Botanika ir istorija

Ropė – bastutinių šeimos atstovė. Ropės auga sparčiai, greitai duoda derlių. Ropių derlius nuimamas praėjus 65-75 dienoms po sudygimo.Ropes galima sėti nuo pavasario iki liepos pabaigos. Sėjama juostomis maždaug 50 cm atstumu viena nuo kitos. Sėklos įterpiamos centimetro gylyje. Paaugę daigai retinami paliekant maždaug 4-6 centimetrų tarpus. Jeigu dirvoje trūksta drėgmės, šakniavaisiai sukietėja ir būna kartūs. Tad per karščius ropes būtina laistyti. Liepos pabaigoje pasėtų ropių derlius gerai laikosi žiemą. Ropės jautrios šalčiui, todėl vėlyvosios sėjos derlių būtina nuimti prieš pirmąsias šalnas.

Istorija

Senovės persai ir egiptiečiai ropes augino maistui. Egipte ropėmis buvo maitinami piramidžių statytojai. Tačiau kilmingesni egipiečiai nuo ropių sukdavo nosį. O štai senovės Romoje keptas ropes šlamšdavo ir ponai, ir varguoliai. Romėnams savų ropių net pritrūkdavo. Todėl iš pavergtų tautų duoklę imdavo ropėmis. XVI amžiuje Prancūzijoje ropės buvo svarbus maisto produktas. Ropėms neužderėjus, kildavo badas. Apskritai, auginant vieną kurią kultūrą, galima prisišaukti bėdų. Vėlesniais amžiais, kai prasidėjo bulvių auginimo bumas, Airiją ištikęs Didysis badmetis pražudė milijoną salos gyventojų. Mat 1845 metais bulvių derlių sunaikino grybelis – bulvinė fitoflora. Užsikrėtė ne tik derlius, bet ir bulvių sėkla. Trejus metus praktiškai nebuvo ko valgyti ir žmonės mirė iš bado. Būtų auginę ne tik bulvių, bet ir ropių, nuo bėdų gal būtų išsisukę. Rusijoje ropes augino dar prieš Didžiosios Maskvos kunigaikštystės įsikūrimą. Iš tų laikų ir populiari pasaka „Senis ir ropė“. Tuo metu Rusijoje ropės buvo būtinas kasdienis patiekalas. Žmonės ropes valgydavo su žuvimi, mėsa, gamindavo net ropių girą. Lietuvoje ropės rašto šaltiniuose paminėtos 1586 metais. Gausiai augintos iki XVIII amžiaus, kol jas išstūmė bulvės. Ropės daugiausia valgytos virtos, vėliau – žalios.

Vertė

Ropių šakniavaisiuose gausu vertingų žmogaus organizmui medžiagų: cukraus, baltymų, ląstelienos, mineralinių druskų, eterinių medžiagų. Yra daug vitaminų C, PP, B1, B2, provitamino A, taip pat kalcio bei kalio. Specifinį kvapą ropėms suteikia jose esantis garstyčių aliejus. Vitamino C ropėse yra daugiau nei citrinose ar apelsinuose. Ropės pasižymi skausmą malšinančiu, antiseptiniu poveikiu, gydo kosulį, bronchitą, peršalimo ligas, padeda užgyti žaizdoms. Valgyti ropes rekomenduojama turintiems širdies ir kraujagyslių problemų, virškinimo, kasos sutrikimų, kai kankina sąnarių skausmai, norint išvengti aterosklerozės. Gydytojai sako, kad ropės aktyviai kovoja su onkologinėmis ligomis, taip pat jos, kadangi itin nekaloringos ir maistingos, yra nepakeičiamos žmonėms, kuriuos kamuoja diabetas ir nutukimas.

Mitybos žinovo patarimai

Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus, mitybos žinovo Rimanto Stuko, lietuvių tauta yra genetiškai užkoduota valgyti ropes. Pasak profesoriaus, ropė šiandien yra nepelnytai pamiršta daržovė. O tai yra daržovė, kurią lietuviai valgė nuo senų laikų. Maždaug XVIII pabaigoje XIX amžiaus pradžioje, kai Lietuvoje buvo pradėta auginti labai daug bulvių, jos po truputį ropes „išstūmė“, nes iš bulvių buvo galima pagaminti daug įvairesnių maisto patiekalų. „Tačiau ropė yra daržovė, kuri genetiškai, iš kartos į kartą mums yra perduota ir mes esame, galima pasakyti, genetiškai užkoduoti valgyti ropes“, – tvirtina profesorius ir giria ropę už tai, kad ji yra labai nekaloringa. Jei ropę palygintume su bulvėmis, tai 100 g ropių yra maždaug 26 kcal, o 100 g bulvių – 81 kcal. Tad ropė turi tris kartus mažiau kolorijų nei bulvė. Ropėse, pavyzdžiui, mineralinės medžiagos kalcio yra keturis kartus daugiau negu bulvėje. Vitamino C ropėje maždaug 75 procentais daugiau negu bulvėje. Ropėse yra medžiagų, kurios yra reikalingos palaikyti gerą žarnyno veiklą, gerųjų bakterijų gyvybingumą. Profesorius Rimantas Stukas žiniasklaidoje aiškina, jog laimės hormonas – seratoninas yra sintezuojamas žarnyne. Nors buvo galvojama, kad smegenyse. Kuo daugiau seratonino, tuo mes jausimės geriau. „Taigi, ropė yra daržovė, kuri mums gali labai padėti. Svarbiausia, kad galime ją valgyti žalią, o kas mėgsta – gali ir išsivirti“, – pataria profesorius, ir priduria, jog, norint valgyti ropes, ypatingų kulinarinių sugebėjimų nereikia. Ropę reikia nuplauti, nuskusti, supjaustyti griežinėliais, ir jau galima valgyti. Galima ropę sutarkuoti, įmaišyti į kitas daržoves taip turėsime skanią ir sveiką mišrainę. Žalių ropių nepatarima valgyti tiems, kurie serga opalige, gastritu. Tačiau virtas, keptas ar garintas ropes gali valgyti visi.