Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mykolo rankose tirpsta metalas

Mie­liū­nie­tis My­ko­las Bie­lia­kas iš­gar­sė­jo sa­vo ša­li­kų mez­gi­mu ant grėb­lio. Vy­riš­kis ne­rims­ta. Ėmė­si vy­riš­kes­nio po­mė­gio. Iš ak­mens ir me­ta­lo ku­ria skulp­tū­ras ir puo­šia sa­vo so­dy­bą.

Mie­liū­nie­tį My­ko­lą Bie­lia­ką anks­čiau "Bir­žie­čių žo­dis" iš­gar­si­no kaip ne tra­di­ci­nį ša­li­kų mez­gė­ją. My­ko­las ša­lius mez­gė ant sa­va­dar­bio me­di­nio grėb­lio. My­ko­lą kaip mo­ky­to­ją graibs­tė kai­mo bend­ruo­me­nės. Va­bal­nin­kie­čių bend­ruo­me­nė jo ša­liams sky­rė eks­po­zi­ci­jos kam­pe­lį.

– Ša­li­kų ant grėb­lio ne­be­mez­gu. Tirps­ta pirš­tai. Šiuo me­tu pa­si­nė­ręs į ki­tą kū­ry­bos sri­tį. Taip gi­nuo­si nuo nuo­bo­du­lio, – pa­sa­ko­ja My­ko­las Bie­lia­kas.

My­ko­las da­bar Mie­liū­nų kai­mo kal­vis ir skulp­to­rius. Sa­vo so­dy­bą puo­šia dir­bi­niais iš ak­mens ir me­ta­lo.

– Ak­me­nų pri­si­ran­kio­ju iš krū­my­nų, pa­miš­kių. O me­ta­las – iš at­lie­kų: vie­los, šie­no var­ty­tu­vų... Pats tu­riu kal­vę, žaizd­rą, kaip nu­jaus­da­mas prieš dau­ge­lį me­tų nu­si­pir­kau spe­cia­lius įran­kius. Jie be dar­bo ne­bu­vo. Kar­tais ir aš pa­ts, ir sū­nus Vir­gi­ni­jus ko­kį rei­kia­mą varž­te­lį sa­vo ūkio tech­ni­kai iš­si­te­kin­da­vo­me. Pir­mą­ją sau­lu­tę iš me­ta­lo su­su­kau prieš 10 me­tų. Toks su­ma­ny­mas ki­lo pa­var­čius sme­to­ni­nę kal­vys­tės kny­gą. Su­ža­vė­jo kry­žiai, kop­lyts­tul­piai. Ko­dėl pa­čiam ne­pa­ban­džius? – pa­sa­ko­ja My­ko­las.

Nuo­tai­kin­gi vė­ja­ro­džiai prie pat ke­lio.

Me­ta­las ir ak­muo – ne siū­lų ka­muo­lys. Ne taip greit pa­klūs­ta. Užt­run­ki, kol įkai­ti­ni, iš­plo­ji, su­su­ki. Kry­že­liai, la­pe­liai, ša­ke­lės, gė­lių žie­dai, šir­de­lės, paukš­te­liai...

– Ak­me­ny­je iš­grę­žiu sky­lę ir įsta­tau, – pri­sta­to sa­vo kū­ri­nių ga­le­ri­ją kū­rė­jas. Ir pri­si­pa­žįs­ta: jis "ne­prog­no­zuo­ja­mas". Kū­ry­bi­nė ki­birkš­tė­lė įsi­plies­kia ir ve­ja prie ak­mens ir me­ta­lo ne­pla­nuo­tai. My­ko­las vis­ką me­ta ir sku­ba.

Kai ku­rie My­ko­lo kū­ri­niai gy­vi. Vė­ja­ro­džiai prie ke­lio gau­do vė­jo kryp­tį. My­ko­las kai ku­riuos ak­me­nis ir­gi iš­puo­šia. Daž­niau­siai įvai­riau­siais spin­du­liais. Spin­du­lius ak­me­ny­je jis šli­fuo­ja. Iš ma­žes­nių ak­me­nu­kų jis su­lip­do skruz­dė­les. Skruz­dės ro­pi­nė­ja ant ak­mens. Su ūsais, gal­ve­lė­mis, aki­mis ir ko­jo­mis. Iš­ra­din­gas tas mie­liū­nie­tis My­ko­las. Jo žvilgs­nius jaut­rus ir gi­lus. My­ko­las lai­min­gas, kad jį pa­lai­ko kū­ry­bin­gi ar­ti­mie­ji: vai­kai, mar­ti, žen­tas, anū­kai.

Ak­me­ni­nės skruz­dės. Ak­muo ir me­ta­las.

– Lai­ko už­ten­ka, rei­kia tik no­ro, – My­ko­las Bie­lia­kas kvie­čia vi­sus sen­jo­rus džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir ieš­ko­ti po­mė­gių. Ra­si po­mė­gį, už­si­mirš ir ne­ga­lia. Kū­ry­ba jam kaip ant­ro­ji jau­nys­tė.

My­ko­lui Bie­lia­kui džiau­gia­si šir­dis, kad žmo­nės jo dar­bais do­mi­si. Štai kai­my­nė iš ki­tos gat­vės vis at­mi­na dvi­ra­čiu pa­si­do­mė­ti, ką jis nau­jo su­kū­ręs, pa­si­gė­ri, pa­gi­ria. Ak­me­nys – ne ša­li­kai, sun­ku juos iš kie­mo iš­ri­den­ti, bet My­ko­las ban­dė. Šiuos sa­vo dir­bi­nius vie­nais me­tais jis at­ve­žė į kai­mo šven­tę. Ne vie­nas My­ko­lo iš­puoš­tas ak­muo iš­ke­lia­vo do­va­nai į vie­ną ar ki­tą so­dy­bą. Neap­lenk­da­mas ir šu­kio­nie­čių – duk­ters, sū­naus, anū­ko šei­mų kie­mų.

 

logo,birzietis

Rekomenduojami video