždaug prieš dvi dešimtis metų, kažkaip savaime išėjo, kad pradėjau rinkti, kaupti informaciją apie Labūnavą.

Medžiagą rinkau ne specialiai – vis kažkas pasitaikydavo, likimas pats po nosimi pakišdavo visokių įdomybių apie Labūnavą.

Esu metalo restauratorius, tad savo tiesioginiame darbe dažnai tenka įvairiuose archyvuose pasirausti, pasiieškoti informacijos, vaizdinės medžiagos apie vieną ar kitą restauruojamą kultūros paveldo objektą, be to niekaip. O beskaitinėdamas archyvuose kai tik aptikdavau Labūnavos vardą tą informaciją ir nusirašydavau (juokiasi).

O kai medžiagos prisirinkau nemažai, manau, beveik viską, ką galėjau ir kas yra įmanoma, supratau, jei noriu, kad ji nedingtų, reikia tai įamžinti – išleisti knygą. O darbus dar labiau paspartino užklupusi liga (juokiasi) – suvokiau, kad kol dar šia žeme vaikštau, privalau ją išleisti, nes kitiems tie mano užrašai ir veikalai, esu tikras, nei įdomūs, nei suprantami būtų.

Tad štai taip 20 metų rinkti faktai apie Labūnavą atgulė į knygą „Labuno terra“. Aišku, nebuvo, kad tuos 20 metų 8 val. per dieną kaip į darbą ėjau ir dirbau dėl knygos. Kaip minėjau, informacija ėjo savaime, dirbant savo tiesioginį darbą ar laisvalaikiu besidomint Labūnavos kraštotyra. Knyga išleista nedideliu simboliniu 300 egzempliorių tiražu – labai viliuosi, kad kažkam ši knyga bus naudinga ir įdomi.

– Labūnava nedidelis miestelis, čia dabar gyvena vos apie 700 gyventojų. Turbūt apie tokią mažą gyvenvietę istorinės medžiagos nėra itin daug? Papasakokite, kur rinkote istorinę informaciją savo knygai.

– Štai ir ne! Aš pats nustebau, kai beieškodamas vaizdinės medžiagos restauruojamam metalo dirbiniui Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje netyčia užtikau visą kartotekos skyrių, skirtą Labūnavai.

Daugiausia informacijos savo knygai „Labuno terra“ ir surinkau Mažvydo bibliotekoje. Daug informacijos suteikė daugybė archeologinių kasinėjimų, atliktų Labūnavoje ir jos apylinkėse, čia iškasinėta daug pilkapynų, kapinynų.

Taip pat medžiaga knygai atėjo ir iš privačiuose archyvuose esančių dokumentų, šiek tiek pagelbėjo Kėdainių M. Daukšos biblioteka.

Pats nieko neišsigalvojau (juokiasi), viskas knygoje paremta senoviniais metraščiais, kasinėjimų duomenimis, archyvų dokumentais ir pan.

– Kokia knygos pavadinimo atsiradimo istorija? Kodėl ją pavadinote būtent taip?

– „Labuno terra“ tai lotyniškas pavadinimas, lietuviškai jis skambėtų „Labūnų žemė“. Žodžių junginys „Labuno terra“ ne mano išradimas. Toks vietovės pavadinimas mena dar viduramžius, tokiu vardu šią teritoriją savo metraščiuose žymėjo kryžiuočiai bei kalavijuočiai.

– Kas yra knyga „Labuno Terra“? Kam ji skirta? Ar ji įdomi ir aktuali tik labūnaviečiams? Kuo ji galėtų būti svarbi su Labūnava nieko bendro neturintiems žmonėms?

– „Labuno Terra“ tai Labūnavos kraštotyros knyga. Knygoje yra 12 skyrių, kuriuose aprašoma skirtingi Labūnavos ir jos apylinkių praeities laikotarpiai, žmonės bei jų veikla.

Terminą kraštotyra vartoju neatsitiktinai. Žodis kraštotyra man patinka labiau nei žodis istorija. Kraštotyra – tai gryni faktai, išvadų čia pateikiama minimaliai, tik tiek, kiek yra tikrai būtina, kad būtų suprasti ir aiškūs tie patys faktai.

Maždaug 80 proc. knygelės „Labuno terra“ yra paremta prielaida, kad taip galėjo būti, o ar iš tikrųjų taip buvo, galėtų pasakyti tik aprašomo laikotarpio amžininkai. Faktai yra tokie, kokie yra, kraštotyroje nieko neįrodysi, čia tau ne matematika. Net ir senoviniai dokumentai turi būti vertinami kritiškai, juk jie buvo perrašomi ranka, čia žmogiškasis faktorius labai didelis – ten klaidelė, šen klaidelė, taip ir sugedęs telefonas išeina (šypsosi).

Taigi kraštotyra man labai patinka. O štai istorija yra visai kas kita. Istorija buvo, yra ir turbūt visada bus ideologijos „merga“. Noriu pasakyti, kad istorijoje faktai yra gausiai apipinti išvadomis, faktai keli, gal net ir abejotini, o istorikai iš jų kartais priskaldo oho kiek!

Knyga „Labuno terra“ skirta visiems, kam svarbi ir įdomi šalies, krašto praeitis. Joje pateikta daug  faktų apie Labūnavos apylinkes. Būtų puiku, jei knyga sudomintų labūnaviečius – juk kiekvienas žemės lopinėlis, kuriuo jie kasdien vaikšto, pastatų liekanos, kurias jie dažnai mato, turi savo praeitį, savo reikšmę. Manau, svarbu tai žinoti.

Aplink Labūnavą išlikę nemažai senkapių, kasinėjant juos įkapių radiniai (balnakilpės, žirgų griaučiai, ginklų liekanos) liudija, kad Labūnavoje gyveno nemažai karių, buvo apdirbamas metalas.

– Kuo įdomi Labūnavos praeitis?

– Kiekviena vietovė turi savo ypatingą praeitį ir savaip įdomią. Žinoma, didieji miestai kartais turi daugiau ką papasakoti. Tačiau Labūnava tikrai ypatingas ir išskirtinis Kėdainių rajono miestelis su labai turtinga praeitimi, kuri siekia gilią senovę.

Labūnavos istorija prasideda dar Akmens amžiuje, maždaug prieš 12 tūkst. metų. Kėdainių vietoje tuo metu dar nieko nebuvo, tebuvo dykvietė. Civilizacijos centras kūrėsi Labūnavos apylinkėse. Abipus Nevėžio jau tuomet gyveno žmonės. Iš to laikotarpio randame įvairių titnago įrankių.

Labūnava yra gerokai senesnė gyvenvietė nei Kėdainiai. Pagonybės laikais Labūnava buvo didesnė ir svarbesnė nei Kėdainiai. Tai akivaizdžiai įrodo viduramžių kalavijuočių bei kryžiuočių metraščiai.

Ant Apytalaukio dvaro puikuojasi šis grafų Zabielų herbas, lygiai toks pats kažkada buvo ir ant iki šių dienų neišlikusių Labūnavos dvaro rūmų didžiojo bokšto.

– Iš ko yra kilęs Labūnavos kraštovardis?

– Simonas Daukantas 18 amžiuje Labūnavą savo veikaluose visuomet vadindavo Labūnais.

Labūnai – tai senoviškas Labūnavos pavadinimas. Vietovės pavadinimas Labūnai greičiausiai yra kilęs nuo jos paskirties. Labūnavų Lietuvoje yra ne viena ir, manau, visų jų pavadinimai kilę iš to paties.

Paskutiniajame pagonystės laikotarpyje Labūnava buvo tam tikra įvairių atsargų, gėrybių slėptuvė. Tuo metu reikėjo vietų, kur būtų galima paslėpti kunigaikštystės, o gal mažesnio regiono gėrybes – maistą, ginklus.

Mūsų Labūnavos apylinkės tam tikslui buvo labai palankios: geros pelkėtos vietos – ką paslėpsi miške ar pelkėse, tikrai niekas nepaims, jei nežinos priėjimo.

Net ir Labūnavos krašte dažnai sutinkama pavardė Plančiūnas, manau, yra atėjusi iš tų laikų. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne žodis „plančyti“ reiškia sunkiai dirbti, tai greičiausiai tie, kurie į pelkę pernešdavo daiktus, galėjo gauti tokią pavardę. Aišku, tai tik mano versija.

Suprantama, tokios turto saugyklos privalėjo turėti apsaugą – aplinkui Labūnavą iki šiol išliko vadinami bajorkaimiai – Užumiškiai, Sičioniai, Ansainiai (Hanusievičiai), Spališkės – Šeštokiškės. Juose gyveno laisvi žmonės – bajorai, kurie paprastai dirbdavo laisvai samdomais kariais.

Tad Labūnavos charakteris pagonybės laikais buvo toks – tai bankas, saugykla ir karių gimimo lizdas.

O kada Labūnai tapo Labūnava, tiksliai nėra žinoma, tačiau savo metraščiuose kryžiuočiai jau kartais pavadindavo Labūnava.

– Kodėl kryžiuočiai ir kalavijuočiai savo metraščiuose taip dažnai linksniuodavo Labūnavos vardą? Kuo ji jiems svarbi buvo?

– Kelias per Labūnavą yra labai senas, jis mena kalavijuočių ir dar senesnius laikus. Juo kryžiuočiai iš Livonijos ordino Latvijoje žygiuodavo per Labūnavą. Labūnava būdavo nuolat plėšiama. Minėtų ordinų metraščiuose dažnai aprašoma, kaip jie ties Labūnava susitinka, kaip vienas ordinas atkeliavęs iš šiaurės, kitas – iš pietvakarių, iš Prūsijos susitikdavo ties Labūnavos laukais, tardavosi, kuria linkme judės, kaip, kur ir ką plėš, žudys... Kryžiuočių kronikose daug tokių aprašymų.

– O kas įrodo, kad Labūnavoje buvo saugykla, bajorai kariai?

– Aplink Labūnavą yra atlikta nemažai archeologinių kasinėjimų ir rasta įvairių daiktų. Daug senkapių. Didelis kapinynas yra Graužiuose, labai rimti senkapiai Pakapiuose. Čia rasta daug arklių palaidojimų, kurie įrodo, kad čia buvo daug karių. Nes pagal pagonišką sampratą, kuo tu buvai šiame pasaulyje, tuo tapsi ir aname, pomirtiniame, tad mirusiuosius laidojo su jų darbo įrankiais ir pan. Kariams aukodavo žirgus. Žirgus aukodavo netgi tiems kariams, kurie negrįždavo iš karo. Daug radinių iš akmens, pagonybės amžiaus. Jei daug žirgų palaidojimų, tai aišku, kad daug karių aplinkui buvo.

Trečias senkapis buvo atrastas netyčia, sovietmečiu pradėjus kasti Labūnavos tvenkinius. Čia buvo atkastos labai turtingos įkapės, aristokratų. Visa tai parodo, kad Labūnava nebuvo paprastas kaimelis, o gana reikšminga gyvenvietė.

Archeologinių kasinėjimų aplink Labūnavą metu buvo rasta daug viduramžių ginklų liekanų – ietgalių, kirvių, dalis jų yra Labūnavos muziejėlyje, aš juos, jų darymo būdus esu aprašęs. Taip pat čia rasta ir nemažai papuošalų bei įvairių kitų to meto rakandų.

Kai labūnaviečiai rinkdavo akmenis iš laukų, aš pasiknaisiodavau jų krūvose ir esu radęs keletą senovę menančių daiktų. Radau nemažai gargažių – tai liekanos iš geležies liejybos, šlakas. Labūnavoje buvo populiaru iš geležies rūdos daryti geležį, kaldintis ginklus ir kitus dalykus. Dar radau ir titnago gabalų, greičiausiai dar nuo akmens amžiaus. Dar gali būti liekanos nuo liejimo krosnelių balų rūdos, gabalas tyglio – puodas, kuris nebijo ugnies, kuriame galima lydyti bronzą, varį ir kt. Metalai čia nebuvo svetimi.

Labūnavos apylinkėse rasta nemažai reliktų, menančių dar akmens amžių.

– Šiame straipsnyje neužteks vietos aptarti visos Labūnavos istorijos, gal galite trumpai apibūdinti, apie ką dar yra rašoma knygelėje „Labuno terra“?

– Knygoje aprašoma Labūnavos praeitis nuo Akmens amžiaus, pagonybės laikotarpis, gyvenvietės bajorija, Labūnavos aplinkinių gyvenviečių atsiradimas, vietovardžių kilmė, aprašomi Labūnavos grafai Zabielos, jų nuopelnai kraštui, nepamiršti ir valstiečių, kurių nei vardai, nei kapai iki šiol nėra išlikę, nuopelnai. Yra skyrius, skirtas Labūnavos krašto religijai, šventovėms, relikvijoms.

– Tie, kam įdomi Labūnavos krašto praeitis, manau, plačiau apie ją galės sužinoti pasiskaitę knygą „Labuno terra“. O mes pakalbėkime apie jus.

– Esu kėdainietis, gimiau Kėdainiuose, dar senojoje grafienės ligoninėje. Et, gaila pastato, nyksta dabar, labai norėčiau, kad jis būtų atgaivintas, pritaikytas visuomenės reikmėms. Kėdainiuose baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar J. Paukštelio progimnazija – aut. past). O ją baigęs išvažiavau mokytis į tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą.

– Kodėl pasirinkote būtent restauratoriaus specialybę?

– Prie meno mane traukė nuo vaikystės. Mokykloje nieko daugiau neveikiau, tik piešiau (šypsosi). Mokytojai man už visus dalykus dvejetus rašė. O kaip kitaip? Juk aš nieko nesimokiau, man neįdomu buvo (juokiasi). Mokykloje buvo nelengva. Kėdainiai buvo chemikų, tiksliukų miestas, o kas dėl menų, o ypač vaizduojamųjų, mieste tikrai buvo labai liūdna situacija.

Net ir piešimo, dabar tai dailės, pamokose normalaus mokytojo dažniausiai nebūdavo. Piešimą dėstydavo kas papuola – tai kokia pionierių vadovė – trumpiau tariant, kam trūkdavo valandų, tam ir atiduodavo tas piešimo pamokas.

– Ar į gimtąjį kraštą sugrįžote iš karto baigęs mokslus?

– Baigęs mokslus Telšiuose truputį pasitryniau Kėdainiuose, dirbau piešimo mokytoju. O vėliau išvykau į Vilnių, ten gyvenau 18  metų. Dirbau respublikiniame restauravimo treste. Šioje įstaigoje buvo daug skyrių – vitražo, freskų, tapybos, baldų, akmens ir t.t. Aš dirbau metalo skyriuje, čia mūsų, metalo restauratorių, iš viso buvo 18 žmonių. Būtent ten visko išmokta, iš ten visi įgūdžiai.

– Kodėl grįžote į Kėdainius?

– Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo restauravimo trestas žlugo ir likau aš ant gatvės. Nusprendžiau kurti savo metalo gaminių restauravimo įmonę. Kadangi sostinėje patalpų nuoma buvo žymiai brangesnė nei provincijoje, pamaniau, koks skirtumas kur ją steigti, tad grįžau į gimtąjį kraštą. Labūnavoje su šeima nusipirkome namą, ten įkūriau savo dirbtuves ir jau 20 metų dirbu čia.

Žinote, yra tokia patarlė – devynis kartus pamatuok ir dešimtą pjauk, mano tėvas sakydavo „žinai vaikeli, aš visą gyvenimą devyniskart matuodavau, o kai jau reikėdavo pjauti nebūdavo ko pjauti“ (juokiasi). Tai ir man tas pats išėjo – kol matavau, svarsčiau, kur savo įmonę įkurti – Vilniuje viskas pabrango, patalpas išsipirko kiti, tad teko grįžti namo.

Ilgai dairiausi vietos dirbtuvėms, svarsčiau įvairius Lietuvos miestus. Tuo metu mano tėvai kėdainiečiai išėjo į pensiją, jiems irgi norėjosi ramios vietos, tad pardavėme jų trijų kambarių butą ir susidėję nusipirkome sodybą Labūnavoje, čia ir įkūriau įmonę „Gintaro Kazlausko meninių metalo gaminių restauravimas“.

– Nepriklausomybės pradžioje ekonominė situacija šalyje buvo ne iš lengvųjų. Kaip sekėsi verslas?

– Užsakymų pakako, tad ir verslas ėjosi. Atkūrus nepriklausomybę pasipylė nemažai bažnyčių užsakymų atnaujinti įvairias metalines relikvijas. Aišku, tai nebuvo labai didelis verslas, visada dirbau vienas, neturėjau samdinių ir turtuoliu niekada nebuvau. Tačiau patiko darbas, pragyvenimui užteko.

– Kokie metalo gaminiai, kuriuos teko restauruoti, buvo įdomiausi, galbūt įspūdingiausi?

– Radvilų sarkofagus restauravau, Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčioje esantį Radvilų žirandolį (sietyną – aut. past.). Daugiausia tai valstybiniai ir bažnyčių užsakymai. Turėjau daug darbų su Tėvu Stanislovu, jis vis norėdavo vieną ar kitą daiktą restauruoti.

Taip pat buvo įdomu restauruoti kitų garsių Lietuvos didikų, Chodkevičių, Oginskių, Tiškevičių sarkofagus. Štai visai neseniai baigiau restauruoti Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofagą –  labai mandras, daug tuščios pompastikos, dekoro (juokiasi).

Iš tikrųjų įdomus mano darbas, čia galiu suderinti du didžiausius savo pomėgius – meną ir kraštotyrą. Linkiu tokį susirasti kiekvienam.

Kristina MIRVIENĖ