Nuo ankstyvo pavasario žiedų kekėmis apsipilančią visžalę gėlę pamėgo ne vienas aplinkos puoselėtojas. Eleborai gražiai atrodo iki vėlyvo rudens, nes jų lapai tamsiai žali, standūs, o sudžiūvę žiedynai puošia kerus iki pat žiemos.

Labai nuodingas

Natūralios šių augalų buveinės nuo Rytų Alpių per Vokietiją, Austriją, Šveicariją ir Italiją tęsiasi iki Šiaurės Balkanų. Kalėdų rožėmis dar vadinamiems eleborams būdingi balti arba ryškiai rožiniai žiedai. Šios gėlės gali būti ir 10 cm, ir beveik pusės metro aukščio. Visų veislių eleborai atsparūs ir lengvai prižiūrimi. Jų nepuola ligos ir kenkėjai. Šios gėlės priklauso ne rožių genčiai, tačiau tai, kad po sniegu galima rasti pasirengusį žydėti pumpurą, kažkam buvo dingstis eleborą pavadinti Kalėdų rože. Iš tiesų eleborai priklauso vėdryninių šeimai.

Žodis „eleboras“ (gr. helleboros) reiškia „mirtinas maistas“. Toks pavadinimas nėra atsitiktinis, nes eleboras išties labai nuodingas. Palietus šaknis ar kitas augalo dalis būtina nusiplauti rankas. Dirbant su eleborais reikia mūvėti pirštines. Dėl naminių gyvūnų jaudintis nereikėtų, nes jie neėda nuodingų šio augalo šaknų ar lapų. Kažkada eleborai buvo naudojami kaip vaistinis augalas nerviniams sutrikimams ir psichikos ligoms gydyti. Senovėje nuodinga jų galia buvo pasitelkiama kovojant su priešais. Iš šaknų ekstrakto buvo gaminamas uostomasis tabakas ir čiaudulio milteliai, todėl šiam augalui prigijo ir vokiškas pavadinimas Schwarze Nieswurz – juodoji čiaudulio šaknis. Kadangi augalas žydi žiemą, nebijo ledo ir sniego, jis visuomet buvo laikomas vilties ir ištvermės simboliu.

Šis augalas labai nereiklus. Tik rudeniop reikia nukirpti parudavusius apatinius lapus ir nukirpti žiedynus. Jie naudojami sausažiedžių augalų kompozicijoms. Rudenį eleborus pridengiame eglišakėmis, kad po atodrėkio ar nesant sniego spustelėjus šalčiams, jis neapšaltų.

Veislių įvairovė

Labai svarbu, kad augalas būtų pasodintas į trąšią, vandeniui pralaidžią dirvą. Tie, kurie pasisodina vieną eleborą, randa vietos ir antram, ir trečiam, nes šių gėlių veislių pasirinkimas labai didelis. Tiesa, ne visos prisitaiko prie permainingų Lietuvos orų. Patyrę gėlininkai siūlo auginti Pretty Ellen Pink, Pretty Ellen Red veislių eleborus. Jų žiedo forma – unikali. Pilkai rausva ir melsvai rausva žiedų spalva sode išsiskleidžia visu grožiu ankstyvą pavasarį. Sodrios žalios spalvos lapai suformuoja visžalį kiliminį augalą. Gana efektingai atrodo grupėmis susodinti eleborai, derinant artimų veislių ir skirtingų atspalvių augalai.

Sodinant eleborus rekomenduojama į duobę įpilti perpuvusio komposto ar substrato. Taip pat reikia neužmiršti rudenį kompostu (5–7 cm storiu) apmulčiuoti augalus aplink šaknis. Eleborai auga gana lėtai ir nemėgsta persodinimo, todėl jie į kitą vietą perkeliami labai retai. Gražiausi ir gausiai žydi tik visiškai subrendę, 5–7 metų eleborai. Tinkamiausia vieta jiems – po lapuočiais medžiais, kad vasarą pakaktų pavėsio, o žiemą – saulės.

Eleborus galima auginti ir kaip kambarinius augalus, tik sodinti reikėtų į gana didelį vazoną, laikyti vėsioje vietoje ir žiūrėti, kad neišdžiūtų. Patartina nusipirkti geros kokybės komposto ir sumaišyti jį su sodo žeme. Tuomet augalai gaus geriausių maisto medžiagų. Augalams nužydėjus, galima persodinti į sodą, padėti pavėsingoje vietoje balkone ar terasoje arba namuose pastatyti ant palangės, apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių. Jei eleborai auginami lauke, žiemai reikia dengti ne nuo šalčio, o nuo sniego ir kaitrios pavasario saulės. Augalus galima dengti pintinėmis, dėžėmis, eglišakiais.