Žvelgiant į smulkutę trapią moterį sunku patikėti, kad ji Vilniaus rajone, Maišiagalos seniūnijoje, daugiau kaip 5 ha plote, sukūrė nuostabaus grožio kampelį. Daugiau kaip prieš dešimtmetį gydytoja Nora Gargasienė pelkėtoje krūmynais ir žolėmis apaugusioje vietoje pradėjo statyti svajonių namus, kuriuos pavadino savo vardu – vila „Nora“.

Šiuolaikiška sodyba

Svečių priėmimas, kaimo turizmas – nei labai dėkingas, nei labai pelningas užsiėmimas. Paklausta, ką šioje srityje ponia Nora veikianti, ji juokdamasi atsakė :„Aš sugalvojau tokią idėją, pradėjau ją įgyvendinti, taigi nelabai yra kur trauktis. Žinoma, įlindome ir į paskolas. Su žmonėmis nėra lengva dirbti, bet turiu labai daug patirties iš savo tiesioginės profesijos, todėl susitvarkau.“ Jau pensinio amžiaus sulaukusi moteris dar aktyviai dirba vienoje užsienio įmonėje, iš savo darbo baigia paskolą atiduoti. „Tikiuosi, gal kada nors bus pelno. Žinoma, milijonų neuždirbsi, bet pragyvenimui užteks. Žinoma, yra sąlyga – reikia norėti“, – prasitarė darbšti moteris.

Dabar vila „Nora“ – šiuolaikiška sodyba, įsikūrusi nuostabiame gamtos prieglobstyje, šalia miško, toli nuo miesto triukšmo. Sodybą sudaro du mūriniai pastatai ir rąstinis namas. Čia gražu visais metų laikais. Vilos teritorijoje yra du tvenkiniai, išpuoselėti ir prižiūrėti gėlynai.

Mėgstantiesiems aktyvų poilsį yra daug žalios erdvės lauko žaidimams, įrengtos tinklinio ir teniso aikštelės. Mažiesiems pastatyta vaikų žaidimo aikštelė su mediniu namuku ir sūpynėmis. Patogu ir tiems svečiams, kurie nori susipažinti su apylinkėmis – prie pat vilos teritorijos driekiasi pažintinis miško takas su skulptūrų parku. Netoliese tyvuliuoja Skauduliškių ir Taučiliškių ežerai.

Ponia Nora dabar tik šypsosi prisiminusi, kaip prieš gerą dešimtmetį ji pirmą kartą įžengė į dykynes, apsemtas pelkių, apaugusias menkaverčiais krūmynais. Ir vis dėlto ji neišsigando – pasiryžo šią savo vyro tėvų atgautą žemę prikelti naujam gyvenimui.

Prieš gerą dešimtmetį gydytoja N. Gargasienė pirmą kartą įžengė į dykynes, apsemtas pelkių, ir pradėjo jose kurti savo rojų. M. Ambrazo nuotr.

Svečių namai

Veikliai moteriai, dirbančiai gydytoja neurologe, nestigo energijos, kita vertus, staigi vyro Leonardo mirtis buvo didžiulė trauma moteriai, todėl ji stengėsi darbu užpildyti atsiradusią tuštumą. „Jis net neįsivaizdavo, kad aš prigalvosiu tokių dalykų ir negalėsiu sėdėti ramybėje“, – šyptelėjo šeimininkė.

Dėl savo svajonės ji pardavė Gineitiškėse turėtą namą ir pradėjo statybas būsimos vilos vietoje. Sumaniusi pastatyti rąstinę pirtį, moteris nutarė, kad tai bus prieglobstis ne vien giminės susitikimams, bet ir svečiams. Ji neslėpė, kad tuomet ją buvo apnikusios abejonės: gal nereikia, kam čia ta pirtis, kas čia lankysis... „Kadangi mūsų šeima didelė, penkių hektarų plotą pradėjome tvarkyti patys savomis jėgomis su seserų vaikais, – pasakojo Nora. – Pirmiausia iškilo rąstinis namas, pirtis, pamažu pradėjo gražėti aplinka.“

Besišypsanti šeimininkė prisipažino, kad apetitas kilo bevalgant. Buvo užsakyta parengti kitą sklype iškilsiančio namo projektą. 1 000 kv. metrų svečių namai tapo nelengvu iššūkiu statybas prižiūrėjusiai Norai. Juk moteris kartu dirbo dar keliose vietose. Ji prisiminė, kaip tekdavo vienai miegoti dar be durų esančiame pastate, kad statybinių medžiagų ilgapirščiai nenušvilptų. Ir nieko tada nebijojusi, kaip ir dabar, kai tenka vienai būti didžiuliuose namuose. „Visos idėjos kildavo man, – pripažino Nora. – Žinoma, statybose labai padėjo dukra, turinti statybininkės specialybę. Mes jokių dizainerių nesamdėme, pačios planavome ir įgyvendinome sumanymus.“

M. Ambrazo nuotr.

Pradžioje įrengė tik pusę didžiulio namo, o likusią dalį sutvarkė vėliau, kai atsirado pinigėlių. Šiandien šiuos svečių namus mielai renkasi jaunavedžiai, kuriems čia ruošiamos įspūdingos puotos. Pati ponia Nora maisto negamina, samdo profesionalus. „Esu kaip ir administratorė, kuri tvarko įvairiausius reikalus, taip pat rūpinuosi tvarka sodyboje. Dar šiais metais sezoniniam darbui samdžiau darbininką, kuris padėjo rūpintis aplinka, taip pat padeda sesers sūnus Eligijus, jis nušienauja pievas. Man čia ramu, pripratau, aplink šaunūs kaimynai, gyvena sūnėno šeima, taigi visai smagu.“

Beje, šeimininkė nepamiršo neįgaliųjų – jiems įrengtas specialus įvažiavimas. „Negaliu pasakyti, ar tai privaloma, tačiau kaip gydytoja manau, kad iš tiesų gerai, kai žmogus gali įvažiuoti, pats judėti ir būti nepriklausomas“, – sakė Nora.

Augalų įvairovė

Bendra 5 ha žemės ir 5 ha miško teritorija tęsiasi iki Taučiliškių ežero. Reikia viską prižiūrėti, rūpintis augalais, juos tręšti, taip pat nupjauti žolę. „Kai pradėjau įgyvendinti sumanymus, buvau jaunesnė, pilna energijos, nors daugelis, išvydę tuos molynus ir statybas, tikriausiai mąstė, kad tuos darbus pradėjusiai moteriškei su galva negerai, – pasakojo šeimininkė. – Labai norėjau, tikėjau ir štai vietoj kemsynų atsirado rojus, buvo sukurta tikrai graži aplinka. Nemėgstu tinginių, manau, Lietuvoje yra labai daug tokių, kurie dejuoja, o nieko nesiima daryti. O juk jei nors pirštą pajudintų, viskas būtų geriau.“

M. Ambrazo nuotr.

Skanaus šimtalapio paragavę, keliaujame apžiūrėti aplinkos. „Gyvename gerai, grybai tiesiog po kojomis auga, paukščiai čiulba, čia labai ramu, tikras kaimas“, – taip apie gyvenimą viloje pasakojo Nora. Sodybos šeimininkei šiltuoju metų laiku būna tikras darbymetis, nes būtent ji rūpinasi augalais. Akis patraukė rožių gausa. Anot šeimininkės, nekyla ypatingų problemų jas prižiūrint. „Patręšiu du kartus per sezoną, vienas žiemai uždengiu, kitas – ne. Pastebėjau, kad puikiai peržiemoja ir nedengtosios, todėl kitais metais rožių nebedengsiu. Žinoma, jei atsiranda amarų, rožių ligų, būtina purkšti. Dar labai mėgstu spygliuočius. Su jais jokių bėdų nebūna, o džiugina visus metus miela žaluma.“

Sodyboje Nora įgyvendino savo svajonę – pasodino kaštonų alėją, bet ji sunkiai auga. „Nors purškėme, tačiau kaštonai sunkiai vegetuoja, matyt, visoje Lietuvoje jiems nepatinka“, – svarstė vilos „Nora“ šeimininkė. Ne itin gerai veši ir pačioje saulėkaitoje augančios melsvės – tikriausiai joms trūksta pavėsio.

Tvenkinio gyventojai

Stebina gamtos suformuoti tvenkinukai, kurių visoje sodyboje gausu. Iš tiesų yra kur pasivaikščioti, akis paganyti, taip pat ir miško gėrybėmis pasivaišinti. Sodybos ašis – pagrindinis tvenkinys, kuriame knibždėte knibžda žuvų. Šeimininkė pasidžiaugė, kad jame nebeliko žolių – jas suvalgė plačiakakčiai amūrai.

Pasak N.Gargasienės, tiems, kurie nori sunaikinti žoles vandens telkinukuose, iš tiesų vertėtų užsiveisti šių žuvų, tačiau reikia žinoti keletą dalykų. „Maži plačiakakčiai amūrai nesuvalgo žolės, o didieji ją sumauroja kaip karvių banda, todėl į tvenkinius reikia leisti didelius, – patarė ji. – Amūrai taip pat mielai paskanauja ir vandens lelijų, todėl jas reikia aptverti vielos tinklu.“

M. Ambrazo nuotr.

Sodybos teritorijoje Nora įamžino ir mirusio vyro Leonardo atminimą– vieną didžiausių lauko pavėsinių pavadino jo ir savo vardu „Eleonora“.

Paprašyta pasidalyti patirtimi, kokias gi gėles geriausia auginti, kad kuo mažiau laiko tektų skirti jų priežiūrai, ji pasakė, kad, be rožių, labai mėgstanti daugiametes gėles. „Nieko nėr gražiau, kai pavasarį pradeda žydėti krokai, tai labai gražu. Stengiuosi, kad daugiamečių gėlių būtų kuo daugiau. Šiemet priauginau petunijų, tačiau su jomis labai daug darbo – būtina tręšti, laistyti, skabyti. Šeimininkė gyrė pelargonijas, kurios mūsų klimato sąlygomis yra tiesiog idealios gėlės, taip pat prisipažino esanti gumbinių begonijų mėgėja.

M. Ambrazo nuotr.

Bandė Nora savo sklype pasisodinti ir egzotiškų augalų. Deja, gausiažiedės visterijos, kurios taip gražiai auga Anglijoje, sodyboje vos vegetuoja, todėl šeimininkė vietoje jų prisodino raganių. Labai džiaugiasi magnolijomis, taip pat bambuku ir tulpmedžiu, su kuriuo pirmą kartą susipažino Lotynų Amerikoje.

„Žinoma, visur reikia krapštytis, tačiau kai pridedi ranką, tai ir auga, – pasakojo šeimininkė. – Visą laiką judu, liūdėti nėra kada. Kaip gydytoja patarčiau žmonėms taip pat tuo užsiimti, tik pradėti reikia kuo anksčiau. Ir reikia labai norėti, tada gali kalnus nuversti. Jei nenorėsi, abejosi, nieko nepavyks. Aš labai norėjau ir dabar negaliu dejuoti.“

M. Ambrazo nuotr.