Vilniuje gimusi ir augusi Indrė Gruodienė žinoma kaip išskirtinio skonio obuolių sūrių gamintoja. Šį produktą moteris vadina kulinariniu mūsų šalies paveldu, o jo gamybą – kūrybiniu ir daug kantrybės reikalaujančiu darbu.

Nesiekė praturtėti

Paklausta, kaip gimė idėja gaminti obuolių sūrius, Indrė tikino, kad tai sena giminės tradicija. Šis gardėsis moters šeimoje būdavo verdamas įvairiomis progomis. „Tiksliai pasakyti negaliu – gal atgimė, kas buvo pamiršta, o gal ėmiausi šio darbo, nes pati labai mėgstu obuolių sūrį. Manau, šio produkto gaminimas yra kūrybinis ir daug kantrybės reikalaujantis darbas, – pasakojo I.Gruodienė. –Iš tiesų nuoseklų šių sūrių gamybos procesą su vyru Donatu sukūrėme atsitiktinai. Niekada neturėjome tikslo virdami obuolių sūrius praturtėti. Mums svarbiausia, kad mūsų produktas būtų išskirtinis. Todėl negalvojame apie didelės apimties gamybą. Tai mūsų dviejų energija, mūsų keturių rankų darbas.“

I. Gruodienė sako nebijanti konkurencijos. Obuolių sūris, pasak jos, kaip ir vynas - vis kitoks. N. Baronienės nuotr.

Indrė ir Donatas mėgsta gyvai bendrauti su klientais, pasakoja jiems apie gamybos procesą, vaišina, džiaugiasi, jei jų sūris įvertinamas ir perkamas.

Nėra skubos

„Nebūsiu kukli: savo vyrą, miesto žmogų, tikrą kaunietį, obuolių sūrio virimo pagrindų išmokiau aš. Jis savaip šio produkto gamybos procesą tobulino ir dabar prie jo manęs net nebeprileidžia. Sūrius verdame iš antaninių obuolių, tik kartais naudojame Bogatyr veislės obuolius“, –aiškino sūrininkė.

Sūrius pora gamina palyginti trumpai – kol lauke ima šalti derlius, nes antaninių obuolių savybės, ilgiau juos laikant, kinta.

„Aš manau, kad anksčiau kaimo žmonės visus darbus darė nuosekliai, neskubėdami – nuimdavo derlių, pasėdavo žiemkenčius, tada likdavę obuoliai. Orai jau atšaldavo, būdavo pradedami šildyti namai, tada ir imami džiovinti obuoliai bei verdamas obuolių sūris“, – dėstė I.Gruodienė. Taip daro ir Indrė su vyru. Obuolių masę jiedu verda ant kaimiškos plytos vienu metu keturiuose puoduose. Pašnekovė aiškino, kad labai svarbu, jog karštis indo dugne pasiskirstytų tolygiai, todėl reikia naudoti kuo žemesnį indą, kad greičiau išgaruotų skystis ir nesitaškytų masė.

Gamyba

Iš pirmo žvilgsnio gaminti obuolių sūrį atrodo labai lengva – obuoliai nulupami, išimamos sėklos, tada jie supjaustomi ir dedami į kibirą sluoksniuojant su cukrumi. „Ilgai ieškojome, koks minimalus cukraus kiekis reikalingas. Bandėme virti ir be cukraus, bet nepavyko, nes pektinai turi su juo reaguoti, kitaip ataušusi masė sunkiai stingsta. Septyniems kilogramams paruoštų obuolių naudojame keturis šimtus gramų cukraus. Juo užpiltus vaisius laikome kambario temperatūroje dvi tris dienas. Galima laikyti ir ilgiau, svarbu, kad kibiras būtų sandariai uždengtas. Tuomet susidaręs skystis nupilamas į puodą ir verdamas, kol belieka pusė kiekio“, – gamybos eigą atskleidė I.Gruodienė.

Tada, pasak sūrininkės, sukrečiami obuoliai ir ant didelės ugnies nuolat maišant verdama dvi tris valandas. Vėliau masė sukrečiama į sūrmaišius ir paslegiama, kol atauš, kad nesusidarytų oro tarpų. Ataušę sūriai kabinami palėpėje ir kurį laiką džiūva. Sūrmaišiuose sūriai laikomi, kol bus pakuojami.

Obuolių sūriai kabinami palėpėje ir kurį laiką džiūna. Sūrmaišyje jie laikomi, kol bus pakuojami. N. Baronienės nuotr.

„Mums tai įprasta, tačiau užsieniečiai dažnai klausia – iš avių ar iš karvių pieno darome tą sūrį. Manyčiau, būtent todėl jis yra ir unikalus“, – šypsojosi pašnekovė ir pridūrė, kad užsieniečiai labai vertina produkto istoriją, ekologiją ir gerą skonį. Pasak Indrės, likę nedaug maisto gaminių, kurie galėtų reprezentuoti Lietuvos kulinarinį paveldą. „Juk tai savotiška tautos tapatybė. Ją reikia išsaugoti ir skleisti jaunajai kartai. Mūsų sūrius perka lauktuvėms į Europos šalis. Šio gardėsio mėgėjų yra Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. Dažniausiai obuolių sūriai perkami vaikams, nes tai natūralus produktas. O vaikų juk neapgausi. Jie tiki, kad tai lietuviški guminukai“, – linksmai kalbėjo I.Gruodienė.

Rankų darbas

Kokia yra obuolių sūrio savikainą, pasak Indrės, sunku pasakyti. Vaisiai tarsi nekainuoja, cukraus naudojama minimaliai. Didžiausia kainos dalį sudaro rankų darbas, o jis yra neįkainojamas, sezoniškas ir labai intensyvus. Papildomos kiekvienų metų išlaidos – malkos, sūrmaišiai, nauji puodai, pakavimo medžiagos. Moteris pasidžiaugė, kad ilgainiui į daug ką jau investuota.

„Iš vieno kibiro obuolių išverdama 1,2 kilogramo. obuolių sūrio, kurį parduodame po 20–25 penkis eurus už kilogramą, – sakė I.Gruodienė ir prisiminė metą, kai labai daug sūrių išdovanodavo dėl reklamos. – Daug padėjo vaikai. Taip viliojome klientus. Juokauju, kad mūsų tikslas – žmonių priklausomybės nuo šių sūrių formavimas. Jie turi būti tokie, kad skonio receptoriai ilgam prisimintų išskirtinį skonį ir kvapą. Todėl obuolių sūrių negalima virti blogai nusiteikus ar piktiems.“

Didžiausią kainos dalį sudaro rankų darbas. N. Baronienės nuotr.

Mugėse, į kurias susirenka tūkstančiai prekeivių, Indrė su Donatu neprekiauja. Renkasi mažesnius renginius. Jei visko neparduoda, ne bėda – obuolių sūriai ilgai negenda. „Kartą viena močiutė užmiršo užpečkyje padėtus obuolių sūrius, o po septynerių metų juos rado kur palikusi kuo puikiausiai išsilaikiusius“, – pasakojo pašnekovė.

Moteris teigė sulaukianti nemažai norinčiųjų prekiauti jos produkcija pasiūlymų, bet savo gaminamų sūrių pirkėjus ji nori pažinti pati ir perduoti jiems ne tik produktą, bet ir energiją, su kuria jis buvo gaminamas. „Tai ir yra mūsų verslo filosofija. Kartais net virtualiai bendraudama su klientu pajuntu iš jo sklindantį negatyvumą, atsainumą. Tokiems mandagiai atsakau. Visada domina išskirtiniai, proginiai užsakymai. Tokiu keliu eiti rizikinga, bet įdomu“, – tikino I.Gruodienė ir pridūrė, kad kol kas jiedviem su vyru intensyviai padirbėjus tris mėnesius pavyksta visiems metams užsidirbti vidutinį miestiečio atlyginimą.

Negailės patarimų

Paklausta, ar daug kliūčių tenka įveikti Lietuvoje imantis verslo, I.Gruodienė teigė, kad jos kartos žmonėms yra išlikusi įvairių kontroliuojančių institucijų baimė. „Kai Lietuva įstojo į ES, pati galėjo pritaikyti maisto gamybai keliamus europinius reikalavimus. Tačiau pasirinkome sudėtingesnius reikalavimus ir dabar daugelis smulkiųjų kaimo verslininkų yra priversti juos apeiti arba vykdyti tolygius stambiesiems gamintojams reikalavimus. Todėl mes su pavydu žiūrime į kokią Švedijos kaimo močiutę, kuri savo namuose basomis kojomis, miltuota prijuoste be baimės gamina ir parduoda bandeles“, – sakė pašnekovė. Konkurencijos ji teigė nebijanti ir ragino kitus taip pat imtis obuolių sūrio verslo. Sakė mielai pasidalysianti patirtimi. Juk obuolių sūris, pasak Indrės, kaip vynas – gali turėti savo šeimininką.

Ten, kur įdomu

Į Ignalinos rajoną I.Gruodienė atvyko ūkininkauti. „Buvau tikra kaimo moteris: išmokau visų žemės ūkio darbų. Keturi vaikai augo natūralioje aplinkoje. Nesakau, kad viskas ėjo kaip sviestu patepta. Vienu metu pajutau, kad pradedu išlaikyti žemės ūkį. Tuomet prisiminiau savo miestietiškus genus. Dirbau Seimo nario padėjėja, vadovavau Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriui, prisidėjau prie Kredito unijos kūrimo, rašiau ir įgyvendinau projektus kaimo plėtros srityje, dirbau žurnalistinį darbą. Šiuo metu esu Visagino „Europe Direct“ informacijos centro vadovė ir dar dirbu Visagino socialinės globos namuose, žmonių, turinčių proto negalią užimtumo specialiste. Visada esu ten, kur yra įdomios veiklos“, – sakė pašnekovė. Gaminti obuolių sūrius Indrei yra filosofinis verslas, kurį ji sieja su edukacine programa.

Svarbiausia – gamta

I.Gruodienė gyvena vos šeši kilometrai nuo Baltarusijos sienos Kajotų vienkiemyje šalia nedidelio Raibenių ežero. Iki Visagino, kur moteris dirba, – 25 kilometrai. „Kadangi gyvenu vienkiemyje, artimiausi kaimynai – už vieno dviejų kilometrų. Manau, kad kaime išliko stipriausi, kuriems ne vis vien, kokioje aplinkoje gyvena. Kaime žmogus, jeigu jis yra atsikratęs kolchozinio mąstymo, visuomet ras kuo užsiimti, – teigė pašnekovė. – O ir poreikiai mažesni nei miestiečio. Juk tiek daug duoda gamta. Reikia tik draugauti su ja, neskubėti. Gamtos juk nepaskubinsi. Aš labai vertinu kaimo žmonių gyvenimą, netgi – apkalbėjimą. Juk tai toks gražus būdas skleisti žinias.“