S. Paliulis apie naminį alų, jo gėrimo kultūrą gali pasakoti be galo. V.Savickienės nuotr.

Kelių šimtmečių giminės tradiciją perėmęs jauniausias sūnus šeimoje – pasvalietis Sigitas Paliulis savo svečius vaišina tik paties virtu alumi. Žaldoko troškimas – žmonėms priminti tikrąją alaus paskirtį: šis gėrimas anksčiau buvo skirtas ne pasigerti, o jį gurkšnojant atsipalaiduoti nuo rūpesčių, pabūti kartu, išsišnekėti.

Receptą patikėjo jauniausiam sūnui

Pasvalio rajone, Valakėliuose, gyvenančiam režisieriui 52 metų Sigitui Paliuliui tėvukas prieš 3 dešimtmečius patikėjo paslaptyje laikytą ir iš kartos į kartą perduodamą alaus virimo receptą bei jo darymo tradicijas.

Šeima užaugino keturis vaikus, o tėvukas patikėjo aludario amatą jauniausiam sūnui. Dabar jau šis vyras giminės paslaptį išduos tik šią tradiciją perimsiančiam palikuoniui.

„Pasvalio krašte, garsėjančiame naminiu alumi, aludarių yra nemažai, tik kiekvieno gaspadoriaus „šnekutis“ vis kitokio skonio. Vienų alus būna kartesnis, kitų – tirštesnis. Aš džiaugiuosi, kad man pavyko išgauti skonį, niekuo nesiskiriantį nuo mano tėvuko daryto alaus“, – pasakojo aludaris.

S.Paliulis pagal profesiją yra režisierius ir dar moko jaunuosius muzikantus skambinti gitara.

„Galbūt jis matė, kad aš turiu pašaukimą ir vėjais nepaleisiu šeimos tradicijų. Dabar yra įprasta, kad aludaryste užsiima tik vyrai, tačiau senovėje alaus gamyba buvo patikėta moterims. Mano močiutės sesuo, ją vadindavome „cioce“, darė puikų alų, jį visi kaimynai girdavo“, – tvirtino šeimos tradicijų puoselėtojas.

Alaus prisiragavo vaikystėje

Aludarystė S.Paliulį lydėjo nuo vaikystės. Jis tėvui padėdavo prinešti vandens, malkų. Jam yra tekę ir rankomis trinti daigintus miežius bei raškyti kieme išsikerojusių apynių spurgus.

Žaldokas prisiminė, kad „miežio sulčių“ pirmą kartą prisiragavo sulaukęs vos ketverių metų.

„Ir dabar prisimenu, kaip su vyresniu broliu vartėme pievoje nupjautą žolę. Ištroškęs brolis gaivinosi vandeniu, o aš, mėgdžiodamas tėvą, į stiklainį prisileisdavau alaus“, – juokėsi pašnekovas.

To jam pakako. Daugiau ragauti nebegaudavo.

Visas vaišes suruošia pati

Vyras ne tik verda alų, bet ir prieš keletą metų įgyvendino seną savo svajonę svečius supažindinti su alaus gėrimo kultūra.

Į Valakėlius atsikraustęs S.Paliulis su žmona Sandra susiremontavo seną sutuoktinės močiutės klėtį, pasistatė priestatą ir ėmė rengti edukacines programas.

Iškalbos dovaną turintis šeimininkas svečius supažindina su antrame pastato aukšte įrengto muziejaus eksponatais, nuosekliai papasakoja, kaip verda alų.

Tuo metu šeimininkė ant stalo krauna pačios rankomis paruoštus valgius.

Visas vaišes S.Paliulienė gamina tik pati. Ruošdamasi 15 žmonių priėmimui, šeimininkė užgaišta daugiau nei šešias valandas. Moteris pati kepa duoną, bandeles, kemša dešreles. Krosnyje iškepusi gardėsius, į karštus pelenus panardina vištų kiaušinius. Svečiams labai patinka mažiausiai keturias valandas pelenuose su lukštais kepti kiaušiniai.

„Anksčiau kulinariniais gabumais tikrai negalėjau pasigirti. Kai Sigitas vis dažniau pradėjo kalbėti apie naują veiklą, aš jį palaikiau. Tačiau jis manęs net nepaklausė, ar aš gaminsiu, sugebėsiu ar mokėsiu svečiams įtikti. Teko patarimų prašyti senų šeimininkių ir pasiraičius rankoves stoti prie puodų“, – juokiasi S.Paliulienė.

Alus lydi nuo gimimo

Sutuoktiniai prisipažįsta, kad stengiasi svečių sutikimo nepaversti vien verslu. Jie įsitikinę, kad tai sužlugdytų per pasisėdėjimus tvyrantį nuoširdumą. Todėl šeimininkai nesistengia reklamuotis, tačiau gandas apie kelis dešimtmečius į praeitį nukeliantį pasisėdėjimą prie naminio alaus stiklinės sklinda iš lūpų į lupas.

Ličiūnuose gyvenęs Sigito tėvas Petras Paliulis buvo garsus aludaris, o jo sutuoktinė Pranciška Birutė – puiki gaspadinė. Nuotr. iš asmeninio albumo

Ličiūnuose gyvenęs Sigito tėvas Petras Paliulis buvo garsus aludaris, o jo sutuoktinė Pranciška Birutė – puiki gaspadinė. Nuotr. iš asmeninio albumo

Pasak žaldoko, alus Šiaurės Lietuvos gyventojus lydėjo nuo pat gimimo iki jų mirties. „Miežio sultimis“ kraštiečiai mėgavosi tik svarbiais gyvenimo momentais.

„Visada žmonės juodai dienai būdavo pasiruošę salyklo. Prieš į pasaulį ateinant naujai gyvybei būdavo daromas alus ir ilgai nelaukus naujagimiui buvo suruošiamos krikštynos. Žmogui mirus, be „žėlaunų“, dabar poniškai vadinamų gedulingais pietumis, neapsėjo nė vienos laidotuvės. Alus yra geriamas tik dėl šnekos, nuo jo nepasigeriama“, – senąsias tradicijas prisiminė S.Paliulis.

Aludaris yra įsitikinęs, kad ir dažniau ragaujant kokybiškai padarytą alų, girtuokliu tapti neįmanoma.

Triukšmas alui – mirtis

Nors S.Paliulis alų daro pagal šimtametį receptą, griežtai laikosi senųjų papročių. Betgi šiuolaikinių technologijų irgi nevengia. Senas, medines statines žaldokas iškeitė į nerūdijančio metalo talpyklas.

Ne visas alaus gamybos paslaptis šeimininkas sutiko skaitytojams atskleisti. Visgi Boriso Dauguviečio pjesėje „Žaldokynė“ aludario ištartą frazę, kad triukšmas alui – mirtis, pasvalietis patvirtino.

„Rūgstant alui jokiu būdu negalima triukšmauti, nes gali nutrūkti rūgimo procesas. Savo kailiu teko patirti ir tėvuko perspėjimą, kad uždavus alų, kol nepradeda kilti mielės, jokiu būdu negalima prigulti. Į šį prietarą buvau numojęs ranka ir užsnūdau pokaičio miego. Tik atsikėlęs pamačiau, kad ir būsimas alus kartu su manimi užsnūdo. Dar yra tokių prietarų, kurių išduoti negaliu“, – šypsosi žaldokas.

Moterims gardžiau saldesnis, bet užtat stipresnis alus

S.Paliulio rūsyje yra saugomas trijų rūšių alus.

„Miežio sultys“ vienodoje temperatūroje nesurūgusios gali stovėti net keletą mėnesių. Alus surūšiuotas pagal stiprumą bei misos nutekinimą.

Aludaris prisipažino, kad dėl netinkamos laikymo temperatūros alus surūgo ir lauk teko išpilti net dviejų darymų alų.

Darydamas miežinį šnekutį, jis nenaudoja cukraus. Stiprumas bei saldumas yra išgaunamas vien tik iš salyklo. Pirmo tekinimo alaus stiprumas siekia iki 6 laipsnių alkoholio. Antrokas – laipsniu silpnesnis, o pats silpniausias, vos apie vieną laipsnį alkoholio turintis alus, turi begalę pavadinimų.

„Silpnas alus yra skirtas atsigaivinti. Žmonės jį vadina nakvosėliu, girklaliu, girele ar gaspadinių alumi. Tokį alų gurkšnodavo baliui vaišes ruošusios šeimininkės. O dabar, kad ir kaip keista, moterims labiausiai patinka stipriausias alus, nes jame labiausiai išryškėja miežio saldumas. Vyrai mieliau ragauja antroką“, – pasakojo alaus žinovas.

S.Paliulis prisiminė, kad anksčiau baliams aludariai verdamo alaus kiekį skaičiuodavo pagal tai, kiek žmonių šventėje dalyvaus. Vienam svečiui padarydavo kibirą alaus.

Sodiečiai rengdavo sambūrius

Vaišėse svarbus vaidmuo tekdavo „pivoriams“ – būtent jie svečius vaišindavo alumi. Šis darbas būdavo patikimas ne bet kam, o gerai alaus savybes išmanantiems vyrams.

„Svečiui įkaušus, „pivoris“ ąsočius prileisdavo silpnesnio šnekučio. Alaus pilstytojas sugebėdavo taip išlaviruoti, kad svečiams būtų linksma, bet jie nepasigertų.

Visuomet per vestuves būdavo pagerbiamas aludaris, kad svečiai matytų, kieno alumi jie vaišinosi. Žaldokui būdavo užrišamas lininis rankšluostis“, – pasakojo S.Paliulis.

Aludaris su nostalgija prisiminė tėvų pasakojimus, kokios anksčiau kaimuose būdavo keliamos puotos. Jos buvo skirtos kaimynams susitikti, pabendrauti. Pasibaigus darbams tokių pasisėdėjimų sodiečiai labai pasiilgdavo. Jaunimas eidavo į vakaruškas, o pagyvenusiems bei seniems žmonėms pramogų nebūdavo, tad šie rengdavo kaimo sambūrius.

„Anksčiau žmonės nesibodėdavo gerti iš vienos stiklinės, buvo šilti ir nuoširdūs, nes jie mokėjo išklausyti vieni kitus. Dabar jie praradę pasisėdėjimo ir neskubėjimo smagumą. Su žmona stengiamės tai priminti, siekiam, kad žmonės išmoktų neskubėti ir pabūti kartu“, – teigė aludaris.

 

Vita SAVICKIENĖ, „Panevėžio kraštas“