Kauno rajone gyvenantis profesionalus pirtininkas Arvydas Medinis patarė prieš statant pirtį apsispręsti, ko labiausiai reikia. Jo teigimu, būtent poreikiai nulemia pirties pastato ir atskirų jo patalpų dydį, krosnies konstrukciją, vanojimo vietų skaičių, ventiliacijos tipą ir t. t.

Sakrali vieta

„Kas yra pirtis? – retoriškai klausia pirčių žinovas ir pats atsako: – Tai – sakrali vieta, kurioje sustoja laikas, pojūčiai tampa subtilesni. Čia pagaliau randi laiko įsiklausyti į save, pajausti harmoniją.“

Prieš kelerius metus kartu su žmona Liuda savo sodyboje „Medynė“ jis pastatė dvi pirtis, viena iš jų – archajiška dūminukė. ,,Medynės“ šeimininkai kviečia norinčiuosius apvalyti kūną ir sielą pasimėgauti lietuviškos pirties procedūromis. Tradiciškai atliekamas pirmojo garo ritualas, unikali kvapų simfonija leidžia žmogui maksimaliai užsimiršti ir atsipalaiduoti, ką jau kalbėti apie kvapią druskų inhaliacinę procedūrą, vanojimąsi įvairių rūšių vantomis, kūno šveitimą druskomis, maltais kaštonais... Pas Medinius atvažiuojantys žmonės pasineria į nuostabų gamtos dovanų ir ramybės pasaulį, kuriame gimsta kita bendrystė, patiriamas pažinimo ir dalijimosi džiaugsmas. Pasak Arvydo, prieš einant į pirtį rūpesčius reikia palikti anapus slenksčio.

Statyta su meile

Pirtininkų teigimu, pėrimasis pirtyje pailgina gyvenimą. Žmonių poreikiai yra skirtingi ir kiekvienas renkasi pagal save, tačiau sodybos šeimininkai rekomenduoja pirmiausia išbandyti lietuvišką pirtį. ,,Mūsų kūnui reikia drėgmės, komfortiškos šilumos, todėl geriausia pirtis – garinė, kur ant akmenų pilamas vanduo, palaikoma 50–60 laipsnių temperatūra. Tačiau kai kurių taisyklių renkantis šį malonumą vis dėlto paisyti reikia“, – teigia Arvydas.

Arvydas ir Liuda - profesionalūs pirtininkai, dalijasi savo įgūdžiais su kitais. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak šeimininko, vienas dalykas visiškai netoleruotinas pirtyje – tai alkoholiniai gėrimai. Pasistiprinti reikėtų likus ne mažiau kaip porai valandų iki pirties pradžios, o ir pirties vaišių stalas turėtų būti kuklus – vaisiai, žolelių arbata, tyras vanduo. Beje, skubėti pirtyje taip pat nereikia. Ar įkaitus garinėje nerti į eketę? „Ir taip, ir ne. Klausykite savo kūno – jis geriausias patarėjas. Mes rekomenduojame greitai apsipilti kibiru šalto vandens“, – pataria pirtininkas.

Medinių pirtis ypatinga – ji pastatyta su didžiule meile. Ilgai puoselėję svajonę turėti savo pirtį, jie dėl jos ryžosi palikti miestą. Dabar Arvydas ir Liuda – profesionalūs pirtininkai, dalijasi profesiniais įgūdžiais su kitais, organizuoja seminarus. Jų pirtyje išties nuplauni visus rūpesčius, namo grįžti tarsi naujai gimęs. „Mūsų pirtyje sugrįžtama prie pirmapradės pirties esmės – kūno ir sielos švaros apeigų, pirtį lydinčių ritualų“, – pripažino šeimininkas.

Pasak Arvydo, buvimas pirtyje tarsi pripildo visą esybę ramybės. Kūnas pasidaro toks lengvas, kad, regis, trūksta tik sparnų ir galėtum skristi, o oda – švelni lyg kūdikio. Po pirties gurkšnodamas arbatą supranti, kad per vieną vakarą spėjai pabūti kvepiančioje pievoje, patirti švelnų bičiulio prisilietimą, patyrei motinišką globą... Taigi tokia Medinių geros pirties filosofija.

Svarbiausias statinys

Lietuviška pirtis senovėje, ko gero, buvo svarbiausias statinys visame ūkyje. Naujakurys pirmiausia suręsdavo pirtį, o tik paskui pradėdavo statyti namą. Vilniuje prieš šimtmetį veikė net pirtininkų cechas.

Kaimuose pirtys dažniausiai būdavo statomos atokiau nuo kitų sodybos trobesių, prie ežerų ar upelių, iš gulsčių apvalių į sąsparas suręstų rąstų, kartais buvo krečiamos iš molio. Pirtį sudarydavo dvi patalpos – nekūrenamas priepirtis ir pirtis, jos pasieniuose stovėdavo suolai ir plautai vanotis, prie lubų pasieniais – kertelės drabužiams padžiauti.

Svarbiausias lietuviškos pirties elementas – krosnis. Iš pradžių jas mūrydavo iš akmenų. Kadangi nebuvo įrengta dūmtraukių, dūmai išeidavo pro duris arba lubose padarytą skylę (aukštinį), užšaunamą lenta. „Juodojoje“ pirtyje, mokslininkų teigimu, suodžiai nusėsdavo ant lubų ir sienų ir sugerdavo visus blogus kvapus, o degančios medienos dūmai, kuriuose būdavo gausu fenolių, acto rūgšties ir formaldehido, labai gerai išvalydavo orą. Šalia krosnies pastatydavo kubilą vandeniui, į jį mesdavo įkaitintus akmenis, kurie ir sušildydavo vandenį. XIX a. pabaigoje atsirado plūkto molio ir plytų krosnių su dūmtraukiais.

Atvykę į Medinius, žmonės patiria kitą bendrystę, pažinimo ir dalijimosi džiaugsmą. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsirengti nesudėtinga

Statybos konsultanto Rimvydo Žėruolio teigimu, nesudėtinga įsirengti pirtį ir savo rankomis. Prieš ruošiantis ją statyti, derėtų pasitarti su konsultantais. Taip galima išvengti klaidų ir nereikalingų išlaidų. Norint įsirengti pirtį, reikia žinoti pagrindinius dalykus. „Šiuolaikinei pirčiai būtina gera ventiliacija, kaminas arba elektros įvadas ir kanalizacija, – teigia R.Žėruolis. – Pirčiai geriausiai tinka atskiras pastatas, tačiau galima ją įsirengti ir bute ar name (rūsys netinka). Kartais manoma, kad nuo garinės pirties drėks namas. Yra atvirkščiai – tinkamai įrengta pirtis netgi džiovina namą.“

Specialisto teigimu, pirtyje turėtų būti garinimosi patalpa, priepirtis, dušas, tualetas ir poilsio kambarys. Paprastai priepirtis būna dvigubai didesnis nei garinimosi patalpa. Pirtis turi būti suprojektuota taip, kad iš priepirčio būtų galima išeiti į lauką ir įšokti į ežerą ar baseiną. Pirties erdvę reikia išnaudoti taip, kad garinimosi patalpoje tilptų dviejų aukštų platūs pirties suolai, ant kurių būtų galima atsigulti. „Tinkamiausia ir populiariausia mediena gultams – liepa, juodalksnis, drebulė, arachi (kietasis šarvamedis, auga Vakarų ir Centrinėje Afrikoje – red. past.) ir raudonasis Kanados kedras“, – sako R.Žėruolis.

Patariama viršutinį pirties suolą įrengti taip, kad ant jo atsisėdus žmogui virš galvos iki stogo liktų bent 20 cm, kitu atveju bus nepatogu užlipti ir nulipti. Gultų plotis turėtų būti ne mažesnis nei 60 cm, jei tai gulimas gultas – galima padaryti ir 70 cm. Mažesni nei 60 cm gultai galėtų būti įrengiami nebent mažiausiose pirtyse, kur nėra vietos. Vis dėlto specialistas pataria – jeigu statote pirtį, atkreipkite dėmesį į gultus, jie turi būti patogūs ir tinkamo pločio. Tarp viršutinio ir apatinio gulto turi būti 40 cm (daugiausia 45 cm) tarpas.

Krosnelė ir ventiliacija

Kiekvienos pirties širdis – krosnelė. Kaip ją šildyti – elektra ar malkomis, – kiekvieno pasirinkimo reikalas. Senovinė krosnis pirtį apšildydavo akmenyse sukaupta šiluma, tačiau norint ją iškūrenti reikia daug laiko ir malkų. Elektrinė krosnelė dažniausiai pirtį įšildo per valandą. Ją galima įrengti net ir mažoje pirties patalpoje, o malkinei krosnelei reikia mažiausiai triskart didesnio ploto patalpos. Elektrinės krosnelės trūkumas – kaitinimo elementai įkaista iki raudonumo ir degina deguonį, o malkomis kūrenamos – įkaista mažiau, tačiau yra sunkesnė ir užima daugiau vietos.

„Žinoma, elektrinės krosnelės yra paprastesnės, jų nereikia nuolat kūrenti, tačiau pirties kūrenimas nuo senovės yra lietuvių mėgstamas ritualas“, – teigė pašnekovas.

Malkomis kūrenamai krosniai reikia parinkti tokius akmenis, kad jie laikytų šilumą, kai ugnis jau nebesikūrena (turint elektrinę krosnelę energijos išlaikymo pajėgumas nėra toks svarbus). Svarbu, kad akmenys būtų panašaus dydžio, tada oras galės laisvai cirkuliuoti. Didesnius akmenis rekomenduojama dėti apačioje, mažesnius – viršuje.

Taip pat būtina pasirūpinti pirties ventiliacija. Pritrūkus deguonies, besimėgaujantiesiems pirties malonumais gali imti svaigti galva. Reikia atsiminti, kad joks langas ventiliacijos neatstos. Oro trauka iš patalpos turi būti reguliuojama atsižvelgiant į tai, kiek žmonių yra pirtyje. Verta paminėti, kad oro ištraukimo angas reikia įrengti nuo krosnelės toliausiai esančiuose kampuose. Elementarus pirties vėdinimas, kai oras patenka į pirtį per durų plyšį, o išeina per priešais esančios sienos angą viršuje. Tačiau tokiu būdu iš pirties pašalinamas karščiausias oras, o apačioje esantis atvėsta.