LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Tarpukario įžymių žmonių ir politinių veikėjų sodybos šiandien sulaukia atgimimo. Ir tai natūralu, nes susidomėjimas mūsų šalies tarpukario istorija iš tiesų yra visuotinis. Tapo įprasta paminėti iškilių asmenybių jubiliejines sukaktis, taip pat domėtis jų gyvenimu. Todėl gimtieji kraštai su išlikusiomis sodybomis – pats geriausias kelias susipažinti su iškilių žmonių veiklos ištakomis.
Patriarcho gimtinė
Prieš kurį laiką prasidėjęs tarpukario įžymių žmonių paveldo išsaugojimas Lietuvoje tapo gražia tradicija. Žinoma, be ES lėšų daugelio sodybų atstatyti nebūtų pavykę, tačiau jau yra tikrai džiuginančių faktų. Čia svarbu paminėti ir tuos, kurie širdį įdėjo puoselėdami tarpukario paveldą ir stengdamiesi sudominti jaunuosius Lietuvos piliečius. Štai mūsų patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabalių kaime, Vilkaviškio rajone, pelnytai tapo traukos objektu ištisus metus. Tai viena iš autentiškiausių ir kartu šiuolaikiškų sodybų, kurioje susipina J.Basanavičiaus istorinė praeitis, tradicijų saugojimas, kultūrinė ir edukacinė veikla.
„Gyvenamasis Basanavičių namas buvo pastatytas 1832 metais. Didžiulį kiemą iš keturių pusių supo medinė gyvenamoji stuba, didelis senos architektūros kluonas su erdviomis palėpėmis, medinė dviejų dalių klėtis, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau – medinė jauja linams džiovinti. Iš pradžių visi pastatai buvo dengti šiaudais, vėliau ūkiniai pastatai perdengti medinėmis skiedromis“, – taip atrodė sodyba 19 amžiuje. Dabar čia įsikūręs muziejus, kuriame atkurta buvusi dr. J.Basanavičiaus gyvenamoji aplinka, sodybos vaizdas, išsaugotos ir senosios tradicijos.
J. Basanavičiaus gimtinėje įkurtas muziejus
Pasodintas ąžuolynas
Nuo 2006-ųjų metų čia dirbantis muziejaus kolektyvas stengiasi pabrėžti šios vietos svarbą. Užsiėmimų ir renginių kokybė traukia ne vieną lankytoją, galintį pasidžiaugti edukacinėmis programomis, kultūriniais renginiais, kurie pritaikyti prie skirtingo amžiaus, įvairaus požiūrio ir ne vien besidominčių etnokultūra žmonių grupių. Šiuo metu J.Basanavičiaus gimtinėje vykdoma 14 nuolatinių edukacinių programų, skirtų įvairaus amžiaus žmonėms. Čia pasodintas ir ąžuolynas, kurio plotas – apie 40 ha. Beje, muziejus kaip vieną iš savo išskirtinių savybių mini etnopaveldą ir lankytojams siūlo paragauti net 4 rūšių gilių kavos bei mielai su visais dalijasi receptu: „Surinktas giles vieną po kitos reikia gvildenti ir išdžiovinti. Kai jos jau būna išdžiūvusios, reikia gerai perplauti, užkaisti pieną ir virti 3 valandas, kad gilės gerai išbrinktų. Po to giles reikia sumalti per mėsmalę ir visą masę dėti į orkaitę džiovinti. Kai apdžiūna, reikia palaukti, kol jos truputį apskrus. Na, ir paskutinis proceso žingsnis – kavamale sumalti paskrudintas giles. Norint skanauti kavą, reikia įpilti pieno ir virti kavamale sumaltas giles, tačiau jokiu būdu neužplikyti verdančiu vandeniu. Geriausia proporcija puodeliui yra šaukštelis norimos kavos, visa tai užpilama pienu, leidžiama kiek pavirti ir jau galima degustuoti.“
40 hektarų ploto ąžuolynas, pasodintas Ožkabaliuose, simbolizuoja mūsų tautos stiprybę
Atiteko bibliotekai
Tačiau Vasario 16-osios išvakarėse norisi pirštu parodyti ir į tas sodybas, kurios nesulaukia reikiamo dėmesio. Kadaise iš valstybės biudžeto sutvarkyta Panevėžio rajone esanti paskutinio Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio vaikystės sodyba – tarsi šuniui penkta koja. Kultūros paveldo statusą turinti sodyba šiandien priskirta G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai. Bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė neslėpė – renginiai J.Urbšio sodyboje bibliotekai yra pernelyg daug resursų reikalaujanti prievolė, mažai susijusi su bibliotekos pagrindiniais veiklos tikslais, apskritai nesusijusi su darbo specifika ir funkcijomis.
Prieš gerą dešimtmetį sodybą su jai priklausančiu 63 arų sklypu Čiūrų kaime bibliotekai perdavė dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys. Garsusis diplomatas bei paskutinis Lietuvos užsienio ministras buvo P.Urbšio senelio brolis. Biblioteka įsipareigojo rūpintis restauravimo darbais ir įsteigti memorialinį muziejų. Valstybės skirtų pusės milijono litų pakako tik gyvenamojo namo konservavimo ir restauravimo darbams. Klėtis sutvarkyta dar po ketverių metų iš papildomų valstybės lėšų.
Paskutinio tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro ir garsaus diplomato J. Urbšio sodybai ieškomas šeimininkas
Dabar dairomasi naujo šeimininko – Kultūros ministerija įpareigojo J.Bugailiškienę jį surasti. Direktorės teigimu, apie jokį pardavimą ar nuomą net kalbos negali būti. „Padovanotume, kad tik atsirastų norintis ir tinkantis šeimininkas, – pripažino ji. – Nes bibliotekai tokios investicijos nebūtų įkandamos. Papildomų išlaidų pareikalautų ne tik infrastruktūros atnaujinimas, reikėtų investuoti ir į darbuotojus.“
Pasak J.Bugailiškienės, šiuo metu sodybos būklė patenkinama, tačiau seniems statiniams, šiaudiniam gyvenamojo namo stogui greitai prireiks remonto. Bibliotekos vadovė paaiškino, kad problema būtų ne vien papildomos finansinės išlaidos – bibliotekos darbuotojams nėra galimybių pritraukti lėšų sodybos veiklos plėtrai. Sodybos išlaikymas G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai per metus atsieina 10 944 eurus. Į šią sumą įeina atlyginimas atvažiuojančiam sargui, kuris ir tvarko, šienauja teritoriją. „Gal sodyba būtų įdomi kokiai aktyviai bendruomenei, suinteresuotai švietėjiškomis kultūrinėmis idėjomis?“ – svarstė J.Bugailiškienė. – Norėtųsi sodybą apsaugoti, kad po kurio laiko ji nesugriūtų. Biblioteka į ją daugiau negalės investuoti. Įstaiga neturi galimybių pritraukti lėšų iš projektų infrastruktūrai tvarkyti. O ateityje tam tikrai reikės daug investicijų.“
Istorinės J. Urbšio sodybos atsisakė ir Panevėžio rajono savivaldybė
Sodyboje nėra geriamojo vandens, tik šulinys, taip pat stovi senas lauko tualetas, o norint į ją pritraukti didesnius lankytojų srautus, nei kad apsilanko dabar, tektų investuoti į komunikacijas. Biblioteka jau siūlė atiduoti istorinę sodybą Panevėžio rajono savivaldybei. Atsakymas gan paprastas – rajonui šis paveldas taptų papildoma našta, reikėtų į jį nemažai investuoti, kad objektas taptų patrauklus. Esą neasfaltuoti keliai – taip pat vienas iš trūkumų, dėl kurių lankytojų itin mažai. Todėl jei tokį finansavimą suteiktų Kultūros ministerija, pasiūlymą būtų galima svarstyti. Taigi dabar sodybos likimas „pakabintas“, kas bus toliau – neaišku.
Privatininkų rūpesčiai
Kunigas Vladas Mironas – ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, diplomatas, kultūrininkas. Jis gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje, Panemunio valsčiuje, Rokiškio apskrityje, pasiturinčio ūkininko Zigmo Mirono šeimoje. Prieš 1940 m. okupaciją Mironams priklausė 56 hektarai žemės ir miško. Jų sodyba buvo gana didelė: dviejų aukštų gyvenamasis namas, penki ūkio pastatai, didžiulis sodas. Namas buvo įrengtas gana kukliai, bet šeimininkai turėjo ir prabangos daiktų: radijo aparatą, patefoną su plokštelėmis, siuvamąją mašiną. Buvo įrengti atskiri kambariai svečiams ir kambarinėms.
Iš V. Mirono gyvenamosios vietos išlikęs vasarnamis, kuriame kunigas leisdavo vasaras
Dabar gi iš sodybos trobesių išlikęs vasarnamis, kuriame vasaras leisdavęs signataras, pirtis. Beje, sodybos šeimininkas – privatus asmuo Jonas Petryla – atvirai prisipažino: „Buvau durnas, kad pirkau, nes dabar neturiu nei jėgų, nei materialinių galimybių tvarkyti šią sodybą“. Sodybos šeimininkas negaili piktų žodžių ir rajono valdžiai, kuriai visai nerūpi iškilaus tautiečio atminimas. Jis prisiminė, kad kadaise buvo žadėta sutvarkyti kelią... „Tiesa, renginius biblioteka organizuoja, tačiau širdį skauda matant, kaip šis paveldas sugrius, todėl ieškau šeimininko ir noriu parduoti sodybą“, – aiškino J.Petryla. Jo teigimu, ši sodyba tikrai galėtų būti patraukli ir mąstantiems apie kaimo turizmo verslą, nes yra labai gražioje vietoje prie Nemunėlio. Vis dėlto šį paveldo objektą turėtų labiau saugoti ir savivaldybė, nes daugiau tarpukario signatarų šiame krašte nėra.
