Plunksnalapis lekėčius (Staphylea pinnata L.) – augalas, kilęs iš Karpatų kalnų. Kairėnų botanikos sode nuo 1986 m. iš jo sėklų pasėti keli ar keliolika augalų. Jį pradėta populiarinti kaip nereiklų ir labai gražiai žydintį augalą.

Plunksnalapį lekėčių (Staphylea pinnata L.) dar galima vadinti „pakalnučių medžiu“. Jis labai gražiai žydi ir neturi ryškaus kvapo. Tai tarsi augalas iš kito pasaulio. Kai medis nužydi, atsiranda maišeliai, kuriuose – valgomi riešutai. Iš pradžių riešutai būna prisiklijavę prie maišelio, bet sunokę jie pradeda skambėti. Rusiškas bei lenkiškas plunksnalapio lekėčiaus pavadinimai („klekačka“ ir „klokočka“) sufleruoja, kad tas augalas klekena. Žmonės tiki, kad plunksnalapis lekėčius atbaido blogas dvasias bei nelaimes, todėl jį sodina kuo arčiau namų. Šį augalą dar vadina laimės medžiu. Plunksnalapis lekėčius – Vakarų Ukrainos, Slovakijos, Pietų Lenkijos augalas. Ten jis jau beveik išnykęs, griežtai saugomas – net negalima rinkti šio augalo sėklų. Reikia leidimo, norint gamtoje rinkti jo riešutėlius. Pasirodo, Lietuvoje plunksnalapiai lekėčiai dvaruose augo dar prieš karą. Šis augalas yra visiškai atsparus ligoms ir kenkėjams. Jam reikia labiau šarminės dirvos. Itin gražus plunksnalapio lekėčiaus žydėjimas.

Šio augalo dydis – apie 2–3 metrus, nors gamtoje galima rasti ir didesnių. Įdomu tai, kad Gruzijoje iš plunksnalapio lekėčiaus žiedų ir jaunų lapelių gamina priedą prie mėsos. Sunokusius riešutėlius galima naudoti kaip žirnelius. Nors branduolio minkštimo nėra tiek daug, kiek, pavyzdžiui, kedrų riešutuose, riešutėliai yra valgomi, iš jų spaudžiamas aliejus.

Plunksnalapis lekėčius gerai auga neužmirkusiose, humusingose, priesmėlio ar vidutinio sunkumo priemolio, mažai šarmingose ir silpnai rūgščiose (pH 5,8–7) dirvose, saulėtoje užuovėjoje ar nedideliame pavėsyje. Jauni krūmeliai sodinami rudenį ir anksti pavasarį, kol dar nepradėjo skleistis lapai, o jei sodinukai išauginti konteineriuose, galima sodinti norimu laiku. Jei dirvožemis nederlingas, kasamos 0,5 × 0,5 m duobės, kurios priberiamos priemolio, lapų komposto, išlaikyto arklių mėšlo ir durpių mišinio (3 : 2 : 1 : 1). Pasodinus mulčiuojama smulkinta žieve.

Pavasarį šie krūmai žydi gražiomis baltomis, cinamonu kvepiančiomis kekėmis, todėl turguje jie brangūs – maža atžalėlė vazone kainuoja ne vieną dešimtį eurų. Tačiau iš tiesų jo kaina neadekvati, nes krūmas atžalas augina pats, o ir sėklos dygsta nesunkiai.

Petras Klimas