Su šunimis ji kalba olandų kalba, su žirgais – vokiškai, į avinus ir katinus kreipiasi lietuviškai. „Rūta, viso mūsų pokalbio metu aš taip ir nesupratau, kodėl jūs iš Amsterdamo atvažiavote gyventi į Lietuvą? Gal ten padarėte kokį nusikaltimą ir Molėtų rajono vienkiemyje slepiatės?“ – pasiteiravau. „Oho, neblogai“, – šypteli Rutha van Calcar ir siūlo ją vadinti lietuvišku vardu. Tiesiog Rūta.

Daug laisvės ir privatumo

Molėtų rajone Lėlių kaime gyvenanti Rūta turi daug laisvės ir privatumo. Tai – miškas, medžiai, pievos, kalvos. Gamta yra lapių ir kitų laukinių gyvūnų namai. Todėl Rūta negali ilgai pykti, jei lapė, laukinėje gamtoje nerasdama kiškių, vietoje jų pasivaišina Rūtos kieme vaikštinėjančiomis vištomis. Jas Rūta laikė dėl kiaušinių. „Mes kartais susipykdavome, bet vis tiek aš jai leisdavau doroti savo vištas. Juk čia yra lapės imperija, o laukinėje gamtoje gyvūnai sparčiai nyksta. Todėl negaliu nušauti jos dėl to, kad ji minta vištomis. Aš galiu nelaikyti vištų, bet ne šauti į lapę“, – sako Rūta.

Lėlių kaimas yra Rūtos mamos ir senelės tėviškė, tačiau ji pati gimė ir augo Vokietijoje, vėliau nutekėjo į Olandiją. Galiausiai atvažiavo gyventi į Lietuvą. „Nesakykit „grįžusi į Lietuvą“. Aš ne grįžusi, aš atvažiavusi“, – sako moteris.

Rūtos mama – lietuvė, iš to paties Lėlių kaimo, čia yra ir Rūtos senelio gimtinė. Ten, rodo ranka Rūta, kitoje pusėje, buvo kaimas: „Tikras kaimas. Namas šalia namo. Teta papasakojo, kad tas kaimas buvo išardytas kaip ir dauguma kaimų. Tada atsirado vienkiemiai. Tokia liūdna buvo istorija.“

Ištekėjusi už vokiečio kartu su juo Rūtos mama išvažiavo į Vokietiją. Šioje šalyje gimė Rūta. „Su manimi mama kalbėjo lietuviškai. Ji viską darydavo, kad patektų į Lietuvą, aplankytų savo seses, giminaičius, bet tai buvo labai sudėtinga kelionė, nes vizų lengvai nedalindavo. Ji labai mylėjo Lietuvą ir mane kartu veždavosi. Taip aš susipažinau su kaimu. Kaimas yra prabanga, o ne mėšlynas, kaip galvoja kai kurie žmonės“, – kalbėjo moteris.

Rūta mėgsta pasivaikščioti po mišką su savo šunimis.

Trečioji šalis

Kai Rūtai buvo trylika, mama mirė. Nuo to laiko kalbėti lietuviškai jai nebebuvo su kuo. Kalba užsimiršo. Vėliau – sava šeima, dvi dukterys... Rūta su vyru apsigyveno Olandijoje, nes jis buvo kilęs iš šios šalies.

Dabar apie santuoką, kurios nebeliko, Rūta daug kalbėti nėra linkusi: „Aš turiu šeimą. Dukras. Jos jau suaugusios, gyvena ne Lietuvoje, bet mane čia aplanko.“ Lietuva yra Rūtos trečioji šalis. „Ir manau, kad mirsiu ketvirtoje. Kokia bus ketvirta? Dar nežinau. Bet jau svarstau apie galimybę parduoti šį namą kartu su visu dvaru.“

Namą Lėlių kaime Rūta statė ne vienerius metus. Interjero dizainerės specialybę turinti moteris namus kūrė tokius, apie kokius svajojo. Didelis namas – ant kalvos, aplinkui – pievos, kiek atokiau – keli nameliai, kuriuos ji nuomoja poilsiautojams. Kai įžengi į moters namus, viduje – išskirtinis interjeras. Daug baltos spalvos, apgalvotos detalės.

Atvežė škudžių

Rūtos namai ir visa aplinka draugiška gyvūnams. Ji buvo ta, kuri į Lietuvą atvežė išnykusios škudžių veislės avis. „Kai pradėjau jomis domėtis, sužinojau, kad šios veislės avių mėsa yra delikatesinė, ir vilna labai gera. Dar labai gražus snukutis. Kitaip nei šiurkščiavilnės avys, kurių mėsa neskani, o vilna – niekam tikusi. Tokia mano nuomonė“, – kalbėjo Rūta. Auginti avis Rūtai patarė draugė, mat Lėlių kaime nemaži pievų plotai. Tada moteris ir pradėjo jomis domėtis, o škudžių veislė sudomino todėl, kad šių avių Lietuvoje nebuvo: „Buvo parašyta, kad tai Lietuvoje išnykusi veislė. Kas yra palankiau nei tai, kas išnykę, sugrąžinti? Tai genofondinė avis.“

Į Lėlių kaimą avys atkeliavo iš vieno Vokietijos ūkio – dešimt ėriavedžių ir vienas avinas. Vienoje TV laidoje dalyvavusi ir apie šias avis pasakojusi Rūta sulaukė kitų ūkininkų dėmesio, vėliau jie škudžių taip pat įsigijo. Tačiau dabar Rūtos ūkyje gyvena tik du avinai. Nors pradėjusi auginti avis ji bandė pardavinėti mėsą, tačiau vėliau šios veiklos atsisakė. Ekologiškai užaugintos avies mėsa negali kainuoti po tris eurus už kilogramą: „Aš parduodavau po 12 eurų, ir pirkėjams tai buvo brangu. Sudėtinga paaiškinti žmonėms. Tie, kurie gyvena užsienyje, supranta. Ten yra suprantama, kad geros kokybės produktas kainuoja daugiau.“

Dar Rūtos namuose gyvena 13 buvusių benamių katinų, du žirgai, pustrečio šuns. Pustrečio todėl, kad vienas – mažas.

Pokalbis su šeimininke

Rūta, kaip susigyvenote su Lietuva?

Aš tikėjausi kažko kito iš Lietuvos, ne to, kas dabar vyksta.

O ko tikėjotės?

Kažko geresnio. Nepatikėsit, bet turėjo būt kažkas geresnio. – Jūs kalbat apie pinigus? Apie tarpusavio santykius? – Ne! Aš kalbu apie politiką, apie tai, kaip Lietuva vystosi. Tai yra liūdna. Yra daug negerų dalykų. Lietuva trepsi vietoje, negali pritraukti investuotojų, nors kasmet žada.

R.van Calcar: „Mano gyvenimas prabangus, nes gyvenu gamtos apsuptyje.“

Kuo jūs užsiimate, iš ko susideda jūsų gyvenimas?

Mano gyvenimas yra dvaras, dvaras ir dvaras. Reikia daug ką daryti pačiai. Nepasiskambinsi, kaip užsienyje, čia sunku rasti pagalbininkų. Aš noriu paskambinti, sutvarkyti reikalą, atsiskaityti ir atsisveikinti. Čia taip nėra. Tokia situacija yra dėl to, kad daug žmonių emigravo, ir dabar trūksta gerų darbuotojų. Matyt, žmonės išvyko ne iš gero gyvenimo.

Tad kas tvarko jūsų aplinką?

Aplinką tvarko avys ir arkliai. Mano aplinka taip ir atrodo, kaip ją tvarkau. Esu už natūralumą. Nemėgstu prievartos nei sau, nei gyvūnams, nei augalams. Jei krūmas auga – tegul auga. Aš jo nekerpu, tik laistau. Man labiau patinka tai, kas natūralu, o ne tai, kai žmonės iškerta didelius plotus miško, tada juose užsėja veją, dalį iškloja trinkelėmis, užsodina dekoratyviais spygliuočiais. Ir visą dieną kelia triukšmą važinėdamas su savo šienapjove.

Kas suformavo tokią jūsų pasaulėžiūrą?

Labai myliu gamtą. Šiek tiek prie to prisidėjo tėvas. Jo dėka susipažinau su arkliais, šunimis, jis pats laikė žąsis. Mano vaikystė buvo graži, man leido bendrauti su gyvūnais ir išmokė suprasti, kad gyvūnai nėra murzini ar nehigieniški. Aš juos labai myliu. Niekados neturėjau tiek daug gyvūnų, negyvenau gamtoje. Bet kai tiesiai iš Amsterdamo atvažiuoji į tokį kaimą – yra skirtumas, nes tada į kaimą žiūri visai kitomis akimis. Aš matau, kaip keičiasi gamta, kaip keičiasi klimatas. Man tai kelia nerimą. Blogai, kad mažėja vabzdžių. Juk anksčiau sėdėdavai lauke, ir tavęs vos neužėda uodai. O dabar jei vieną pamatysi – gali džiaugtis. Pastebėjau tai pernai.

Pamenat, anksčiau mašinos langai aplipdavo vabzdžiais? Dabar to nėra, ir tai nėra gerai. Juk ir paukščiai neturės ko lesti. Kalbant apie mano pasaulėžiūrą, dar vienas pavyzdys: kartais žmonės sako, kad žvirblis nėra vertas būti lesinamas žiemą, nes jis menkavertis paukštis. Iš kur tokia nuomonė? Ekosistema yra viena.

Kas jums gyvenime yra idealumas?

Neturėti pareigų, išlaidų, skaityti, tapyti, klausytis muzikos ir džiaugtis gyvenimu.

Tačiau jūsų namai dažnai būna pilni svečių? Sako, kad jūsų namuose lankosi išskirtiniai asmenys.

Taip, jie išskirtiniai tuo, kad aš juos įsileidžiu į savo namus.

Kaip susidraugavote su lietuvių kalba?

Lietuvių kalba yra mano bendravimo instrumentas – man jos reikia, nes kitaip aš nesusikalbėsiu. Nors vaikystėje kalbėjau lietuviškai, mirus mamai dešimt metų šia kalba nekalbėjau. Nebuvo su kuo. Todėl kai atvažiavau į Lietuvą, aš tikrai negalėjau su niekuo susikalbėti. Išmokau. Žinau, kad mano mama labai dėl to džiaugtųsi. Ir pamačiusi, kas yra čia, ir kad aš kalbu lietuviškai. Mokėdama kalbą galiu bendrauti ir su statybininkais, ir su advokatais. Bet mano kalba nėra tokia tobula, kad galėčiau mėgautis lietuvių literatūra ir ją suprasti.

Rūta, bet taip ir nepaaiškinot, kodėl atvažiavote į Lietuvą?

Nes čia yra prabanga – daug žemės, privatumo ir mažai gyventojų. Žmonės to neįvertina. Jei aš norėčiau įsigyti tokį nekilnojamąjį turtą su tiek žemės Olandijoje, jo vertė būtų maždaug penkis kartus didesnė. Tik kartais, žiemą, kai grįžtu iš Vilniaus, pasijuntu kaip grabe. Jei ne pilnatis ir žvaigždės – būtų dar baisiau, nes labai tamsu. Prieš Kalėdas pusę keturių jau tamsu. Pavydžiu meškoms, kurios gali sau leisti visą žiemą pramiegoti. O šiaip dabartinis mano gyvenimas čia yra prabangus – jis prabangus tuo, kad aš gyvenu gamtos apsuptyje. Turiu savo erdvę, einu į savo privatų mišką, parką ir ten vaikščioju su šunimis. Mano vakarai yra nuostabūs.

Parengta pagal 15min.lt