Judesio įrašo nuotr.

Nors vietiniai šliužai įtraukti į raudonąją knygą, svetimšaliai pamažu užkariauja Lietuvos sodus ir rūsius – vien praėjusiais metais jų neatsigynė beveik 200 sodybų, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mūsų gyvūnai“ teigia mokslininkė dr. Grita Skujienė. Anot jos, naikindami šliužus žmonės naudoja neefektyvias priemones – pirmiausia vertėtų pažvelgti į savo ir kaimynų kiemą.  

Per metus gali padaugėti šimtus kartų

Jei šiemet sode ar parke matėte didelių šliužų – tikriausiai tai invaziniai luzitaniniai arionai – iki 15 cm užaugantys šliuzai. Sraigės giminaitis, bet be kriauklės išorėje, luzitaninis arionas – vienakojis gyvūnas, turintis vieną pėdą ir galvytę su čiuopikliais, kurių viena pora su akimis, kiti – jutiminiai.


Laidos stop kadras

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos katedros mokslo darbuotoja dr. G. Skujienė, tyrinėjanti tokius gyvūnus, pastebi, kad luzianinių arionų mūsų šalyje sparčiai daugėja.

„Sodyboje prie Vilniaus mačiau lyg kaukazinių slyvų nuklotą žemę, o ten buvo daug šliužų vienoje vietoje. Kadangi jie labai sparčiai dauginasi, jų Lietuvoje tik daugėja. Jei šiemet matėte vieną, kitais metais, tikėtina, jau bus pora šimtų, ir jie padės maždaug nuo 200 iki 400 kiaušinių“, – pasakoja specialistė.

Dažniausiai svetimšaliai šliužai įsikuria sodybose, mat čia jie atkeliauja kiaušinių pavidalu su augalų sodinukais, kuriuos atsiveža sodininkai. Taip pat šliužai jau plinta kapinėse, parkuose, draustiniuose.

Pirmą kartą luzitaniniai arionai buvo pastebėti Kauno botanikos sode prieš dešimtmetį. Dabar jie plinta po visą Lietuvą – vien 2017 m. mokslininkai užfiksavo apie 164 vietas (Vilniuje, Trakuose, Marijampolės apskrityje, ir daugelyje kitų vietovių), kur žmonės skundėsi, kad pas juos yra šliužų.

Be invazinių šliuzų aptikta ir leopardinių – didžiųjų šliužų – bei juodųjų arionų – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gyvūnų.


Laidos stop kadras

Yra manoma, kad svetimšaliai šliužai kelia grėsmę vietinių išlikimui. Nors paminėtieji gali poruotis vieni su kitais, tolimesnis dauginimasis gali būti nebeįmanomas.

„Jei invaziniai šliužai pradeda poruotis su vietiniais, yra tikimybė, kad palikuonys bus nevaisingi, todėl vietinių šliužų rūšis nebus išsaugota“, – aiškina G. Skujienė.

Kaip apsisaugoti nuo šliužų?

Invazinių šliužų ikrai panašūs į lašišų, tik yra balsvi ir kietoki. Juos šliužai dažniausiai sukrauna po įvairiomis lentomis, lauke laikomais vazonais, ir kitose tamsesnėse, drėgnose vietose. Po poros savaičių iš kiaušinių išsirita šliužiukai, kurie išsislapsto, ir žmonės jų nemato iki pavasario. Žiemą tokie gyvūnai gali ištverti komposto krūvoje.


Laidos stop kadras

Pasak specialistės, norėdami sunaikinti šliužus žmonės dažnai imasi neefektyvių priemonių, bet pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į tvarką savo ir kaimynų kieme.

„Kai kurie pelenais arba kreida nubarsto, medetkas pila, kažkokiu muilu putotu pila, bet ta tikrai nepadeda. Dažniausia problema – netvarkingi kiemai ir šabakštynais virtę sklypai“, – tikina G. Skujienė.

Mokslininkė priduria, kad dalį šliužų sunaikina ežiukai, jaunų šliužų sulesa paukščiai, o viena efektyviausių naikinimo priemonių – moliuskocidai.

„Svarbu žinoti, kad chemines priemones būtina dėti į gaudykles su stogeliais, kad jų neišplautų lietaus vanduo, kurio Lietuvoje netrūksta. Kai nuodai tiesiog pabarstomi aplinkoje, lietui palijus, priemonė tampa neefektyvi po poros dienų“, – pataria gamtininkė G. Skujienė.