Norint sėkmingai gyventi kaime, visai nebūtina dirbti žemę ar laikyti gyvulius. Galima puikiai verstis ir turint išskirtinį amatą. Tą įrodė Vilkaviškio rajone, Maldėnų kaime, gyvenantis medžio drožėjas Raimundas Blažaitis.

Vaikystėje užgimusi aistra

R.Blažaitis – ne tik visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų žinomas medžio drožėjas. Pats vyras teigia, kad turbūt nėra tokios pasaulio valstybės, kurioje nebūtų bent mažiausios jo pagamintos skulptūrėlės. Įprastai jas suvalkietis gamina šaltuoju metų laikotarpiu. Kasdien iš medžio jis išdrožia bent kelis nedidelius dirbinius, dažniausiai – rūpintojėlius. Būtent dėl šių, kaip jis pats vadina „dievukų“, R.Blažaitį geriausiai ir atpažįsta Lietuvos bei pasaulio medžio dirbinių mėgėjai.

Vyras juos gali drožinėti valandų valandas, nes šis darbas jam teikia didelį malonumą. Jis net nedrįsta to vadinti darbu, nes tai nereikalauja didelių fizinių jėgų! Maldėnų kaimo gyventojas net bendraudamas su draugais ar pažįstamais retai kada iš rankų paleidžia medžio gabalą ir specialų drožinėjimui skirtą peiliuką. Atrodo, kad visa tai jam išeina natūraliai, neįdedant pernelyg daug pastangų.

Įprastai per šaltąjį metų sezoną suvalkietis pagamina bent 300–400 rūpintojėlių, gausybę įvairių kitokių medinių skulptūrėlių, kurias atšilus orams jis pardavinėja įvairiose mugėse. Dažnai vyrą galima išvysti ne tik Lietuvos, bet ir kaimynės Lenkijos mugėse, ypač vykstančiose Punsko valsčiuje, kuriame gyvena daug lietuvių. Kadangi lenkai yra labai religingi žmonės, jie itin vertina R.Blažaičio kurtus rūpintojėlius.

Anot drožėjo, paklausūs yra visi jo drožiniai, tačiau žmonės dažniausiai perka nedidelius, maždaug 5 centimetrų aukščio, dirbinius.

R.Blažaitis teigė šiuo amatu susidomėjęs dar vaikystėje. Nuo mažens jį traukė įdomesni medžiai, kreivos jų šakos. Dar besimokydamas trečioje ar ketvirtoje klasėje Raimundas peiliuku išdrožė pirmąjį savo gaminį – ožiuką, kurį savo namuose turi ir šiandien.

K. Blažaitis medžio drožimu susidomėjo dar vaikystėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Vasarą daro kryžius

R.Blažaitis garsėja ne tik savo rūpintojėliais, bet ir išskirtiniais kryžiais. Vyro teigimu, kryžius turi būti toks, kad pro jį praeinant norėtųsi kepurę nusiimti. Suvalkietis yra oficialiai pripažintas senojo amato – kryždirbystės – puoselėtojas, sertifikuotų tautinio paveldo produktų – koplytėlių, kryžių, skulptūrų ir stogastulpių – tradicinis amatininkas.

„Kryžius turi būti papuoštas, su skulptūrėle ant jo. Aš stengiuosi, kad kryžius turėtų savo svorį“, – teigė Vilkaviškio rajono gyventojas.

Kryžius, koplytstulpius ir kitokius didesnės apimties kūrinius jis gamina šiltuoju metų laikotarpiu. Įprastai vieną kryžių vyras daro maždaug mėnesį laiko. Aišku, jei kryžiaus konstrukcija paprasta, jį galima pagaminti ir daug greičiau – maždaug per savaitę. Vis dėlto, jei norima padaryti gražų kryžių, su skulptūromis, tai užtrunka daug ilgiau.

R.Blažaitis labiausiai žavisi XIX a. vidurio Lietuvoje dirbusio meistro Vinco Svirskio kryžiais. Jiems būdingas dekoratyvumas, jausmingumas, pridėtinės detalės, iš kelių pusių įkomponuoti reljefai. Maldėnų kaimo gyventojas teigia, kad jis būtent ir yra „svirskinių“ kryžių tradicijos tęsėjas.

Suvalkietis dažniausiai gamina 5–6 metrų kryžius. Pats aukščiausias vyro pagamintas dirbinys buvo 8 metrų aukščio. Jis stovi prieš kelerius metus tragiškai žuvusio buvusio Seimo nario Vytauto Galvono valdose.

„Pirmąjį kryžių pagaminau 1999 metais ir jį pastačiau prie namų. Įvairių amato paslapčių mane išmokė kitas medžio drožėjas, Algirdas Vaištaras. Jis parodė, nuo ko pradėti pjaustyti ąžuolą, kaip tą daryti, kur pjaustant sustoti. Iki tol nieko panašaus nemokėjau. Mano nuomone, prie namų pirmiausia turi būti pastatytas kryžius, o tik tada galima visokiais „balvonais“ puošti sodybą“, – sakė meistras.

Pastatytas pirmasis R.Blažaičio sukurtas kryžius būtent ir tapo paskata toliau puošti savo dar 1934 metais senelio statytą sodybą. Iki tol Raimundui žmona dažnai priekaištaudavo, kad jis gamina kitiems, o savo namų nepuošia. Šiandien Maldėnų kaime įsikūrusioje Blažaičių sodyboje gausu pačių įvairiausių medžio dirbinių, ji iš aplinkinių sodybų išsiskiria savitumu, jaukumu bei originalumu, nesunkiai ją galima supainioti su kokiu nors etnografijos muziejumi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mažiausias rūpintojėlis Lietuvoje

R.Blažaitis su savo dirbiniais jau įtrauktas ir į Lietuvos rekordų knygą. Jis – mažiausio rūpintojėlio skulptūros autorius. Jos aukštis – vos 12 milimetrų.

„Šiais laikais rekordų siekiama įvairiose srityse. Su kitais medžio drožėjais jau seniai diskutavome, kad reikėtų ir mums kokį rekordą pasiekti, nes mūsų srityje jų nėra labai daug. Panašios kalbos truko ne vienus metus. Kadangi man mieliausia gaminti rūpintojėlius, pagalvojau, kad galėčiau išdrožti būtent šio „dievuko“ mažiausią skulptūrą Lietuvoje“, – prisiminė dievdirbys.

Nors įprastai per dieną suvalkietis pagamina bent tris skirtingo dydžio rūpintojėlius, į Lietuvos rekordų knygą įtrauktą skulptūrėlę jis gamino dvi savaites. Prieš tai Raimundui dar teko pasidaryti specialius įrankius, nes turimi buvo per dideli. R.Blažaitis neatmeta galimybės, kad ateityje gali pabandyti siekti dar kokio nors Lietuvos rekordo.

Maldėnų kaimo gyventojas, jei labai norėtų, tikriausiai nesunkiai galėtų pretenduoti ir į greičiausiai išdrožto rūpintojėlio rekordą. Kartą jiedu su kitu medžio drožėju varžėsi, kuris greičiau pagamins rūpintojėlį. Tąkart Raimundas užtruko vos vieną valandą.

Vertinamas klientų

Visiškai savo amatui atsidavęs R.Blažaitis kuria jau maždaug 30 metų. Nepriklausomybės pradžioje jis su žmona dalyvavo pirmoje mugėje, vykusioje Vilniuje, kur jo drožiniai buvo tiesiog iššluoti. Tuomet grįžęs namo vyriškis apsisprendė mesti visus valdiškus darbus ir visiškai atsidėti drožybai. Per tuos tris dešimtmečius nebuvo nė vienos dienos, kad jis gailėtųsi dėl šio savo pasirinkimo. Priešingai, kiekvieną dieną vyras keliasi su džiaugsmu, žinodamas, kad vėl galės prisiliesti prie medžio.

Ir dabar Raimundui netrūksta klientų, o aplinkiniai jį vertina už sąžiningumą ir pažadų tesėjimą. Vyras per tris dešimtmečius laiku įvykdė visus įsipareigojimus, „nepavedė“ nė vieno į jį besikreipusio žmogaus.

„Yra tokių, kurie pažada viena, o pažadą ištesi po 3–4 mėnesių. O kas jeigu žmogui sutarta data labai svarbi, jei jis tikisi tai, ką užsakė meistrui, padovanoti kam nors jubiliejaus proga? Jei jis to nesulauktų, būtų labai negerai. Kartą kam nors pamelavęs, labai greitai gali netekti ne tik to kliento, bet ir kitų pasitikėjimo“, – mintimis dalijosi meistras.

Raimundas teigė pastebėjęs, kad dabartiniai jo darbai labai skiriasi nuo pirmųjų. Vyras juokavo, kad į kai kuriuos prieš kelias dešimtis metų gamintus drožinius jis net nenori pažiūrėti, bijo prisipažinti, kad būtent jis yra jų autorius.

Aukščiausias įvertinimas

Kad R.Blažaitis nėra eilinis medžio drožėjas, įrodo ir jo gauti apdovanojimai. Iki 2017-ųjų vyro namuose puikavosi keletas mažųjų aukso vainikėlių, kurie skiriami tautodailininkams už antras bei trečias vietas konkurse „Aukso vainikas“. Galiausiai prieš porą metų į suvalkiečio namus atkeliavo ir pagrindinis prizas. Kaip jis pats teigia, „Aukso vainikas“ prilygsta sportininkų iškovotam olimpiniam aukso medaliui. Kaip atletams nėra kur aukščiau kilti, taip ir tautodailininkams nėra garbingesnio apdovanojimo už „Aukso vainiką“. Viskas, ką galima padaryti, – tik pakartoti šį laimėjimą. Tiesa, ir to padaryti negalima iš karto. Pagal taisykles kito tokio laimėjimo R.Blažaitis galės siekti tik po kelerių metų.

Medžio drožėjo manymu, kiekvienas savo amatą mylintis žmogus, jei tik nėra kvailas arba tinginys, turėtų dalyvauti panašaus pobūdžio konkursuose. Jis neatmeta galimybės pabandyti nuskinti ir antro „Aukso vainiko“ laurus.

Neprognozuojamas ąžuolas

Dažniausiai R.Blažaitis dirba su liepos mediena. Gana dažnai į rankas paima ir beržo šaką. Vis dėlto, anot skulptoriaus, su beržu galima dirbti tik žiemą ir tik turint krosnį, kad būtų galima jau pagamintus dirbinius išdžiovinti. Sudėtingiausia, Raimundo teigimu, yra ką nors meistrauti iš ąžuolo.

„Ąžuolas – neprognozuojamas medis. Gali už 500 eurų nusipirkti maždaug 3 metrų ilgio ir 50 centimetrų skersmens rąstą, o jį perpjovęs rasti nemažą puvinį. Tuomet tenka keisti planus, koreguoti projektą, ieškoti kitų išeičių. Blogiausia, kad toks rąstas sveria bent toną, tad norint jį atvežti reikia samdyti specialią techniką. Be to, ąžuolo taip paprastai nuėjęs į urėdiją negausi. Čia – ne liepa ir ne beržas“, – pasakojo skulptorius.

Be to, reikia mokėti ne tik apdirbti medieną, bet ir ją nudažyti. Pasak R.Blažaičio, tie dažai, kurie tinka liepai, nebūtinai tiks beržui ar ąžuolui, todėl drožėjams būtina atrasti savo dažymo techniką, žinoti tam tikrus niuansus. Kryždirbys tikino, kad dabar vienaip ar kitaip dažo didžiąją dalį savo kūrinių – jie tampa prabangesni, klientai juos mieliau perka.

„Maždaug prieš šimtą metų senovės lietuviai dažydavo kone visus kryžius ar skulptūras. Sovietmečiu ši tradicija buvo išnykusi, tačiau pastaruoju metu vėl reikalaujama medžio dirbinius dažyti. Anksčiau to labai nemėgau, tačiau dabar didžiausią malonumą jaučiu būtent tada, kai galiu į rankas paimti visiškai užbaigtą savo kūrinį“, – teigė vyras.

Nė viena iš dviejų R.Blažaičio dukrų neužsikrėtė medžio drožyba, tačiau jis viliasi, kad šį pomėgį ateityje galės perimti netrukus pirmąjį gimtadienį švęsiantis anūkas Adomėlis. Raimundas to labai norėtų ir yra pasiruošęs jam perduoti visą savo sukauptą patirtį.