Dažnas kiemą puošia ne tik augalais, bet ir medžio skulptūromis ar keramikos dirbiniais. Suvirintojas Remigijus Rabikauskas nusprendė aplinkai puošti panaudoti metalą.

Važiuojantieji ar einantieji Jonavos Gėlių gatve beveik visada stabteli prie 33 numeriu pažymėto namo. Jų akis patraukia erdviame kieme išdėstyti metaliniai „sutvėrimai“.

Pabėgo iš buto

Kai ne vienus metus bute gyvenę Asta ir Remigijus Rabikauskai nusprendė pabėgti iš ankštų namų, jie nemanė, kad, įsikūrę beveik 20 arų sklype, susikurs savotišką rojaus kampelį. „Sklypo su namu ieškojome ilgai, net dvejus metus. Vėliau gal aštuonerius metus remontavome namą. Dabar jau galime atsikvėpti ir džiaugtis tuo, ką turime“, – pasakojo sutuoktiniai. Dabar jie nė už ką nesutiktų grįžti į butą, vėl   kęsti triukšmingus kaimynus.

Pirmoji – širšė

Vieną žiemos dieną žiūrinėjant iš faneros padarytus savo darbus, Remigijui kilo mintis pabandyti mažą širšę paversti dideliu metaliniu vabzdžiu. „Bandžiau, dariau klaidas, vėl bandžiau ir galiausiai sulipdžiau. Nelabai man patiko galutinis rezultatas. Vienu metu net galvojau, kad ją reikia išmesti ir niekam nerodyti. Labai nustebau, kad širšę pamatę šeimos nariai ir draugai nuoširdžiai susižavėjo mano darbu. Jausdamas jų palaikymą, ėmiau gaminti kitą „sutvėrimą“, paskui dar vieną. Liaudiškai tariant, užsikabinau“, – pasakojo pašnekovas.

Renkasi, kas patinka

Pradžioje idėjų skulptūrų gamybai Remigijus ieškojo internete. Paskui paimdavo pieštuką, trintuką, liniuotę, popierių, žirkles, lipnią juostą ir pradėdavo braižyti iškarpas.

„Gamindamas savo kūrinius naudoju 2 arba 1,5 mm metalo lakštus. Juos supjaustau, apdirbu šlifavimo ir frezavimo mašinėle. Surinktas detales suvirinu, nugruntuoju ir nudažau“, – pasakojo meistras. Jis džiaugėsi, kad šeimos nariai jį palaiko ir pritaria tokiai kūrybinei veiklai.

Remigijui labiausiai patinka Brontozauras, žmonai – Žirafa , dukrai Viktorijai – Trolis Mumis, sūnui Justinui – peliukas Mikis. „Vienam draugui patinka Elnias, kitam – Erelis. Juk skoniai visų skirtingi“, – šypsojosi Remigijus.

Įsiamžina ne tik draugai

R.Rabikauskas sakė, kad jaučiasi labai smagiai, kai savo darbu gali nudžiuginti  kitus. Štai Žuvies skulptūrą padovanojo Jonavos kultūros centrui, Kamanę –  sesers kavinei „Maja“, Erelį – draugams.

Jų šeimos jau nestebina draugų ar jų svečių noras įsiamžinti prie metalinių skulptūrų. Neseniai apsilankė kaimynystėje esančio darželio auklėtiniai. Jei tik norėtų, galėtų kurti skulptūras pagal užsakymus, tačiau kol kas to nedaro, nors mintis daugiau laiko skirti mėgstamam užsiėmimui ir turėti iš to naudos kirba galvoje.

Drakonas be mėsos

Remigijui ne kartą teko išgirsti netikėtų komentarų apie savo kūrinius. „Kartą vienas vaikas, eidamas pro mūsų namus su savo mama, ėmė entuziastingai šaukti:  „Mama, mama, pažiūrėk – drakonas be mėsos.“ O apie Žuvies skulptūrą irgi dažnai girdžiu klausiant: „Kas ją suvalgė, kad liko tik griaučiai?“ – juokėsi Remigijus. Paklaustas, kokia metalinės skulptūros savikaina, meistras tikino, kad ji nėra itin didelė – apie 100 eurų. „Reikia kelių metalinių lakštų, mažiausiai 100 metalo pjovimo diskelių, elektrodų, šlifavimo diskelių, įskaičiuoti elektros sąnaudas, metalui gruntuoti skirtas priemones, dažus“, – vardijo Remigijus.

Neša keturiese

R.Rabikausko skulptūrų negalima išardyti ir surinkti kitoje vietoje, nes visos detalės suvirintos. Mažesnes skulptūras jis gali į kitą vietą perkelti dviese su sūnumi, o didesnėms pajudinti iš vietos reikia net keturių vyrų. Gal todėl ir vagys,  tempiantys visa, kas iš metalo, į supirktuves, aplenkia jo kiemą. Meistras tikino, kad tokias skulptūras gali pasidaryti visi norintieji. „Jei kam nepatinka metalas, gali naudoti fanerą ar kartoną, – ­ sakė pašnekovas. – Svarbiausia – brėžiniai. Aš galiu patarti, kaip juos pasidaryti, kur rasti informacijos.“ Visiems, kas turi gebėjimų kurti, meistrauti, jis linki nebijoti daryti to, kas patinka, neaptingti, nesustabarėti kasdieninių rūpesčių verpetuose.

Sveikas derlius

Nagingas vyras pasidžiaugė, kad jo metaliniame rojaus sode „auga“ ne tik skulptūros, bet ir vaisiai bei daržovės. „Sode pasodinome 50 vaismedžių, tiek pat uogakrūmių. Pirmieji pradeda derėti sausmedžiai, vėliau ragaujame kitų uogakrūmių derlių, dabar noksta rudeninės avietės“, – vardijo Rabikauskai. Vyras sakė nenaudojantis mineralinių trąšų ir pesticidų. Jam artima gamtinės žemdirbystės filosofija ir jos principai. „Teko auginti ir Kalifornijos sliekus, veisti naudingas bakterijas, kurios padeda augalams lengviau pasisavinti maistą iš dirvožemio“, – sakė pašnekovas. Pasak jo, visa, kas mums duota Aukščiausiojo, – dovana. Taip pat ir talentas kurti bei dalytis savo gebėjimais ir žiniomis su kitais. Sunku suprasti kada, bet darbštumu, lakia vaizduote apdovanotas Remigijus randa laiko ir poezijai.