„Darbas dėl akių duonos nepelno“, – sako lietuvių liaudies išmintis. Todėl pasidarbavę soduose ir daržuose, kibkime į gėlyną.

Tulpės

Liepos mėnesį baigiamos kasti vėlyvosios tulpės, taip pat ir eritroniai. Svogūnėliai atskiriami ir pasodinami 5–10 cm gylyje, kas 5–7 cm vienas nuo kito. Jeigu dėl laiko stokos ar kitų aplinkybių tektų ilgiau palaikyti, galima juos sluoksniuoti drėgname smėlyje. Sausai laikomi eritronio gumbeliai sudžiūva ir žūva. Eritroniai toje pačioje vietoje gali augti net 8–10 metų, todėl jų nereikia dažnai persodinti.

Žiedų skynimas

Liepą jau gana ryškus kardelių žiedpumpuriai. Sausrų metu kardelius reikėtų gausiai laistyti, taip pat nepamiršti patręšti arba sausomis mineralinėmis trąšomis, arba skystu mineralinių trąšų mišiniu, arba praskiestomis srutomis. Palaisčius rekomenduojama papurenti dirvą, kad vanduo geriau įsigertų. Žiedai skinami vėlai vakare arba anksti rytą, taip pat rekomenduojama palikti bent 3–4 lapus.

Vidurvasarį pradedami skinti šlamučiai bei kiti vadinamieji sausiukai. Paprotys puošti gyvenamąsias patalpas sausomis gėlėmis išlikęs nuo neatmenamų laikų. Metraščiuose minima, kad jau XII amžiuje iš Bizantijos į Europą buvo vežamos įvairiausios sausos gėlės. Lietuviai tradiciškai namus puošia vietiniais augalais.

Žiedai skinami sausą, saulėtą dieną, kai ant jų nėra rasos, džiovinami sausoje, gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje, surišti į nedilelėmis puokštelėmis, pakabinti žiedais ar varpomis žemyn. Iš varpinių ypač mėgstamos Kiškio ašarėlės; jos skinamos kol varpos dar žalios, nes pageltusios pradeda irti. Kiaušininiai lagūrai, arba Kiškio uodegėlės, skinami pražydus varpoms, dekoratyviniai miežiai – kol varpos žalios, soros – kai sėklos sulaukia pieninės brandos. Bandreniai skinami tik pražydę, gubojos – tik žiedams prasiskleidus, o juodgrūdžių dėžutės – kol žalios spalvos. Vasarą miške, pievose ir paežerėse galima prisirinkti įvairiausių augalų, taip pat išraiškingesnių šakų ir šaknų, kurios gali paįvairinti jūsų kuriamas kompozicijas. Sausoms puokštėms ypač tinka gudobelės, raugerškio, baltauogių meškyčių, machonijų, erškėčių šakelės su vaisiais.

Rožių ligos

Rožių augintojams tiek lauke, tiek šiltnamiuose daug žalos padaro grybinės ligos – rožių miltligė ir raudonjuodis rožių lapų dėmėtumas. Miltligės užpulti lapai iš pradžių apsitraukia baltu pelėsiu ir atrodo lyg miltais apibarstyti, vėliau raukšlėjasi, dar neišsiskleidę žiedpumpuriai pradeda džiūti. Pastebėję pirmuosius ligos požymius, nedelskite ir augalus apipurškite 0,3 proc. fundazolo arba skalbiamųjų miltelių (3 saujos 10 litrų vandens) tirpalu. Po savaitės purškiama pakartotinai. Galima purkšti kalio permanganato ir geriamosios sodos tirpalu (10 litrų vandens imama 10 g kalio permanganato ir 50 g sodos). Raudonjuodis lapų dėmėtumas gana dažna liga. Birželio pabaigoje ar liepos pradžioje ant rožių lapų iš pradžių atsiranda tamsių rudų dėmių, vėliau pažeisti lapai geltonuoja, nukrinta. Liga dažnesnė, kai oras drėgnas, kai dirvoje trūksta kalio ar net netinkamai laisčius. Dažniau serga azoto trąšomis pertręštos rožės. Rekomenduojama purkšti 1 proc. Bordo skysčiu arba 0,5 proc. kuprozono tirpalu. Po savaitės purškiama pakartotinai. Liepos mėnesį rožės pradedamos akiuoti (miegančia akute). Akiuojama dar ir rugpjūčio mėnesį. Vijoklinių ir poliantinių rožių dar galima pasidauginti auginiais lysvėse, inspekte.

Narcizai

Narcizai vienoje vietoje auga 4–5 metus, kai auginami aplinkai puošti arba žiedams. Jeigu norite greičiau pasidauginti narcizų, galite juos iškasti kas 1–2 metus. Gausiausiai šie augalai žydi trečiais metais, vėliau žiedų mažėja. Paprastai narcizai kasami, kai nudžiūva lapai, t. y. liepos pabaigoje, vėliau to daryti nepatartina, nes pradeda augti naujos šaknys. Kasama atsargiai, kad nebūtų pažeidžiami svogūnėliai. Iškasti gumbeliai džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje 20°C, o po 2–3 savaičių valomi, rūšiuojami, atskiriami tokie, kuriuos galima dalyti nepažeidžiant pagrindinio gumbo.

Petras Klimas