Stiuartijos priklauso arbatmedinių (Theaceae) šeimai.

Kol kas dar nedaug kur auginami gražūs žydintys medžiai, stiuartijomis pavadinti XVI a. škotų botaniko Johno Stuarto garbei. Lietuviškas stiuartijos vardas yra sẽglinis. Kol kas lietuviškus rūšių vardus gavo tik Stewartia pseudocamellia – japòninis sẽglinis ir Stewartia ovata – paprastàsis sẽglinis. Lenkijoje stiuartijos – medeliai ar krūmai, užaugantys iki 5–7 m aukščio. Latvijoje auga keli 2,5–3,5 m aukščio krūmai. Iš 23 aprašytų rūšių oficialiai pripažįstama 8–20 (įvairūs autoriai nurodo skirtingus skaičius). Dvi stiuartijų rūšys savaime auga JAV pietryčiuose, nuo Virdžinijos ir Kentukio iki Floridos ir Luizijanos valstijų, o kitos – Pietryčių Azijoje, nuo Centrinės Kinijos, Korėjos, Japonijos iki Vietnamo, Laoso, Tailando.

Nereiklios augimo sąlygoms

Stiuartijos priklauso arbatmedinių (Theaceae) šeimai. Jos – labai artimos kamelijų giminaitės. Deja, kol kas šie augalai nepelnytai užmiršti ir retai auginami. Kiek dažnesni jie tik JAV medelynuose, o Europoje net ne visuose botanikos soduose jų yra. Sunku paaiškinti kodėl. Dauguma stiuartijų nereiklios augimo sąlygoms, puikiai auga neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos dirvoje. Geriausiai tarpsta puriame, derlingame, normalaus drėgnumo, sunkaus molio ar priemolio dirvožemyje. Gerai jaučiasi saulėtoje ar pusiau pavėsingoje vietoje. Lietuvoje joms pageidautina apsauga nuo vėjų. Esant didelėms sausroms jas reikia palaistyti, nors drėgmei stiuartijos nereiklios.

Įdomi savybė

Stiuartijos žydi antroje vasaros pusėje – liepą, rugpjūtį. Anksčiausiai – baigiantis birželiui. Žydi ilgai. Kai kurios rūšys, nors ir negausiai, žydi dar ir rugsėjį, spalį. Žiedai dažniausiai balti, kai kurių rūšių (S. monadelpha) – rausvi. Įdomi žiedų savybė: peržydėję jie nukrinta ant žemės neprarasdami formos, o ant medžio lieka tik žiedo gemalas. Dėl ilgo žydėjimo ant tų pačių augalų gali būti ir neišsiskleidusių pumpurų, ir žiedų, ir jau bręstančių vaisių. Daugumos rūšių žiedai nedideli, 3–5 cm skersmens, didžiausi – 12 cm skersmens. Visų stiuartijų lapai rudenį gražiai parausta, o žiemą šie medeliai išsiskiria originalia žieve.

Stiuartijos lengvai dauginamos sėklomis. Galima padauginti ir vasarinėmis gyvašakėmis. Lietuvos klimato sąlygomis galima auginti 6–7 rūšių stiuartijas: S. koreana (sin. S. pseudocamellia var. koreana), S. malacodendron, S. monadelpha, S. ovata, S. pseudocamellia, S. rostrata, S. serrata, S. sinensis.

Atsparios šalčiui

Lenkijoje, Roguvo arboretume, korėjinės stiuartijos, pasodintos po Antrojo pasaulinio karo, išaugo iki 6 m aukščio. Jos buvo pasodintos išretintame pušyne, nedideliame pavėsyje. Žydėti jos pradeda dažniausiai antroje liepos pusėje ir gausiai žydi iki rugpjūčio vidurio. Sėklos sunoksta spalį–lapkritį, jos daigios. Dėmesio verta medelių žievė: pilka ir žalia su rudomis, oranžinėmis dėmėmis. Augalai atsparūs šalčiui.

Kalninės stiuartijos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Išaugintos iš šiaurinėje arealo dalyje surinktų sėklų šios stiuartijos gerai jaučiasi Europoje. Žydi nuo liepos pabaigos. Sėklos spėja sunokti.

Japoninės stiuartijos auga Pietų Japonijoje. Latvijoje jų krūmai išauga iki 2,5–3,5 m aukščio. Tai bene puošniausios pas mus galinčios augti stiuartijos. Žievė marga, nusėta įvairių atspalvių geltonomis, oranžinėmis, rudomis, pilkomis ar melsvomis dėmėmis. Lapai rudenį labai gražiai vienodai rausta. Žiedai apie 6 cm skersmens, jie ima skleistis antroje vasaros pusėje – nuo liepos pabaigos. Tai – stiuartijos, vienos atspariausių šalčiui.