Norint pasimėgauti pirties malonumais, nebūti išleisti kelių dešimčių tūkstančių ją įsirengiant.

Jau nuo seno lietuviai po darbų mėgdavo išsiperti pirtelėse, ir dabar jų gausu aplink nuosavus namus ar sodybas. Pirtelės būna įvairios – nuo tradicinių kaimo dūminių iki prašmatnių garinių šiuolaikiniuose namuose. Kadangi daugelį jų įrengė specializuotos įmonės, nagingi meistrai, jos atsiėjo gana brangiai. Tačiau išradingi lietuviai ir šioje situacijoje surado išeitį. Pateikiame keletą pirtelių, kurios kainuoja tikrai nedaug, tačiau malonumą suteikia tikrai ne mažesnį, variantų.

Kainavo 100 eurų

Vilniečių Arvydo ir Virginijos Rutkauskų šeima seniai svajojo pasistatyti pirtį savo sodo sklype Nemenčinėje. Tačiau svajonės suduždavo sužinojus, kiek ji kainuotų. Tad teko pasukti galvą ir patiems pasidaryti vadinamąją lauko pirtį.

„Mūsų pirtis kainuoja ne daugiau kaip 100 eurų, tačiau niekuo nenusileidžia prabangioms rąstų pirtelėms, – pasakojo Arvydas. –  Taigi, norime pasidalyti patirtimi su tais, kurie nori gero garo ir mėgsta romantiką. Lauko pirčiai reikės šiltnamiui skirtų lankų, stabilizuotos polietileno plėvelės, skardos, armatūros strypų, akmenų, didelio puodo vandeniui šildyti ir, žinoma, geros nuotaikos, kuri nieko nekainuoja.“

Rutkauskų pirtis nekainuoja nei šimto eurų, tačiau niekuo nenusileidžia prašmatniems statiniams iš rąstų. Asmeninio archyvo nuotr.

Rutkauskų pirtis nekainuoja nei šimto eurų, tačiau niekuo nenusileidžia prašmatniems statiniams iš rąstų. Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmiausia reikia prisirinkti upės akmenų ir pasidaryti iš armatūros strypų konstrukciją, kurią reikės užpildyti akmenimis. „Kuo daugiau akmenų, tuo karštesnė bus pirtis, – teigė pašnekovas. – Tad pasvarstykite, ar pirtis bus skirta tik šeimos nariams, ar bus daugiau norinčiųjų sveikatintis kartu su jumis.“

Pasak Arvydo, puiku, jei lauko pirtis bus įrengta prie upelio, tvenkinio ar kito vandens telkinio. „Tuomet galėsite atvėsti šaltame vandenyje, grūdintis vėsiu metų laiku, – teigė Arvydas. – Beje, mes pirtyje periamės nuo balandžio pradžios iki pirmųjų šalčių.“

Kuo daugiau akmenų, tuo pirtis karštesnė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo daugiau akmenų, tuo pirtis karštesnė. Asmeninio archyvo nuotr.

Atspari plėvelė

Akmenys įkaista per porą valandų, nes iš viršaus ir šonų jie pridengiami skarda. Ugniakuro apačioje taip pat padedama skarda, kad būtų patogu išimti žarijas. Jos supilamos į metalinę dėžę. „Kol džiaugiamės pirties malonumais, ant jų skardoje iškepa kepsniai, – dar vieną privalumą įžvelgė pašnekovas. – Beje, akmenis kartkartėmis tenka pakeisti naujais, nes ilgainiui jie sudega.“

Polietileno plėvelė, kuri užtempiama ant šiltnamiams skirtų lankų, turi būti stabilizuota, tada ji bus atspari karščiui. Rutkauskams plėvelė tarnauja jau bemaž šešerius metus. Po pirties Arvydas ją nuima, sulanksto ir palieka stoginėje prie upės. Plastikinių lankų ir gultų neardo, palieka. „Grindų mūsų pirčiai nereikia, kad nebūtų slidu, pasitiesiame senų vonios kilimėlių“, – sakė jis.

Šeimos draugai žino, kad ypatingo komforto tokioje pirtelėje bus nedaug, tačiau tai jų nė kiek netrikdo. „Turime savo pirties ritualą – tris kartus išsikaitiname sausai, – dalijosi patirtimi Arvydas. – Tada atsidaro odos poros, pradeda valytis šlakai. Paskui ateina garinės pirties eilė: ant akmenų užpilame vandens su česnaku. Jis puikiai tinka naktį slankiojantiems vilkolakiams nuvaikyti ir sveikatai stiprinti. Būtinai nušveičiame nuodėmingą kūną druska, išplakame vantomis. Po tokių procedūrų oda būna švelni tarsi kūdikio.“ Pašnekovo teigimu, nereikia turėti tūkstančių norint palinkėti gero garo!

Puoduose šildomas vanduo pilamas ant karštų akmenų. Asmeninio archyvo nuotr.

Puoduose šildomas vanduo pilamas ant karštų akmenų. Asmeninio archyvo nuotr.

Pastatė per savaitgalį

Su tuo sutinka ir pirčių meistras Dobilas Jankauskas, kuris nutarė pabandyti įsirengti pirtį už… 20 eurų. Meistras pirtį (tiksliau – medinį karkasą, aptrauktą plėvele), pastatė per savaitgalį. Tiesa, neturint jokių medžiagų, pirtis kainuotų kiek brangiau. D.Jankauskas turėjo medienos, įrankių, molio bei smėlio mišinio detalėms sujungti. „Tokios ir panašios laikinos pirtys dažnai statomos „Pirties dienos“ šventėse Rumšiškėse, – pasakojo jis. – Dar paprastesnes pirtis daug kas stato ežerų pakrantėse. Vigvamo (indėnų būsto) principu suremiami pagaliai, jie aptraukiami plėvele. Šalia tokios pirties ant akmenų iškūrenamas laužas. Įkaitę akmenys sunešami į „vigvamą“, ant jų užpilama vandens ir taip išgaunamas garas.“

Laikinam statiniui reikės šiltnamio lankų, plėvelės,skardos,armatūros strypų. Asmeninio archyvo nuotr.

Laikinam statiniui reikės šiltnamio lankų, plėvelės,skardos,armatūros strypų. Asmeninio archyvo nuotr.

D.Jankausko statytos pirties konstrukciją sudaro medinis karkasas, kurio plotis ir ilgis – 2,8 × 2,8 metro, aukštis ties kraštais – 1,9 metro, visos konstrukcijos aukštis – 2,4 metro. Karkasas aptrauktas 200 mikronų juoda polietileno plėvele, abiejose pusėse viršuje įrengti švieslangiai iš skaidrios plėvelės, gultų aukštis – 20 ir 60 cm. Aukščiausioje stogo vietoje ties krosnele įstatytas atveriamas langas, skirtas krosnelės kūrenimo metu susidarančiam karščiui išleisti bei pirčiai išvėdinti. Krosnies kaminas per stogą prakištas per skardos lakštą, tarpas tarp kamino ir skardos užsandarintas molio ir smėlio mišiniu. Suolai sukalti iš ilgesnių lentų, jų kojelėms panaudotos apvalios malkų trinkelės. Kad nebūtų šalta vaikščioti ant žemės, prie įėjimo padėta pora medinių padėklų. Krosnelė pagaminta iš metalinės statinės, joje ant sukryžiuotų metalinių strypų laikosi akmenys, pro apačioje išpjautą ertmę sukraunamos. Paklaustas, ar nėra pavojaus, kad tokia krosnelė pradegs, D.Jankauskas atsakė, jog ji yra iš labai storos skardos.

„Nėra tokios didelės apkrovos jos šonams, trauka eina į viršų ir pasišalina per dūmtraukį, – teigė meistras. – Todėl krosnelė tarnauja palyginti ilgai.“

Kai krosnis iškūrenama prieš pirtį, iš jos ištraukiami visi likę degimo produktai: žarijos, pelenai. Tada ant akmenų užpilama vandens, kad nusiplautų pelenai ir atsirastų garų. Paskui sklende uždaromas kaminas – ir pirtis jau paruošta procedūroms. D.Jankausko pastatytoje pirtyje galima pertis apie 30–50 minučių. Meistras pirtį kaitina tol, kol viršutinių akmenų temperatūra pasiekia 300 laipsnių Celsijaus.

Statinės arba krosnelės viršų pirčių meistras apdrėbė molio skiediniu, palikdamas ertmę vandeniui užpilti ant akmenų. Tiesa, šis sprendimas buvo nelabai vykęs, nes, vandeniui dažnai užtiškant molio, šis neatlaikė ir suskilo. Tačiau tai nėra didelė bėda, labai greitai galima uždrėbti naują molio sluoksnį. Krosnelę iškūrenti užtrunka apie 1,5 valandos, prireikia apie 3–4 kartus prikrauti ją malkų.

Skaitytojo nuotr.

Skaitytojo nuotr.

Primena turkišką

Aišku, didelio karščio tokioje pirtelėje neišgausi, ji labiau primena turkišką drėgną pirtį, kurioje karščio nedaug, tačiau malonumas – nenusakomas. Mikroklimatas viduje labai geras, vyrauja 100 proc. drėgmė, o temperatūra pirties viduje svyruoja nuo 40 iki 70 laipsnių šilumos. Beje, polietileninė pirtis neturi grindų, sienose yra plyšių. Tai sukuria puikų mikroklimatą – tokioje pirtelėje malonu sėdėti, netrūksta oro, netrošku (prasta ventiliacija paprastai būna viena dažniausių pirties įrengimo klaidų). D.Jankausko draugai, pradžioje skeptiškai žvelgę į tokią pirtelę, ją išbandę  nustebo – jie nesitikėjo, kad bus taip gerai. O štai meistro kaimynas paprašė įrengti tokią pat. Beje, vos kelioms savaitėms pirtį įsirengęs meistras ja naudojasi jau kelerius metus. Taigi už keliasdešimt eurų įsirengti kūnui ir sielai atgaivą tikrai verta.