Medžio meistras, skulptorius Jonas Bugailiškis jau seniai tapo Vilniaus senamiesčio bendruomenės ašimi. Aušros vartų gatvėje esantis kiemelis, kuriame – menininko studija, traukia visų praeivių dėmesį. Medžio skulptūros, netradiciniai eksterjero sprendimai kviečia užsukti ir pasidomėti menininko kūryba.

Kaukės ir žaislai

Čia laukiami visi – draugai, pažįstami, turistai. „Dauguma čia užklysta tiesiog žioplinėdami, bet pasitaiko ir įdėmiai tyrinėjančių skulptūras, klausiančių, ar tai mano darbai, ar čia muziejus, – pasakojo tautodailininkas, medžio drožėjas, skulptorius, muzikos instrumentų ir vaikų žaislų meistras. – Šią studiją gavau sovietmečiu, prieš 30 metų, aplink mane daugelis menininkų čia buvo įsirengę dirbtuves. Tačiau dabar likau vienintelis, nes kiti išsikraustė, pardavė patalpas, išmirė. Dabar čia gyvena ir suomis, ir amerikiečiai, o darželį ir klevus tvarkau, sodinu ir laistau aš vienas.“

Studiją žemais langais susiremontavo pats menininkas, mat tikroji jo specialybė – statybininkas. Beje, ir šioje profesijoje Jonas įžvelgia daug kūrybiškumo, kuris gali pasireikšti įrenginėjant namus, todėl neslėpė šios profesijos pasiilgstantis.

J. Bugailiškis. Asmeninio archyvo nuotr.

Dirbtuvės sienos nukrautos medžio meistro kūriniais. J.Bugailiškis linksmai pajuokavo dėl vietos trūkumo, juk didžiąją dalį kūrinių jam teko išvežti į sodybą. Svarbiausia kūrybos dalis – kryžiai ir skulptūros, kurias jis drožia laikydamasis senolių tradicijų ir savaip jas interpretuodamas. Tradiciniai rūpintojėliai, spalvingi, meniški angelai stebina savo nuotaikomis – linksmi, išdykę, triumfuojantys ar šelmiškai besišypsantys. Tokios pat ir Užgavėnių kaukės, perteikiančios linksmą, sąmojingą, triukšmingą, įvairių išdaigų ir juokų kupiną Užgavėnių nuotaiką. Išskobtos iš medžio, susuktos iš beržo tošies ar medžio žievės, detalėms panaudoti įvairūs kailiai, arklio šeriai, ožkos ir karvės ragai, pakulos, linai, medžio plaušai, kontrastingų spalvų dažai. Žaislai yra tarsi savotiška meistro dėlionė, pasakojanti vaikams apie tradicinį lietuvių kaimą su sodybomis, gyvuliais, paukščiais, mažų ir didelių gyventojų darbais ir pramogomis. Čia mažos figūrėlės atkartoja tradicinio Lietuvos kaimo veikėjus, tai ne tik figūrėlės, bet ir švilpukai, galintys pamėgdžioti paukščių balsus ir palinksminti vaikus. Karučiai, ratuoti paukšteliai, vikrumą lavinančios gaudyklės, primenančios samčius, ar milžino klumpė – tarsi atkeliavę iš pasakų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Muzikos instrumentai

Prieš daugiau kaip dvidešimt metų medžio drožėjas kartu su Evaldu Vyčinu pradėjo atgaivinti senuosius muzikos instrumentus. Tuomet, prasidėjus Atgimimui, autentiškų senųjų tradicinių instrumentų trūko. Tautodailininkas pradėjo nuo kanklių. Po kurio laiko ėmėsi birbynių, lumzdelių, tarškynių, barškalų, būgnų.

Meistro teigimu, svarbu parinkti tinkamą medžiagą, žinoti, kokios reikia medienos, žievės, kaip apdoroti ragą, odą, kailį. Tradicinėms kanklėms naudojama guobos, klevo, liepos, eglės mediena turi būti gerai išdžiovinta: „Iš gyvo medžio nieko gero nepadarysi, – jis vaikščios, skilinės. Pirmosioms kanklėms panaudojau dar tėtės ruoštą medieną, taip pat ir senų trobesių sienojus. Tinkamiausia yra tik gerai išdžiūvusi, išsigulėjusi. Iš tokios medienos padarytos kanklės ne tik neskilinėja, neaižėja, bet ir gerai skamba“, – instrumentų gaminimo paslaptimis dalijosi meistras.

Būgnų korpusus menininkas skobia iš beržo ar uosio trinkos arba sudeda iš atskirų lentelių, kartais panaudoja seną statinę. Lumzdelius suka iš žilvičio, karklo, alksnio ar drebulės žievės. Žievės trimitus daro iš alksnio žievės ar beržo tošies, susukdamas ją į vamzdį ir suklijuodamas; medinius ragus – iš lenkto uosio, klevo, beržo šakos, apvyniodamas ją beržo tošimi, lininiais siūlais. Rago trimitams naudoja ožio, jaučio ar avino ragus; būgnų membranai – odą. Panaudodamas išdžiovintą kiaulės pūslę su žirniais viduje atkūrė tradicinę pūslinę. Jo padaryta nemažai įvairių tarškiantį garsą sukeliančių instrumentų – kleketų, terkšlių, skrabalų; atkurtas vestuvių kvieslio dzingulis. Atkurta ir medinė švilpynė lakštingala, kuria švilpaujama pripylus vandens, ir daugybė kitų gyvūnų pavidalo švilpynių.

Asmeninio archyvo nuotr.

Muziejus rūsyje

Kažkada prieš dvidešimt metų J.Bugailiškiui kilo mintis išvalyti studijos rūsį. Toną šiukšlių teko išnešti, tačiau darbas atsipirko su kaupu. Atsivėrė senos arkinės sienos, kurios papuošė čia įrengtą nedidelį senienų muziejų, į kurį menininkas pakviečia užsukti visus savo svečius. Čia galima paganyti akis, pačiupinėti, pauostyti daiktų, kuriuos naudojo mūsų senoliai. „Įrengiau žemės padargų muziejų, – idėjas pristatė meistras. – Kai kas dar buvo likę nuo tėvų, senelių, vėliau ir aš pats pritempiau eksponatų iš įvairių pakampių. Man brangu tai, kas sena, tikra. Gerai prisimenu, kaip tėvelis roges padirbdino, o šaukštus, šakutes, taip pat vaikų žaislus kiekvienas kaimo žmogus gebėdavo išskaptuoti.“

Medžio drožėjui labai svarbi bendrystė su gamta, gal todėl net ir sostinės širdyje esančioje dirbtuvėje iš kiekvieno kūrinio jaučiamas gamtos dvelksmas. Jis yra didelis paukščių mylėtojas, todėl kasmet padaro daugybę inkilų, kad pavasarį sugrįžę paukščiai rastų naujus namus. Inkilai yra spalvoti, tapyti, kai kurių fasadas – išdrožtas angelas, karalaitė, bažnyčia, varpinė, paukštis ar žuvis. Pasak pašnekovo, būtent Kaziuko mugė tapo inspiracija, prieš keliolika metų paskatinusia gaminti namelius paukščiams. O ir tuo metu paauglystės sulaukusį sūnų Domantą įkinkė į darbus – berniukas Kaziuko mugėje pradėjo pardavinėti mažyčius inkiliukus, skirtus musėms. Nors tuo metu paukščiams gaminami nameliai susilaukė didžiulio mugės lankytojų susidomėjimo, vis dėlto ne pelnas skatino ir skatina medžio drožėją dalyvauti pavasario mugėje. Jis nesupranta ir tų, kurie skundžiasi išaugusiomis prekybinių vietų kainomis. „Nereikia Kaziuke prekiauti dėl pinigų, o geriausia žvelgti kaip į šimtametę tradiciją ir džiaugtis švente, kurioje pasimatai su bendraminčiais, kolegomis ir pirkėjais. Kaziuko mugė – šventas reikalas“, – šypsojosi pašnekovas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Paukščių namai

Rodydamas savo sukurtus inkilus, meistras teigė, kad inkilą galima padaryti iš bet ko, svarbu, kad būtų skylė ir stogas. „Esu seną dūdą pritaikęs inkilui, joje tą pačią dieną apsigyveno varnėnai, – pasakojo J.Bugailiškis. – Smagu buvo matyti, kai jie tupėdavo ant instrumento klavišų. O kartą varnėnai įsikūrė mano drožtame koplytstulpyje, Kristaus galvoje, mat ten varnėnas buvo iškapojęs skylę.“

Pasak meistro, inkilai gali būti ir keraminiai, svarbu, kad paukščiai juose jaustųsi patogiai, kad inkilai nebūtų iškelti saulės atokaitoje. Varnėnams skirtų inkilų landos skersmuo turi būti 57–50 mm. Idealiausi, pasak meistro, iš medžio kamieno išskobti inkilai. Tinka visų rūšių medžiai. Jis patarė inkilų stogelius ir landas apskardinti. Kiekvienam paukščiui reikia vis kitokio inkilo. Inkilai mažiems paukšteliams turi būti atidaromi. Juos kasmet reikia išvalyti. Landa turi būti apskardinta, kad jos neiškapotų geniai“, – aiškino meistras. Mėgstantis eksperimentuoti Jonas padarė inkilą su stikline sienele. Pakabino labai geroje vietoje, bet paukščiai jame neapsigyveno. Tik tada, kai stiklą pakeitė aklina sienele, jie ėmė sukti lizdą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tautodailininkas nepaliauja stebėti gamtos. Miške jis randa ne tik atgaivą sielai, bet ir savo sumanymams tinkamų įgyvendinti medžiagų. Iš įdomių medžio šakų ar kitų gamtinių medžiagų padarytas ne vienas meistro kūrinys.

„Kad katės ar kiti plėšrūnai neišdraskytų lizdų, prie inkilo landos neturi būti pagaliuko nutūpti, nes juo gali pasinaudoti plėšrūnai, – pasakojo meistras. – Inkilai turi būti iš neobliuotų lentų, ypač vidinė jų pusė, kad maži paukšteliai galėtų užsikabinti nagučiais ir išlipti, kai ateina metas palikti gimtus namus.“

Kiek miesto parkuose, palei Vilnelę ar kiemuose iškabino paties darytų inkilų, vyras seniai nebeskaičiuoja. Jonui smagu, kai paukščiai įsikuria jo rankomis sušildytuose namuose. Juk kuo daugiau sparnuočių mieste, tuo smagiau.