Liepos dažniausiai sodinamos želdynuose, gatvėse, pakelėse, sodybose. Šioje augalų šeimoje yra apie 500 rūšių. Lietuvoje savaime auga mažalapė liepa ir apie dešimt introdukuotų rūšių.

Medaus medis

Liepos pražysta apytiksliai dvidešimtaisiais savo gyvenimo metais, žydi beveik dvi savaites birželio–liepos mėnesiais.

Jos dar vadinamos medaus medžiais. Kai liepos apsipila gelsvais žiedais, aplinkui pakvimpa medumi, prilekia daug bičių, medis dūzgia kaip avilys, atrodo, net oras virpa. Žiedai nektaringi: vienas žiedas išskiria 2–3 miligramus nektaro, kuriame yra apie 12 proc. gliukozės ir fruktozės, apie 41 proc. sacharozės. Apskaičiuota, kad palankiais metais iš didelės liepos bitės prineša apie 20 kilogramų medaus (per dieną 2–5), o iš vieno hektaro liepyno – apie 800 kilogramų. Liepų medus – labai mėgstamas ir vertinamas.

Pasak šviesaus atminimo farmacininkės, liaudies medicinos žinovės, žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės, esą medžiai kas sau skyrium būna, tik kartą per tūkstantmetį sueina krūvon, pasišneka, pasiklausinėja, pasigiria.

Taip suėję visi šnekėjo, tik liepa tylėjo. Šnabždėjosi kiti: rasi neturi jokios galybės. O nekantrioji drebulė to ir paklausė; liepa atsakė, kad jai nebuvę kaip šnekėti, visi ūžę. O galybių turi. Vien lapuose trys: nuo sumenkimo, vidurių, odos bėdų. Epušė iš gėdos net paraudo.

Kai vėl suėjo medžiai, ir vėl liepos galybė parūpo. Šįkart labiausiai alksniams. Liepa apsakė žiedų galybę: nuo krūtinės sunkumo, kaulų laužymo, dieglių, sumenkimo, valgio nepriėmimo, pykinimo, spuogų ir dedervinių. Tiek jų žiedų arbatoje. Antroji žiedų galybė – kvapas: nuo rūpesčių, sunkumų, stresų ir susigraužimų. O galybių galybė – medaus saldumas. Susigėdęs alksnis iš vidaus paraudo.

Trečiąkart suėję medžiai vėl spėliojo, ar liepa galybės turinti. Paklausė išdidusis ąžuolas. Liepa pasisakė turinti. Ir žievės, ir branduolio. Menkas pasirodęs ąžuolui liepos branduolys, tad paklausė apie žievę. Išgirdo, kad ji kaulus ir vidurius suvaržo. Ąžuolas tik pasišaipė. Tada liepa nusakė branduolio galybę: motiną pavaduoja, senystą veja. Susigėdo ąžuolas savo dideliais branduoliais puikavęsis, šie ir apkarto.

Tai dar ne visos liepos galybės. Kai medžiai vėl sueis, liepa turės ką pasakyti.

Papilės penkiolikamienė liepa nuo 1960 m. valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas.

Saugojo ir įstatymai

Dažniausiai vaistams renkami mažalapių ir didžialapių liepų žiedai, tiksliau, žiedynai su pažiedlapiais. E.Šimkūnaitė patarė pradėti juos rinkti, kai pietinėje medžio pusėje visi žiedai išsiskleidžia ar lieka tik po vieną pumpurą. Kitose pusėse nesubrendusių žiedų bus daugiau ir, nors dalis pietinių bedžiūstant nubyrės, visa žaliava bus gera.

Žymioji liaudies medicinos žinovė patarė pradėti skinti liepžiedžius apie pusiaudienį – bitės beveik visą nektarą išneša rytmetį. Ir medaus bus surinkta daugiau, ir bitės netrukdys žiedų skinti.

Liepos – vieni iš dažniausiai lietuvių tautosakoje minimų, nuo seno labai gerbtų medžių, likimo deivės Laimos buveinė. Seniau tikėta, kad liepos motiniškai globoja žmogų, liepine lazda galima apsiginti nuo piktųjų dvasių, kad šis medis, kaip ir žmogus, turi sielą, širdį, jaučia skausmą, o sužeidus iš jo ima bėgti medžio kraujas, liepose gali įsikūnyti mirusiojo siela. Liepynų apsauga buvo numatyta 1588 metų Lietuvos statute, nes senovėje liepynuose telkėsi drevinė bitininkystė.

Lampėdžių liepa Gražuolė auga kauno pakraštyje, prie pat Nemuno.

Moterų medis

Etnologai pastebi, kad liepos–Laimos kultas dar ilgai laikėsi ir įvedus krikščionybę, tarsi įsiliejo į ją. Liepose pradėta statyti Šv. Marijos skulptūrėles ar kabinti paveikslus, jas sodindavo šventoriuose prie koplyčių ir bažnyčių.

Prie šventų liepų moterys melsdavosi, nešdavo aukas – rankšluosčius, drobes, tikėdamos susilaukti kūdikio ar prašydamos sėkmės sau ir šeimai. Liepas, ypač turinčias kelis kamienus, žmonės garbino, po jomis degino šventąją ugnį, aukojo aukas. Gimus dukrai mūsų protėviai sodybose dažnai pasodindavo liepelę, kad nulemtų jai gerą dalią: lengvai prigyja, nereikli žemei, nebijo vėjo, greitai sutvirtėja ir dailiai auga. O paaugusias merginas motinos ar senelės, dėdienės ar tetos nusivesdavo po liepa pasišnekėti tais klausimais, kuriuos dera išmanyti jaunamartei.

Kodėl liepos dažnai vadinamos motinėlėmis? Tautosakos žinovė Gražina Kadžytė pastebėjo, kad tai labai gilus klodas, ateinantis iš mitologijos: liepos tapatintos su gimimo ir gyvenimo deive Laima, lemiančia žmogaus laimę, moterų globėja, saugančia jas visą gyvenimą, lengvinančia gimdyvių kančias, besirūpinančia naujagimiais, jų sveikata ir likimu.

Liepos – labai gajus, moteriškas medis: nulenk – atsities, nulaužk – ataugs iš atžalų. Jų pumpurai valgomi, yra vieni iš pirmųjų pavasario vitaminų, iš jų bitės renka medų, labai malonus žiedų kvapas, balta mediena tapatinta su moteriškumu. Lietuvių liaudies dainose liepos laikomos moteriškumo simboliu: dažnai lyginamos su motina, mergele ar sesele, apdainuojamos labai pagarbiai.

Seniausios Vilniaus miesto liepos kamienas.

Veikia labai įvairiapusiškai

Liepas mūsų proseneliai naudojo labai įvairiems tikslams. Sutrintus šviežius jų vaisius užpildavo vandeniu ir gaudavo gėrimą, kuris tiko naujagimiams vietoj motinos pieno, turbūt todėl liepa gavo motinėlės vardą.

Liepų žiedai, tiksliau, žiedynai su pažiedlapiais, vienas dažniausiai naudotų ir naudojamų liaudiškų vaistų. Juose esančios biologiškai aktyvios medžiagos gerai veikia mūsų organizmą sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, peršalus, karščiuojant, kosint, skatina šlapimo skyrimąsi, skrandžio sulčių gamybą. Be to, liepų žiedų užpilas ar nuoviras švelniai ramina nervų sistemą, mažina kraujo krešumą, todėl jų arbata ypač tinka vyresnio amžiaus žmonėms.

Neseniai mokslininkai patvirtino, kad liepų žieduose yra veikliųjų medžiagų, kurios padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, pastebėtas aiškus jų spazmolitinis poveikis vainikinei širdies arterijai, įrodyta, jog jie naikina daugelį gripo viruso formų.

Protėviai brangino

Etnologė Gražina Žumbakienė

Liepas mūsų protėviai laikė vienu iš labiausiai branginamų medžių, kaip ir ąžuolus, klevus, kuriuos ir sodindavo arčiausiai savo namų. Tai visų pirma darė norėdami pasirūpinti užuovėja ir apsisaugoti nuo vėjų. Šiais tikslais paprastai sodindavo lapuočius, spygliuočiai tautiečių sodybose pasirodė tik tarpukariu, rekomenduojant agronomams.

Sodybose sodinami medžiai turėjo atlikti ir kitas užduotis: saugoti namus nuo žaibo ir teikti pavėsį, žymėti sodybos ribas ir atskirti vieną sodybos dalį nuo kitos. Galiausiai juos sodino ir vaistams, dėl dekoratyvumo, puošnumo, mat lietuviai labai mylėjo medžius ir juose apsigyvenusius paukščius.

Buvo naudojama ir liepos žievė, mediena, jauni lapeliai, ypač vertinti liepų žiedai – tai buvo pirmas vaistas peršalus ir kitoms dažnoms ligoms gydyti.

Nors kaimo žmogus įpratęs prie gamtos ritmų ir jos kūrinijos, gražiai pragydus paukščiui, prasiskleidus liepų žiedams, jis trumpam meta darbus, stabteli įkvėpti svaigaus malonaus kvapo, pasiklausyti lakštingalos, gegutės ar vieversio balsų.