Raugerškiai, liaudyje geriau žinomi kaip barbarisai, ne tik puošia sodą, žavi gražiais žiedais ir ryškiaspalvėmis uogomis. Jų gydomosios savybės žinomos liaudies medicinoje, panaudojama ir jų mediena, uogomis dažomi audiniai bei odos dirbiniai.

Nekaprizingi augalai

Šiais nereikliais augalais galima paįvairinti želdynų spalvų gamą ar pasodinti jų gyvatvorę. Norint, kad sodas rudenį neatrodytų per daug monotoniškas ar nuobodus, patartina auginti raugerškių. Šie augalai džiugina veislių įvairove: nuo miniatiūrinių iki stambių krūmų, nuo aukso geltonumo iki tamsiai purpurinių lapų, nuo koloninių iki padrikų formų.

Raugerškiai nereikalauja ypatingos priežiūros Dauguma veislių mėgsta sausą, saulėtą vietą. Tik kelios veislės geriau auga pavėsyje. Raugerškiams labiausiai tinka gerai nusausintas, pralaidus dirvožemis – jis gali būti ir rūgštinis, ir šarminis. Šie augalai augs ir kalkingoje dirvoje. Jokiu būdu nesodinkite raugerškių labai drėgnoje vietoje, nes didelė drėgmė jiems nepatinka. Prieš sodinant į dirvožemį patartina įmaišyti durpių ir komposto arba mėšlo, tada krūmas augs greičiau, bus vešlesnis.

Ypač gražiai atrodo raugerškiai, pasodinti prie mūrinės sienos arba prie tvoros, taip pat iš jų galima formuoti gyvatvorę, nes šie augalai gana vešlūs. Prie raugerškių galima sodinti rožes – šios gėlės labai gražiai atrodo vešlių jų lapų fone. Jei norite suformuoti krūmą, karpyti jį geriausia vasaros pabaigoje, tada krūmas puikiai ištvers procedūrą. Dauginti skirtas šaknų atžalas taip pat geriausia atskirti vasaros pabaigoje, kai jos išauga iki apytikriai 8 cm ilgio.

Scanpix nuotr.

 Po šalnų skanesnės

Lietuvos miškuose ir šlaituose natūraliai auga paprastieji raugerškiai. Jų žiedai susitelkę į kekes, uogos raudonos. Jos valgomos, rūgštoko skonio, po šalnų dar skanesnės. Iš jų verdamos uogienės, marmeladai, džemai, gaminamos sultys ir kiti gardumynai. Uogose daug vitamino C.

Želdynuose dažniausiai auginami Tunbergo raugerškiai. Jų lapeliai lygiakraščiai, spygliai išsidėstę po vieną, žiedai pavieniai ar susitelkę į mažas kekutes. Uogos apvalesnės nei paprastųjų raugerškių, raudonos. Jos nevalgomos, tačiau rudenį ir žiemą atrodo labai gražiai. Tunbergo raugerškiai geriausiai auga vidutinio derlingumo priesmėlyje ar lengvame priemolyje, kurių pH 5–7.

Želdynuose auginamos ir paprastojo raugerškio raudonlapės veislės Atropurpurea (purpuriniais lapais) ir Violacea (tamsiai purpuriniais, beveik violetiniais lapais).

FB nuotr.

Tinka gyvatvorėms

Didelių augalų kompozicijoms, parkams, skverams, apsauginiams želdiniams ar šlaitams sutvirtinti puikiai tiks stambesnių raugerškių veislės: paprastojo raugerškio Violacea, Tunbergo raugerškio Atropurpurea, Erecta, Aurea, Harlequin, Kelleris ir kt. Iš raugerškių galima sodinti nepereinamas gyvatvores, joms tinka visos šių augalų veislės. Mažų raugerškių veisles Admiration ar Atropurpurea Nana patartina rinktis norint spalvingos gyvos atitvaros tarp sklypo zonų. Nekarpomai gyvatvorei tiktų Kelleris, Atropurpurea ar Erecta.

Vazonuose kuriamoms kompozicijoms galima rinktis mažų raugerškių veisles Bonanza Gold, Admiration, Atropurpurea Nana. Dideliuose vazonuose keletą metų gali augti ir didesnių raugerškių veislės. Svarbu nepamiršti vazonų apšiltinti prieš žiemą, nes raugerškių šaknys šalčiui gana jautrios.

Šie augalai dera prie akmenų, laiptų ar sienelių, alpinariumuose ar japoniškuose soduose. Tereikia išsirinkti mieliausius.

Parengė Elena Matiukaitė